A. Ramanausko-Vanago dukra: „Išsipildė mano svajonė“

lrt.lt „Visą laiką tikėjausi ir visą laiką ieškojau“, – sako Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, pakla...


„Visą laiką tikėjausi ir visą laiką ieškojau“, – sako Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, paklausta, ar tikėjosi surasti tėvo palaikus. Partizanų vado dukra sako besitikinti, kad po oficialios laidojimo ceremonijos įvyks lūžis visuomenės istorinėje sąmonėje ir partizanų auka bus geriau suprasta. „Visada vyliausi, kad bendras požiūris keisis, kad ateis tikroji istorinė atmintis, ir matau, kad ji sugrįžta“, – kalba A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.

– Tikėjotės surasti savo tėvo palaikus?

– Visą laiką tikėjausi ir visą laiką ieškojau. Gavusi nors ir menkiausią signalą važiuodavau, aiškindavausi, gal kažkas turi žinių. Tačiau vienai tai padaryti buvo labai sunku. Prieš 10 metų, kai vyko 90-ties metų tėvelio minėjimas Seime, kreipiausi į valstybės vadovus, tikėdamasi pagalbos, nes jis žuvo už valstybės laisvę. Iniciatyva buvo, priimtos rezoliucijos, nukreipimai institucijoms, kurioms privalu užsiimti tokiu darbu. Turėjau žinių ir apie Našlaičių kapines, jas perdaviau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Išsipildė mano svajonė, mano viltis.

– Kokius prisiminimus apie jį išsaugojote?

– Kai tėvelį sušaudė, man buvo devyneri, taigi aš jau nebuvau mažas vaikas. Mūsų aplinka, kurioje gyvenome, buvo patriotų, rėmėjų, savo šeimomis ir gyvybėmis rizikuojančių žmonių. Žinome, kokia buvo sovietinė sistema. Tai buvo naikinimo mašina. Jauniems žmonėms, pagalvoju, dabar sunku įsivaizduoti tą laikmetį, tačiau mano aplinkos žmonės buvo nusiteikę gelbėti, padėti ir būti bendroje kovoje už Lietuvos laisvę. Mačiau žmones, kurie stengėsi, aukojosi dėl Lietuvos laisvės ir mano tėvelis atmintyje išliko kaip žmogus, kurį ta aplinka gerbė, kuriuo pasitikėjo.

– Viename interviu esate pasakojusi apie paskutinį susitikimą su tėveliu.

– Tos akimirkos yra taip giliai įstrigusios, aš jas taip gerai prisimenu. Tačiau kartais man skaudu apie tai pasakoti. Geriau grįžti prisiminimais į tą laiką, kai mes galėjome būti kartu, nors ir buvo sunku, tvyrojo įtampa, mūsų ieškojo...

– Būdama vaikas jūs supratote, kad jūsų šeima yra ne tokia pati, kaip aplinkinės? Jums teko slapstytis, vengti NKVD pareigūnų, stribų? Kaip jūs tai priėmėte?

– Patalpinus bet kokį žmogų, vaiką į tokią aplinką staiga, netikėtai, jam tai atrodytų labai keista, tačiau likimas lėmė taip, kad aš nuo kūdikystės jau buvau nelegali Lietuvos TSR pilietė. Aš buvau tikrosios Lietuvos gyventoja – tos, kurioje gyveno partizanai, už Lietuvos laisvę aukotis pasirengę žmonės. Taigi tas supratimas atėjo tiesiog su oru, su tėvų aplinka. Mano močiutė taip pat aštuonerius metus slapstėsi, padėjo partizanams ir tuo pačiu man, nes kai vyko aktyvi kova, aš negalėjau būti kartu su tėvais. Tai įaugo į kraują, taip pat ir žinojimas, kad tavo tėvai yra autoritetai kitiems žmonėms. Jie buvo autoritetas ir man, aš mačiau, kad jų poelgiai yra teisingi ir jie man paliko neįkainojamą gyvenimo vertės supratimą.

– Šiomis dienomis labai daug kalbama apie jūsų tėvelį, o ką galėtumėte papasakoti apie savo motiną? Jai irgi teko daug iškentėti.

– Jos gyvenimo kelias buvo taip pat nepaprastas. Tėvelis buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas, ėjęs vadovo pareigas Jonui Žemaičiui-Vytautui susirgus ir vėliau jam žuvus. Kaip pirmasis jo pavaduotojas jis tapo tos kovojančios Lietuvos paskutiniu vadu. Taigi šalia nepaprasto žmogaus turėjo būti kitas nepaprastas žmogus – mano mama.

Ji buvo šviesi, be galo ori asmenybė, partizanė slapyvardžiu Vanda. Jos gyvenimas buvo labai sunkus ir sudėtingas, tačiau ji visada išliko ori. Laisva Lietuva jai buvo svarbiausias atlygis už tai, kam ji paskyrė savo gyvenimą. Ji sulaukė visokių pasiūlymų išsižadėti savo, kaip partizanės, praeities, siūlymų dirbti pedagogės darbą manais į tai, tačiau ji buvo tvirta kaip uola. Ji niekada nesigailėjo, kad rinkosi tokį kelią, net kai sugrįžo iš lagerio, kuriame kalėjo kaip politinė kalinė.

– Esate išleidusi tėvelio prisiminimus knygoje „Daugel krito sūnų“. Kada juos pirmą kartą perskaitėte ir kokį įspūdį jie paliko?

– Kai mama sugrįžo iš lagerio, mes dažnai kalbėdavome apie tai, kad yra tie prisiminimai. Mama gerai žinojo, kaip ir kur jie buvo slepiami, kada juos galima paimti. Mama cituodavo tėvelio prisiminimuose buvusią dedikaciją man. Kai ją perskaičiau pati, virpėjo širdis.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mes vykome į tas vietas, kur prisiminimai turėjo būti. Kai atsiminimus jau laikiau savo rankose, supratau, kad juos reikia kuo greičiau publikuoti. Pirmieji rankraščiai buvo išleisti 1990-aisiais. Tuos prisiminimus labai verta perskaityti, nes tai nėra prisiminimai apie savo kelią, tai yra atsiminimai apie laisvės kovų kelią. Tai – tikroji mūsų tautos istorija. Žinome, kaip sovietmečiu buvo niekinamos mūsų vertybės, juodinami partizanai, tad skaitant galima pamatyti, kad tie žmonės atidavė viską.

– Ko tikitės iš visuomenės po oficialios jūsų tėvelio laidojimo ceremonijos? Ar tikitės, kad įvyks lūžis mūsų istorinėje sąmonėje ir partizanų auka bus geriau suprasta?

– Tikiuosi šito, nes valstybinės laidotuvės yra ir mūsų valstybės vadovų pozicija, kaip mes vertiname laisvės kovas. Visada vyliausi, kad bendras požiūris keisis, kad ateis tikroji istorinė atmintis, ir matau, kad ji sugrįžta. Dabar yra populiarūs žygiai partizanų laisvės kovų takais, jauni žmonės domisi, supranta.

Susiję

Įžvalgos 7175365047185274283

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2018-10-06 10:45

    Amžina šlovė ir garbė Lietuvos Laisvės kovų vadui.

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item