Vytautas Radžvilas: „Da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma“

Gied­riaus Baranausko nuo­tr. skrastas.lt Šiau­liuo­se vie­šė­jęs fi­lo­so­fas, po­li­to­lo­gas, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­p...

Gied­riaus Baranausko nuo­tr.

Šiau­liuo­se vie­šė­jęs fi­lo­so­fas, po­li­to­lo­gas, Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, „Vil­niaus fo­ru­mo“ at­sto­vas pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Radž­vi­las šian­die­ni­nę si­tua­ci­ją ly­gi­na su 1988 me­tais. Prieš tris de­šimt­me­čius pra­dė­jo by­rė­ti pa­sau­li­nė ko­mu­niz­mo sis­te­ma, da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma. V. Radž­vi­las kons­ta­tuo­ja: ES jau da­bar de fac­to yra mi­ru­si, o Lie­tu­va pa­si­tin­ka iš­šū­kius neį­ti­kė­ti­nai nu­krau­ja­vu­si. Kiek­vie­nas be rim­tos prie­žas­ties iš­va­žia­vęs žmo­gus po­li­to­lo­gui yra vi­sos Lie­tu­vos pra­ra­di­mas.

Daug jaus­mo, ma­žai min­ties

V. Radž­vi­las kny­gą „Kiek kar­tų ga­li at­gim­ti tau­ta?“ pri­sta­tė tre­čia­die­nį Šiau­lių vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nia­me cent­re. Dis­ku­si­jo­je da­ly­va­vo ir po­li­to­lo­gas Do­vi­las Pet­kus. Ke­liau­da­mi po Lie­tu­vą, po­li­to­lo­gai sklei­džia vi­suo­me­ni­nio ju­dė­ji­mo „Tau­tos fo­ru­mas“ idė­ją.

Pa­sak V. Radž­vi­lo, no­rint pa­keis­ti si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je, rei­kia žmo­nių, ku­rie su­ge­bė­tų at­si­kel­ti nuo so­fos ir nuei­ti prie Sei­mo ar Vy­riau­sy­bės su pra­smin­gais ir ge­rai ap­gal­vo­tais rei­ka­la­vi­mais. To­dėl bū­ti­na kaup­ti po­li­ti­nę ga­lią rim­tiems veiks­mams, o ne už­sii­mi­nė­ti po­li­ti­ne al­che­mi­ja.

Pa­sak D. Pet­kaus, su­si­ti­ki­mų tiks­las – su­lau­žy­ti sėk­mės Lie­tu­vos ste­reo­ti­pą: iš tie­sų Lie­tu­va yra ne­te­ku­si mi­li­jo­no gy­ven­to­jų.

Ki­ta prie­žas­tis – V. Radž­vi­las yra dau­giau­siai apie Eu­ro­pos Są­jun­gą ko­men­tuo­jan­tis as­muo Lie­tu­vo­je. Eu­ro­pa spar­čiai kei­čia­si, vyks­ta di­džiu­lės trans­for­ma­ci­jos, bet po­li­to­lo­gai jau­čia vie­nos nuo­mo­nės dik­ta­tą, dis­ku­si­jos ne­bu­vi­mą, cen­zū­rą.

„Lie­tu­va pa­ma­žu bun­da, at­gy­ja vil­tis, kad pa­sku­ti­nę aki­mir­ką pa­vyks at­si­kvo­šė­ti ir iš­si­gel­bė­ti nuo lau­kian­čios už kam­po la­bai di­de­lės bė­dos – Lie­tu­vos pa­pras­čiau­siai ne­liks. Ne­ži­nia ke­lin­tą kar­tą at­si­dū­rė­me ant ne­bū­ties slenks­čio. Da­bar nuo mū­sų pa­čių pri­klau­so, ar pa­vyks nuo jo nu­tol­ti ir iš­lik­si­me, kaip tau­ta ir vals­ty­bė“, – sa­kė V. Radž­vi­las.

Kny­ga „Kiek kar­tų ga­li at­gim­ti tau­ta?“ ki­lo iš as­me­niš­kos V. Radž­vi­lo pa­tir­ties.

Fi­lo­so­fas Są­jū­džio lai­kais bu­vo ne tik ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, bet ir koor­di­na­vo rė­mi­mo gru­pių stei­gi­mą­si vi­so­je Lie­tu­vo­je. Nors dar 1988 me­tų rugp­jū­tį rė­mi­mo gru­pės stei­gė­si sun­kiai, į pir­mus su­si­ti­ki­mus atei­da­vo ne­di­de­li drą­suo­lių bū­re­liai, spa­lio pabaigoje jau įvy­ko Stei­gia­ma­sis su­va­žia­vi­mas.

