Vytautas Radžvilas. VU TSPMI renkasi M. Burokevičiaus kelią?

propatria.lt nuotrauka  Žinia, kad Klasikinių politinių teorijų kursą VU TSPMI pirmakursiams nuo šiol skaitys doktorantas V. Bartninka...

propatria.lt nuotrauka 
Žinia, kad Klasikinių politinių teorijų kursą VU TSPMI pirmakursiams nuo šiol skaitys doktorantas V. Bartninkas ir dr. L. Jokubaitis pernelyg nenustebino. Kad būtų kitaip, turėjo įvykti beveik stebuklas. Tai yra paskutinis instituto administracijos žingsnis siekiant įgyvendinti seniai trokštamą tikslą žūtbūt pašalinti „žalingą“ mano kursų įtaką studentams.

Apgailestaudamas turiu pažymėti, kad net atsiribojant nuo naujų dėstytojų kvalifikacijos klausimo, kurso lygis neišvengiamai smuks vien todėl, kad vientisas ir nuoseklus kursas bus dirbtinai suskaldytas į dvi atskirų lektorių skaitomas dalis. Nesant vieningos kurso koncepcijos jo klausytojai neįgys nuoseklaus ir aiškaus klasikinės politinės teorijos principų supratimo ir turės tenkintis mechanišku kratiniu padrikų ir konceptualiai neįprasmintų žinių apie skirtingų istorinių laikotarpių politinę filosofiją. Tai absoliučiai neišvengiama. TSPMI taip pat nėra kam dėstyti visaverčio Europos ir ES idėjinių-filosofinių pagrindų kurso. Toks kursas yra absoliučiai būtinas norint adekvačiai suprasti sudėtingus ir pavojingus ES vykstančius krizinius procesus.

Savaime suprantama, kad universitetuose būtina tinkamai paruošti visų specialybių studentus. Tačiau tiesa ir tai, kad prasto įvairių specialistų paruošimo padariniai būna nevienodi. Gydytojo, architekto-konstruktoriaus, tiltų inžinieriaus klaidos kainuoja visuomenei kur kas daugiau, negu literatūros tyrinėtojo, istoriko ar meno kūrėjo daromos klaidos. Politikos mokslai priskirtini prie ypač atsakingų studijų ir veiklos sričių, nes neparengtų tinkamai suvokti pasaulio ir vidaus politikos realijas politologų klaidų kaina gali būti prarasta valstybė.

Tačiau TSPMI vadovybei tokia politikos mokslų paskirties ir instituto misijos samprata – kad šis turi tarnauti savo tautai ir valstybei – yra visiškai svetima ir ja nesivadovaujama. Didžioji mano „nuodėmė“ jos požiūriu yra tai, kad be suteikiamų filosofijos ir politinės filosofijos žinių, visada stengiausi padėti studentams suprasti, kaip artėjančių milžiniškų geopolitinių iššūkių akivaizdoje yra svarbu turėti tvirtą tautinę ir valstybinę sąmonę ir būti besąlygiškai lojaliais savo šalies piliečiais ir patriotais. Institute šios nuostatos mėginamos užgniaužti nepaisant akivaizdaus pavojaus, kad ištautintų ir išvalstybintų piliečių šalis praras valią ryžtingai gintis ir taps lengvu bet kurio agresoriaus ir okupanto grobiu.

Esamai VU TSPMI administracijai ir daliai darbuotojų (jokiu būdu ne visiems) šios mano nuostatos visada buvo nepriimtinos, o dabar laikomos ir ypač pavojingomis. Bijomasi, kad gerai susipažinę su klasikine politine filosofija ir teoriškai perpratę nesėkmingai mėginto įgyvendinti Europos integracijos projekto filosofinių ir ideologinių prielaidų trūkumus, studentai suvoks, jog TSPMI vyraujanti ir jiems diegiama globalistinė –  antitautinė ir antivalstybinė – ideologija yra iš esmės ydinga ir neatsitiktinai žlunga visame pasaulyje. Todėl elgiamasi taip pat, kaip baigiantis sovietmečiui: santvarkai ir ją grindžiusiai ideologijai išgyvenant agoniją, buvo desperatiškai mėginama vėl „užveržti varžtus“ ir bet kuriomis priemonėmis aukštosiose mokyklose atkurti iš režimo patarnautojų rankų sprūstančią dėstytojų ir studentų ideologinę kontrolę. Tačiau šios pastangos tik priartino ir pagreitino jos pabaigą: priėjus moraliai ir politiškai bankrutavusios komunistinės ideologijos agonijos kryžkelę, dauguma jos skelbėjų nuo jos nusigręžė, o mažuma apsisprendė jos aklai laikytis iki galo ir, vadovaujami M. Burokevičiaus, pasirinko į moralinę ir politinę aklavietę atvedusį išdavystės ir kovos su atgimstančia Lietuvos valstybe kelią.

Istorija kartojasi: visame Vakarų pasaulyje ir ES atgimstant tautinėms ir valstybinėms idėjoms, VU TSPMI direktoriaus R. Vilpišausko vadovaujama administracija paskutinį kartą mėgina jas užgniaužti ir faktiškai suka jos pirmtako M. Burokevičiaus nevykusiai ir trumparegiškai pasirinktu keliu.

Juo pradėta eiti seniai ir einama vis atviriau ir beatodairiškiau. Suvokdamas šitokio kelio akademinę žalą bei jo keliamą pavojų  instituto reputacijai, apie tai įspėjau jau prieš dvejus metus VU TSPMI administracijai, studijų komitetui ir akademinei bendruomenei gerokai prieš prasidedant viešam nesutarimui rašytuose laiškuose, tad galiu tik išsakyti nusivylimą, kad šie įspėjimai taip ir liko neišgirsti.

Esu įsitikinęs, kad TSPMI ateitis ir prestižas didele dalimi priklauso ir nuo pačių studentų. Būtent Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų reikalavimu ir jiems spaudžiant prieš tris dešimtmečius prasidėjo esminiai pokyčiai dvasiniu ir intelektualiniu požiūriu beviltiškai sustingusiose ir apkerpėjusiose ideologizuotų pseudomokslų katedrose ir institucijose. Manau, kad studentų žodis ir jų aiškiai pareikšta valia ir dabar galėtų smarkiai lemti, ar dešimt metų trunkantis VU TSPMI vienpusiško ideologizavimo bei akademinio nuosmukio tarpsnis išliks atmintyje kaip trumpalaikis ir nelemtas nesusipratimas, ar institutui visam laikui prilips vis dažniau klijuojama nemaloni etiketė, kad tai yra liūdnai sovietmečiu pagarsėjusios aukštosios partinės mokyklos antrininkas. Būtų iš tiesų apmaudu ir apgailėtina, jeigu negrįžtamai, bet, deja, pagrįstai – jeigu nebus atsikvošėta ir neprasidės rimtos permainos – viešojoje nuomonėje ir, dar blogiau, šlovingos VU istorijos analuose – įsitvirtintų institutą reputaciją ir vardą žeminantis įvaizdis, kad įsteigtas kaip atkurtos Lietuvos valstybės intelektualinis skydas, jis neatsakingai ir nusikalstamai buvo paverstas tik „mokslinio neoliberalizmo“ aukštąja partine mokykla. Daug metų dirbęs VU TSPMI ir žinodamas, kad visada jausiuosi jo bendruomenės nariu, nuoširdžiai linkiu institutui kitokios – gražios ir garbingos ateities.


Susiję

Vytautas Radžvilas 1864205312565493193
item