„At­ro­dy­tų, mil­ži­niš­kas lai­mė­ji­mas, bet ta­me su­va­žia­vi­me aš pir­mą kar­tą pa­ju­tau, kad kaž­kas yra ne taip. Tas „ne taip“ bu­vo sa­lės el­ge­sys. Pa­kak­da­vo ko­kiam nors de­le­ga­tui ar kal­bė­to­jui pa­sa­ky­ti skam­bią fra­zę, di­džiu­lė sa­lė sto­ja­si ant ko­jų, aud­rin­gos ova­ci­jos. Aš ir­gi at­si­sto­jau, bet po ket­vir­to ar penk­to kar­to to ne­be­da­riau, nes su­pra­tau, kad yra per daug jaus­mo ir per ma­žai min­ties.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, ta­po aiš­kūs du da­ly­kai: pa­vy­ko per be ga­lo trum­pą lai­ką emo­ciš­kai pa­ža­din­ti tau­tą, bet 50 me­tų oku­pa­ci­jos pa­da­rė sa­vo – so­vie­tų im­pe­ri­ja mė­gi­no iš­trin­ti tau­tos ir vals­ty­bės są­mo­nę iš at­min­ties, per­dir­bi­nė­jo į pa­vyz­din­gus pi­lie­čius.

V. Radž­vi­las sa­ko, jog dau­ge­lis nu­stem­ba iš­gir­dę, kad klau­si­mas, ar esa­me tau­ta, yra at­vi­ras.

„Daug kas ma­no: jei­gu žmo­nės kal­ba sa­vo kal­ba, dai­nuo­ja dai­nas, tu­ri sa­vo va­di­na­mą­ją kul­tū­rą, jie yra tau­ta. Anaip­tol. So­cia­li­niai moks­lai griež­tai ski­ria et­no­sus ir tau­ty­bes nuo tik­rų tau­tų. Tik­ra tau­ta pir­miau­sia yra ypa­tin­ga po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos for­ma, – sa­kė po­li­to­lo­gas. – Mes ta­po­me tau­ta nuo vys­ku­po M. Va­lan­čiaus pro­jek­to, ku­ris ga­lu­ti­nę iš­raiš­ką įgi­jo J. Ba­sa­na­vi­čiaus ir jo bend­ra­žy­gių įkvėp­ta­me tau­ti­nia­me at­gi­mi­me. Atė­jo su­pra­ti­mas, kad esa­me ne šiaip lie­tu­via­kal­biai bau­džiau­nin­kė­liai, bet ga­li­me bū­ti tik­ra tau­ta, tu­rė­ti sa­vo vals­ty­bę. Jo­kia tau­ta ne­su­ku­ria vals­ty­bės, jei­gu neį­gy­ja tam rei­ka­lin­gos tau­ti­nės ir po­li­ti­nės są­mo­nės.“

V. Radž­vi­las pa­ly­gi­no: kur­dai, ka­ta­lo­nai ne­su­kū­rė sa­vo vals­ty­bių.

Tra­pūs pa­ma­tai

Vals­ty­bės at­kū­ri­mas, pa­sak V. Radž­vi­lo, bu­vo daug svar­bes­nio įvy­kio re­zul­ta­tas: Są­jū­dis bent da­lį mū­sų trum­pam vėl bu­vo pa­ver­tęs tau­ta, tu­rin­čia ko­lek­ty­vi­nę va­lią. Kai im­pe­ri­ja by­rė­jo, mes ži­no­jo­me, ko no­ri­me, ir ko sie­kia­me.

„At­kū­rė­me vals­ty­bę lai­min­gai su­si­klos­čius ap­lin­ky­bėms, bet tai bu­vo leng­viau­sia dar­bo da­lis. Es­mi­nis klau­si­mas bu­vo, ar mes pa­jėg­si­me vals­ty­bę ne tik pa­skelb­ti, dek­la­ruo­ti, o su­kur­ti? Apie 1 mi­li­jo­nas iš­vy­ku­sių lie­tu­vių reiš­kia, kad iš es­mės tai ne­pa­vy­ko.“

Kad ne­pa­vyks, V. Radž­vi­las sa­ko pa­ju­tęs jau Są­jū­džio su­va­žia­vi­me, vė­les­ni įvy­kiai įsi­ti­ki­ni­mą tik su­stip­ri­no.

„Aš ma­čiau, kaip prieš pir­muo­sius rin­ki­mus į so­vie­tų de­pu­ta­tų su­va­žia­vi­mą Mask­vo­je bu­vo žmo­nių, ku­rie atei­da­vo į Są­jū­dį ir ženg­da­mi per slenks­tį nu­siim­da­vo ke­pu­rę. Bet rei­kė­jo juos pa­ma­ty­ti, kai jie ta­po tais de­pu­ta­tais. Ma­žai kas ži­no, kad 1989 me­tų va­sa­rą Są­jū­dis bu­vo bai­sio­je kri­zė­je, net iš es­mės ne­vyk­da­vo ta­ry­bos su­si­rin­ki­mai, nes de­pu­ta­tai ne­ras­da­vo lai­ko atei­ti, ne­bū­da­vo kvo­ru­mo. Iš­gel­bė­jo ge­nia­li idė­ja – Bal­ti­jos ke­lias.“

V. Radž­vi­las sa­kė jau 1989 me­tų va­sa­rą nu­ta­ręs, jog ne­taps, nors tu­rė­jo vi­sas ga­li­my­bes, at­ku­ria­mo­sios Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos na­riu.

„Pa­si­rin­ki­mas bu­vo la­bai pa­pras­tas: ga­lė­jau tap­ti Nep­rik­lau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ru, bet po to ne­ži­nia, ką veik­ti, ir grum­tis dėl iš­li­ki­mo va­di­na­mo­jo­je po­li­ti­ko­je, ar­ba grįž­ti ir dirb­ti tai, ką su­ge­bu, mo­ky­ti stu­den­tus ir ra­šy­ti kny­gas.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, bu­vo ma­ty­ti, kad Lie­tu­vos vals­ty­bė sta­to­ma ant la­bai tra­pių pa­ma­tų.

Kad ne­bus sau­gu, V. Radž­vi­lui ta­po aiš­ku dar 2001 me­tais, kai griu­vo Niu­jor­ko dvy­niai. Abe­jo­nių ne­li­ko po Ru­si­jos ir Gru­zi­jos ka­ro, ku­rio me­tu Va­ka­rų vals­ty­bės el­gė­si „tie­siog nie­kin­gai“. Pas­ku­ti­nė abe­jo­nė iš­ny­ko po 2014 me­tų Ru­si­jos ir Uk­rai­nos ka­ro.

„Jo­kių tvir­tų sau­gu­mo ga­ran­ti­jų ne­tu­ri­me. Tai įro­dy­ti be ga­lo leng­va. Jei mes bū­tu­me lai­ko­mi iš tie­sų tvir­tais ir ger­bia­mais NA­TO na­riais, Bal­ti­jos ša­ly­se sto­vė­tų ne sim­bo­li­niai ba­ta­lio­nė­liai, pa­tru­liuo­tų ne ke­li lėk­tu­vai, o se­niai bū­tų su­telk­tos rim­tos pa­jė­gos.“

Ne­pa­jė­gia­me su­si­telk­ti

Pa­sak V. Radž­vi­lo, kri­te­ri­jus, lei­džian­tis su­pras­ti, kad vals­ty­bė yra tik­ra ir gy­vy­bin­ga, yra de­mog­ra­fi­nė di­na­mi­ka. Lie­tu­va pa­si­tin­ka iš­šū­kius neį­ti­kė­ti­nai nu­krau­ja­vu­si.

„Di­džio­ji da­lis vi­suo­me­nės ir net val­dan­ty­sis eli­tas ne­tu­ri tau­ti­nės ir vals­ty­bi­nės są­mo­nės. Jei kal­bi su pi­lie­čiu ir sa­kai, kad Lie­tu­vo­je blo­gai, jis ga­li at­sa­ky­ti: tau vai­de­na­si? Pa­si­žiū­rėk, kaip su­tvar­ky­ti mies­tai, žmo­nės pui­kiau­siai ap­si­ren­gę, kiek ma­ši­nų. Ma­no at­sa­ky­mas la­bai pa­pras­tas: pa­va­žiuo­ki­te nuo Vil­niaus cent­ro 5 km į vie­tą, ku­ri va­di­na­si Vil­niaus oro uos­tas ir pa­žiū­rė­ki­te, kas ten vyks­ta: lie­tu­vai­čių mi­nios, ku­rios ke­liau­ja iš Lie­tu­vos.“

V. Radž­vi­lui kiek­vie­nas be rim­tos prie­žas­ties iš­va­žia­vęs žmo­gus yra vi­sos Lie­tu­vos pra­ra­di­mas.

„No­rint taip mąs­ty­ti, rei­kia tu­rė­ti tau­ti­nę są­mo­nę, ku­ri pa­ke­lia mąs­ty­mą į ki­tą su­vo­ki­mo lyg­me­nį, ku­rio es­mė nie­ko ne­ver­tin­ti ir ne­ma­tuo­ti sa­vo as­me­ni­ne ge­ro­ve. Iš­tau­ti­ni­mas, iš­vals­ty­bi­ni­mas tuo ir pa­si­reiš­kia, kad ne­pa­jė­gia­me su­si­telk­ti, kad te­su­ge­ba­me rink­tis in­di­vi­dua­laus iš­si­gel­bė­ji­mo stra­te­gi­ją.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, tuo Lie­tu­va ski­ria­si nuo Veng­ri­jos ir Len­ki­jos: šios ša­lys plūs­ta­mos dėl to, kad ne­no­ri bū­ti iš­si­vys­čiu­sių Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­lių eko­no­mi­ne ko­lo­ni­ja – jų vy­riau­sy­bės ap­mo­kes­ti­no už­sie­nio ban­kus.

V. Radž­vi­las sa­ko, kad per 50 me­tų Lie­tu­vo­je iš­siug­dy­tas ver­go men­ta­li­te­tas per da­bar­ti­nius 30 me­tų tik su­stip­rė­jo.

„To­dėl ne­rei­kia ste­bė­tis, kad nyks­ta­me, bet tai ne­reiš­kia, kad tu­ri­me keik­ti tik val­džią. Len­kai, veng­rai de­monst­ruo­ja, tu­ri tai, kas va­di­na­ma ko­lek­ty­vi­ne po­li­ti­ne va­lia. Mū­sų pro­tes­to for­mos: rau­do­ji­mas vir­tu­vė­se ar­ba ano­ni­mi­niai ko­men­ta­rai po­rta­luo­se.“

Nau­ja per­tvar­ka

V. Radž­vi­lo aki­mis, da­bar su­grį­žo 1988 me­tai. Lai­ko­tar­pis, kai by­rė­jo pa­sau­li­nė ko­mu­niz­mo sis­te­ma. Da­bar by­ra pa­sau­li­nė neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­ma. Jei pa­sau­li­nės ko­mu­niz­mo sis­te­mos cent­ras bu­vo So­vie­tų są­jun­ga, pa­sau­li­nės neo­li­be­ra­liz­mo sis­te­mos cent­ras yra JAV.

Po­li­ti­ku, ku­ris pa­skel­bė da­bar­ti­nę per­tvar­ką, V. Radž­vi­las įvar­di­ja D. Trum­pą.

„Jis lai­ko­mas kvai­liu, šmei­žia­mas. Ne­sa­kau, kad yra to­bu­ly­bė, bet ly­giai taip pat ka­dai­se bu­vo puo­la­mas M. Gor­ba­čio­vas. D. Trum­pas pa­na­šiai, kaip ka­dai­se M. Gor­ba­čio­vas, su­pra­to, kad pa­sau­li­nės neo­li­be­ra­lios re­vo­liu­ci­jos pro­jek­tas, ku­rio va­ro­mo­ji jė­ga yra JAV, yra neį­gy­ven­di­na­mas. Pir­miau­sia to­dėl, kad at­si­ra­do to­kie ga­lios cent­rai, kaip Ki­ni­ja, dar svar­bes­nė prie­žas­tis – JAV ši­to pro­jek­to ne­ga­li pa­kel­ti dėl tų pa­čių prie­žas­čių, kaip so­vie­tai – neįs­ten­gia eko­no­miš­kai.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, šis per­vers­mas su­kė­lė „ne­re­gė­tą įsiū­tį vi­suo­se glo­ba­lis­tų sluoks­niuo­se“. Eu­ro­po­je ryš­kė­ja ten­den­ci­ja nu­trauk­ti san­ty­kius su JAV.

„Pa­pil­do­mas veiks­nys – vi­so­je Eu­ro­po­je pra­si­dė­jo tai, kas vy­ko de­vin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je pas mus, pa­ki­lo tau­ti­nio vals­ty­bi­nio iš­si­va­da­vi­mo ban­ga. Va­di­na­mų­jų po­pu­lis­tų per­ga­lės Eu­ro­po­je reiš­kia, kad at­si­ra­do Są­jū­džio ana­lo­gai, ku­rie pa­sa­kė, kad ES, kaip glo­ba­lis­ti­nis pro­jek­tas, ku­ris tar­nau­ja ati­tin­ka­mai trans­na­cio­na­li­nėms kor­po­ra­ci­joms, mums ne­rei­ka­lin­gas.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo „ra­di­ka­li de­ši­nė“ yra ne po­li­to­lo­gi­nė sa­vo­ka, o eti­ke­tė. Ra­di­ka­lų, ekst­re­mis­tų eti­ke­tės bu­vo kli­juo­ja­mos ir są­jū­die­čiams.

Ne­pag­ra­žin­ta diag­no­zė

V. Radž­vi­las kons­ta­tuo­ja: ES jau da­bar de fac­to yra mi­ru­si. Pa­ly­gi­ni­mui pa­tei­kia So­vie­tų są­jun­gos pa­vyz­dį: po pu­čo Mask­vo­je nie­ko ypa­tin­go ne­be­vy­ko, nes vals­ty­bė bu­vo mi­ru­si dva­siš­kai ir po­li­tiš­kai. Su Eu­ro­pa, jo nuo­mo­ne, vyks­ta tas pa­ts ir spar­tė­jan­čiu grei­čiu: rin­ki­mai Šve­di­jo­je, lapk­ri­čio 11 die­nos Len­ki­jos re­fe­ren­du­mas.

„Es­mė – Len­ki­jos įsta­ty­mų vir­še­ny­bė prieš ES. Ši­tą jau ma­tė­me, kai 1988 me­tais es­tai pir­mie­ji pa­sa­kė, kad Es­ti­jos įsta­ty­mai yra vir­šes­ni už So­vie­tų są­jun­gos. Jei esi po­li­to­lo­gas, su­pran­ti, kad tai yra pa­bai­ga.“

Blo­gė­jant ES vir­šū­nių ir Ame­ri­kos san­ty­kiams, V. Radž­vi­las įžvel­gia des­pe­ra­tiš­kų mė­gi­ni­mų iš­si­gel­bė­ti ga­li­my­bę.

„To­dėl virš mū­sų pa­ki­bo nau­ja grės­mė, ku­rią vaiz­džiai įvar­dy­siu Mer­kel-Pu­ti­no pa­ktas. For­muo­ja­si Pa­ry­žiaus-Ber­ly­no-Mask­vos ašis, o tai reiš­kia, kad neiš­ven­gia­mas geo­po­li­ti­nių įta­kos zo­nų per­si­skirs­ty­mas. Tai reiš­kia, kad va­lan­do­mis Lie­tu­vo­je di­dė­ja ti­ki­my­bė, kad bū­si­me grą­žin­ti į Ru­si­jos įta­kos zo­ną, ne­bū­ti­nai tie­sio­gi­nės oku­pa­ci­jos for­ma.“

V. Radž­vi­las nu­ma­to, kad grei­čiau­siai bent pir­muo­ju lai­ko­tar­piu Lie­tu­vo­je tu­rės bū­ti Ru­si­jai drau­giš­ka vy­riau­sy­bė, bur­no­jan­tys prieš Ry­tų kai­my­ną bus nu­til­dy­ti. Ar tai baig­sis tie­sio­gi­ne anek­si­ja, ar ne, pri­klau­sys nuo to, kaip klos­ty­sis ES rei­ka­lai – da­bar ga­li­ma tik spė­lio­ti.

„Kiek­vie­nu at­ve­ju mes at­si­du­ria­me pil­ko­jo­je zo­no­je. Ši­ta­me kon­teks­te rei­kia su­pras­ti ir vyk­sian­čius Pre­zi­den­to rin­ki­mus. Vyks­ta in­ten­sy­vios paieš­kos to­kio Pre­zi­den­to, ku­ris ši­tą pa­ktą pa­lai­min­tų ne­prieš­ta­rau­da­mas. Tu­rė­ki­te tai gal­vo­je“, – įspė­jo V. Radž­vi­las.

Jis at­krei­pė dė­me­sį, kad šiuo­lai­ki­nės ES pa­grin­di­niai po­li­ti­niai vei­kė­jai yra eu­ro­ko­mu­nis­tai. Bu­vęs Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas Jo­se Ma­nue­liui Bar­ro­so bu­vo Por­tu­ga­li­jos kom­par­ti­jos ly­de­ris, Eu­ro­pos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­rė Fe­de­ri­ca Mog­he­ri­ni – Ita­li­jos ko­mu­nis­ti­nio jau­ni­mo ly­gos, Ita­li­jos „kom­so­mo­lo“, pir­mo­ji sek­re­to­rė.

Pak­laus­tas, ar ne per daug pe­si­miz­mo, V. Radž­vi­las sa­kė, kad pro­fe­sio­na­lus po­li­to­lo­gas tu­ri dirb­ti sa­vo dar­bą taip, kaip tai da­ro gy­dy­to­jas, ne­pag­ra­žin­ti diag­no­zės.

„Pa­gal eko­no­mi­nius, so­cia­li­nius iš­si­vys­ty­mo pa­ra­met­rus, emig­ra­ci­jos mas­tus, mes esa­me ES ly­de­riais blo­gą­ja šio žo­džio pra­sme. Tai yra šal­tas, sau­sas fak­tas.“

Pa­sak V. Radž­vi­lo, tai, kad vers­li­nin­kai ma­siš­kai įsi­ve­ža dar­bo jė­gą, ro­do, kad esa­me iš­mirš­tan­ti vi­suo­me­nė. Prob­le­mos spren­di­mą to­kiu bū­du po­li­to­lo­gas va­di­na M. Sus­lo­vo pla­nu: Lie­tu­va bus, bet be lie­tu­vių.

Parengė Živilė Kavaliauskaitė.

Susiję

Vytautas Radžvilas 4947095723129051644

Rašyti komentarą

20 komentarų

Anonimiškas rašė...

A. Merkel į Vilnių atvažiavo ne mūsų sostinės pasižiūrėti. Ji turėjo tikslą. Kokį? Gal sužinosime. Toliau: Berlyno-Paryžiaus-Maskvos ašis, kitaip Merkel - Putino paktas ir tikimybė, kad būsime grąžinti į Rusijos įtaką...Žiauru. Ir dar: neužilgo pas mus prezidento rinkimai. Paieškos - kuris iš visų esamų ir būsimų pretendentų būtų nuolankiausias šio pakto vykdytojas. Tad mums, rinkėjams iškyla rimta dilema - kurį iš viso būrio pretendentų išskirsime, kaip prieštaraujantį šiam paktui? Tarkimės ir diskutuokime draugiškai

Anonimiškas rašė...

Daug jausmo, bet trūksta konkretumo. Ir vėl Radžis išeit į gatves šaukia, tik ko ten eiti? Ar nesibaigs kaip Occupy Wallstreet, kai visi susirinko, bet niekas nežinojo kodėl.

Trūksta idėjų.

Pikc rašė...

"Paieškos - kuris iš visų esamų ir būsimų pretendentų būtų nuolankiausias šio pakto vykdytojas." - nėra jokių paieškų. Toks jau parinktas, dėl kandidatūros sutarta, ir jau prasidėjo agresyvi masių smegenų plovimo kampanija. Antra vertis, to "parinktojo prezidento" "konkurentai" - nė velnio ne kitokie.

Anonimiškas rašė...

Kurie rinkimai vyks anksčiau – Lietuvos prezidento ar Europarlamento? Tai labai svarbus dalykas Lietuvai. Pirmiausia todėl, kad, nors šiandienė ES yra apnikta liberalmarksizmo, tai dar nereiškia, kad ji visada bus tokia – patriotinų Europos jėgų pergalės Italijos, Austrijos ir kitų valstybių rinkimuose tai įrodo neginčijamai. Sprendžiant iš visko, Europarlamento rinkimuose turėtų nugalėti Europos patriotinės jėgos, tačiau gali būti ir taip, kad liberalmarksistai dar išsaugos savo pozicijas. Todėl būtų geriau, kad po Europarlamento rinkimų dar praeitų laiko tarpas, ir Lietuva išsirinktų tokį prezidentą, kuris būtų priimtinas galimai Europarlamento rinkimuose nugalėsiančioms Europos patriotinėms jėgoms. Aišku, tokios pergalės atveju ES ir JAV santykiai neabejotinai žymiai pagerės, o JAV –NATO, taigi ir mūsų, saugumo pagrindas ir garantija. Gali būti, kad prognozuojantys ES subyrėjimą ne visai teisūs – šiaip ar taip, ES visivien išliks kaip politinis ir galimai ekonominis tarptautinis vienetas, tik klausimas, kokių ES reformų galima tikėtis po Europarlamento Rrinkimų. Todėl Lietuvos rinkėjai turi turėti laiko išsamiai susipažinti su kandidatų rinkiminėmis programomis – negalima atmesti galimybės, kad po Europarlamento rinkimų gali būti reformuota ES monetarinė ir apskritai ekonominė strategija, o tai rekomendacijų forma iškart pasieks ir Lietuvą. Situacija ES keičiasi greičiau, nei buvo galima tikėtis, tai rodo ir paskutiniai Vokietijos įvykiai bei Švedijos rinkimų rezultatai.

Pikc rašė...

Vertinu optimizmą, bet nemanau, kad jis pagrįstas - taip vadinami "kairieji" (liberastai) mikliai sumes skudurus su taip vadinamais "dešiniaisiais" (liberastais), sudarydami taip vadinamą "vaivorykštinę koaliciją" (gana taikliai (iškastruota) prasme atspindinčią "europinias viartibes"), kad tik patriotinės jėgos negautų priėjimo prie sprendimo priėmimo svertų. NEBUS jokių pokyčių sajūzo politikoje. Nebus. Vienintelis dalykas, dėl kurio verta (kol kas) džiaugtis - tai, kad eurosajūzo politbiuras dar nespėjo sukurti savo MVD kariuomenės, kuri "užtikrintų saugumą" "nepaklusniose sajūzinėse respublikose". Antra vertus, atsižvelgiant į tendencijas, tai tik laiko klausimas.

Anonimiškas rašė...

Jei liberastai išsaugos savo pozicijas, gali didėti ES ir JAV konfrontacija. Dėl ES ,,mvd kariuomenės'' - toli gražu neesu tikras. Bandau įsivaizduoti, kaip tokia ,,kariuomenė'', kurioje gali būti nemaža babachų, įveiktų Vyšegrado šalis ir Italiją - o kaip tik Italijoje patriotinės jėgos laimėjo absoliučiai - rinkimai Italijoje šiandieniams Briuselio biurokratams buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Be to, kas nors gali būti suinteresuotas turėti Erupą kaip stiprų sąjungininką, o tam bus reikalinga Europoje užtikrinti stabilumą ir produktyvų darbą. Kaip tik tokios jėgos, kurioms svarbus Europos potencialas, puikiai supranta, kad visi mokesčių mokėtojų pinigai negali būti išleisti pašalpoms ir ,,pabėgėliams''. Ir todėl jau dabar gali būti dedamos didelės astangos sugrąžinti Europai jos klasikinį pavidalą. Todėl patriotinių Europos jėgų pergalė arba bent jau didelis pozicijų sustiprėjimas atrodo visai realiai. O Lietuvai svarbu, kad po Europarlamento rinkimų praeitų dar kokie du - trys mėnesiai, ir tik tuomet, jeigu tai leidžia Lietuvos Konstitucija, įvyktų Lietuvos prezidento rinkimai. būsimam Lietuvos vadovui bus privalu gerai sutarti tiek su JAV, tiek ir su tomis jėgomis, kurios suinteresuotos stipria ir produktyvia, o ne ,,pabėgėlių'' keliamų vaidų, teroristinių išpuolių ir nusiklatimų nualinta Europa.

Pikc rašė...

Manau, sajūziniai liberastai tikisi, kad amerikonų liberastai nuvers Trampo administraciją - tada jokio antagonizmo nebeliktų ir būtų "internacionalas". Ir jokio Europos išlikimo jie nenori - visai atvirkščiai. :)
Patriotinės jėgos ABSOLIUČIAI nelaimėjo niekur - kaip ir bolševikai, neobolševikai visur ras šalininkų, o tarp šiukšlių (ypač importinių) jų bus daug, nes neobolševikų pažadai tai faunai atrodo viliojantys.
Sajūzinėje MVD kariuomenėje kebabai ne tik sudarytų nemenką dalį (JAU sudaro - pati mintis apie abejotino lojalumo (švelniai tariant) fauną, turinčią laisvą priėjimą prie šalies arsenalo, turėtų bent jau truputį nervinti kariuomenės vadus) jėgos struktūrų (ne tik kariuomenės, bet ir policijos ir t.t.), bet (gana tikėtina - nes gi "pozityvi diskriminacija") būtų tarp sprendimus priimančių "kadrų". O dabar pridėkime tokios "liberaliai-tolerantiškai-multikultūrinės" eurosajūzo MVD kariuomenės intervenciją to paties eurosajųzo implantuotų gausių nelegalų grupuočių maišto atveju "nepaklusniose sajūzinėse respublikose" (iš kurių NATO jau išstumtas)... Aišku, čia distopinis scenarijus, bet ką gali žinot... ;)
Galiausiai, kalbant apie "Europos potencialą" - Europa yra VIENINTELĖ struktūra, kuriai tas potencialas turėtų rūpėti - bet nerūpi. Kaip ir Lietuva yra VIENINTELĖ valstybė, kuriai Lietuvos potencialas turėtų IŠ TIKRŲJŲ rūpėti - bet jos valdžiai jie nė velnio nerūpi, nes tai faunai rūpi tik valdžia - nuo pat nesėkmingo (pasirodo) bandymo atkurti Nepriklausomybę.

Anonimiškas rašė...

"Pas­ku­ti­nė abe­jo­nė iš­ny­ko po 2014 me­tų Ru­si­jos ir Uk­rai­nos ka­ro." - Nebuvo tokio karo. Radžvilas klysta arba meluoja.

Anonimiškas rašė...

Ooo, kad sajūziniai liberastai net išsižioję tikisi D.Trumpo nuvertimo - dėl to nėra net mažiausių abejonių, čia senų seniausiai aišku!! Bet, sprendžiant iš to, ką matau katalikiškuose JAV tinklalapiuose ir tvirtą D.Trumpo administracijos kursą, manau, kad D.Trumas ne tik nebus nuverstas, bet ir bus perrinktas antrai kadencijai - ko jam ir linkiu. Ir visai ne liberastus turėjau omenyje, sakydamas apie jėgas, suinteresuotas stipria ir darbinga Europa - jie, aišku, spardysis iš paskutiniųjų, bet vis tik aš nusiteikęs optimistiškai. O kai pernai Izraelio premjeras B.Netanyahu su ofcialiu vizitu aplankė V.Orbaną - Briuselis iškart tapo žymiai sukalbamesnis, ir liberaastai negalėo nesuprasti aiškesnio negu aiškaus pasakymo: ,,Europa turi išlikti gyvybinga ir darbinga.'' Savaime aišku, kad Izraelis tikrai suinteresuotas ne babachais ir ne babachine Europa - užtenka jiems babachų ir prie savo sienų, kad ir Palestina, sakykime - o tikrąją, klasikine Europa, kuri būtų tvirtas Izraelio sąjungininkas. Ir kaip tik iš šito gali daug išlošti ir Lietuva, jeigu mūsų valdžiai užteks proto atsižvelgti į faktus. Galimas dalykas, kad klasikine Europa yra suinteresuota ir Japonija - griežta ir bekompromisinė Japonijos antiimigracinė pozicija gali būti to įrodymas. O Japonija - stambiausia Tolimųjų Rytų kreditorė, viena iš Kinijos ekonomikos šuolio autorių; apie pramoninę Japonijos galią nėra reikalo daug ir kalbėti, tai visiems žinomi faktai. Ir kaip tik todėl manau, kad Europos patriotinės jėgos turi stiprų palaikymą - nors šiandien Kanadoje situacija irgi atrodo dramatiška, bet tai nereiškia, kad taip bus visada. Ir Italijos patriotinių jėgų triumfas rinkimuose gali tapti pagrindiniu svertu, atstatant klasikinę Europą - šiaip ar taip, Italija, penktoji pasaulio valstybė pagal pramonės gamnių eksportą, G7 narė, yra tokia galia, u kuria Briuselis yra priverstas skaitytis - o ko netrukus pareikalus iš Briuselio naujoji Italijos valdžia, taip pat visiškai aišku. Dar pridėjus nedidelę, bet įtakingą Austriją ir Vyšegrado šalis, jau išeina gan stiprus tandemas. Be to, vis stipresnį pasipriešinimą šiandieniams Briuselio biurokratams rodo ir vienus didžiausių gamtinių išteklių Europoje turinti Rumunija - šiaip ar taip, 32 milijonai žmonių, be to, Rumunijos karališkoji šeima ir UK karališkoji šeima yra artimi giminaičiai. Žodžiu, galima sakyti, kad klasikinės Europos astatymas yra tikrai įmanomas. Ir jeigu Vokietijoje ir Švedijoje patriotinių jėgų pergalė yra tik dalinė, tai Italijoje patriotinės jėgos laimėjo absoliučiai, o Lenkijoje ir Vengrijoje patriotinių jėgų valdžia jau įtvirtinta. Neblogų naujienų yra iš ir Olandijos, dėl Danijos irgi viskas aišku, o štai Flemish Alliance iškilimas Belgijoje - dar viena netikėta ir puiki naujiena.

Anonimiškas rašė...

Ne čia pataikei.

Anonimiškas rašė...

>2018-09-16 15:11 Anonimiškas
Radžvilas šiuo klausimu neklysta. Karas tarp Ukrainos ir Moskolijos ūliso buvo ir dar rusena.Tad meluoji čia tamsta.

1Chingishan rašė...

vienas kitoks- nesisteminis.

Anonimiškas rašė...

Radžvilas aiškina "logiškai" - ir visai ne pagal realią situaciją, kaip būtų teisinga, o ideologiškai - pagal interesą svetimų, kaip jiems naudinga.

Pikc rašė...

Atrodo, tik trys žodžiai ("Anonimiškas 2018-09-16 15:45" komentaras) - o koloradams net ir tiek per sunku "įveikti"... :)

Pikc rašė...

Na, aš perspektyvas linkęs vertinti kiek skeptiškiau dėl keleto priežasčių: pirma, Europa JAU yra smarkiai užteršta; antra, labai nemenka dalis Europos populiacijos yra stipriai debilizuota (visomis prasmėmis) - ir debilizuojama toliau, ką rodo balsuojančiųjų už iki ausų savo šalis į š... sukišusius "lieviakus" procentas. Beje, su optimistiniu Izraelio pozicijos vertinimu irgi neskubėčiau - nereikia pamiršti, kad nemaža labai dosnaus liberazmo finansavimo ir propagandos (įskaitant holivudinę produkciją) dalis yra "žydiškos kilmės".

Anonimiškas rašė...

Pikc, esi absoliutus optimistas. Nori jodinėti kitiems ant sprando, bet tuo pat metu piktiniesi, jog tie kartu su tavim.

Anonimiškas rašė...

Tokia žmogaus prigimtis - visada tikėtis geriausio. Vertinu izraeliečių tvirtą savojo nacionalinio identiteto suvokimą, ko, deja, dideliam savo apmaudui, negaliu pasakyti dalį dalį šiandienės Lietuvos.

Pikc rašė...

Taip, vertinti galima - bet dėl to jie automatiškai draugais netampa, ir SAVO tapatybės saugojimas toli gražu nebūtinai reiškia rūpinimąsi KITŲ tapatybės išsaugojimu. Kaip manote, ar Europoje gyvenantys žydai, jei tektų rinktis, pasirinktų lojalumą Izraeliui ar tai valstybei, kurioje gyvena? Ir ar, žydų akimis žiūrint, tvirtų tautinių valstybių egzistavimas Europoje yra pageidautinas?

Anonimiškas rašė...

Dauguma lietuvių, kad ir gyvena ne Lietuvoje, bet renkasi lojalumą Lietuvai, tad visai suprantama, kad ir izraeliečiai renkasi lojalumą Izraeliui. Apskritai žmonės, kurie suvokia savo nacionalinį identitetą, renkasi lojalumą savo gimtajam kraštui, nors ir gyvena svetur. Į antrajį Jūsų klausimą apie tvirtų tautinių valstybių egzistavimą - esu tikras, kad izraeliečiai to tikisi ir jiems toks siekis priimtinas su sąlyga, kad tvirtos tautinės valstybės Europoje bus Izralio sąjungininkės - šiaip ar taip, šalia Izrelio sienų vyksta tikras karas. Dar apie nacionalinį vienalytiškumą Europoje - jau kas kas, bet izraeliečiai tai tikrai puikiai skiria grūdus nuo pelų.

Pikc rašė...

Jei viskas taip - tada kodėl iš už neomarksizmo (beje, dauguma jo autorių - žydai) ir multi-kulti propagandos bei finansavimo taip dažnai žydiškos ausys kyšo?
Dar vienas momentas dėl tvirtų tautinių valstybių: tarkim, gyvena valstybėje X hipotetinis žydas. Tos valstybės tauta ir kultūra jam svetimos, lojalumo tai valstybei jis nejaučia - bet užtat čia patogu biznį daryti, todėl emigruoti nesinorėtų. Kokioje valstybėje tas hipotetinis žydas jaustųsi komfortiškiau - ar Xa) kurioje tauta tvirtai susicementavusi, turi aiškią savo tapatybę ir moralines vertybes bei yra patriotai, nes jaučiasi savo šalies šeimininkais, ar Xb) kurioje tautos kaipo tokios nebėra - yra išdrikusi individualistų minia su "išplauta" tapatybe ir vertybėmis, "atskiesta" imigrantų ir su jais persimaišiusi, o valstybė jiems rūpi tik tiek, kiek ji užtikrina asmeninę gerovę ir "netrukdo"?

item