Viktoras Orbanas. Naujoji Europa (III)

Jūsų dėmesiui pateikiame 29-ojoje Bálványos Atvirojo universiteto studentų vasaros stovykloje pasakytos Vengrijos premjero trijų dalių ka...

Jūsų dėmesiui pateikiame 29-ojoje Bálványos Atvirojo universiteto studentų vasaros stovykloje pasakytos Vengrijos premjero trijų dalių kalbos trečiosios dalies vertimą į lietuvių kalbą (pirmoji dalis – čia; antroji – čia).

Europos elito nesėkmė

Situacijos sunkumą ir Europos civilizacijos padėties rimtumą atskleidė migrantų krizė. Leiskite man supaprastinti šią mintį: turime suvokti tai, kad Europos lyderiai nesugebėjo apginti Europos nuo imigracijos. Europos elitas patyrė nesėkmę, o Europos Komisija yra šio nesėkmės simbolis. Tai yra blogos naujienos. Geros naujienos yra tai, kad Europos Komisijos dienos yra suskaičiuotos. Ir aš jas pats suskaičiavau: liko trys šimtai dienų iki jos kadencijos pabaigos. Komisija yra svarbi Europos Sąjungos institucija, o jos sprendimai turi rimtų padarinių valstybėms narėms, įskaitant Vengriją. Faktas yra tai, kad pagal sutartis Komisija yra ES steigimo sutarčių saugotoja. Todėl ji turi būti objektyvi ir nešališka bei užtikrinti keturias laisves. Vis dėlto šiandien Europos Komisija labiau panaši į partinę, liberalams palankią organizaciją. Ji yra šališka, nes jis veikia prieš Centrinę Europą. Ir ji nėra laisvės draugė, nes ji siekia ne laisvės, o kurti europietišką socializmą. Mes turėtume būti laimingi, kad jos dienos yra suskaičiuotos. Dabar turėtume paklausti savęs, kodėl Europos elitas, kuris šiandien yra išskirtinai liberalus elitas, žlunga.

Europa, kaip atvira visuomenė

Atsakymas į šį klausimą yra tas, kad visų pirma šis elitas atsisakė savo šaknų, o vietoj to, kad Europa grįstų krikščioniškais principais, jis kuria „atviros visuomenės“ Europą. Krikščioniškoje Europoje darbas buvo laikomas garbingu užsiėmimu, žmogus turėjo orumą, vyrai ir moterys buvo lygūs, šeima buvo tautos pagrindas, tautos buvo Europos pagrindas ir valstybės garantuodavo saugumą. Šiandieninėje atviros visuomenės Europoje nėra sienų; Europos žmones galima lengvai pakeisti imigrantais; šeima buvo paversta neprivaloma, tiesiog lanksčia bendro gyvenimo forma; tautos, nacionalinio identiteto ir nacionalinio pasididžiavimo sąvokos yra laikomos neigiamomis ir pasenusiomis; ir valstybės nebeužtikrina saugumo Europoje. Tiesą sakant, liberalioje Europoje europietiškumas nebereiškia nieko: jis neturi krypties, tai tiesiog forma be turinio. Be to, ponios ir ponai, liberalioji demokratija buvo transformuota. Dabar aš atsakysiu į provokuojantį László Tőkéso reikalavimą pasakyti ką nors apie neliberalumą: liberali demokratija buvo pakeista į liberalią ne-demokratiją. Padėtis Vakaruose yra tokia, kad egzistuoja liberalizmas, tačiau nebėra demokratijos.

Cenzūra Vakaruose

Argumentas, kurį galime pateikti mūsų teiginiui, kad demokratijos nebėra, paremti, yra tas, kad Vakarų Europoje cenzūra ir žodžio laisvės apribojimai tapo kasdieniais reiškiniais. Dirbdami kartu, politiniai lyderiai ir technologijų gigantai filtruoja naujienas, kurios yra nepatogios liberaliam elitui. Jei to nesuprantate, tiesiog apsilankykite naujienų portaluose, socialinių tinklų svetainėse ir pamatysite išradingus ir gudrius būdus, kuriais jie apriboja prieigą prie neigiamų pranešimų apie migrantus ir susijusias temas bei tai, kaip jie neleidžia Europos piliečiams suvokti realybės. Liberalios minties laisvės samprata nuėjo taip toli, kad liberalai mano, jog nuomonės įvairovė yra svarbi tik tol, kol jie susiduria su nuomonėmis, kurios skiriasi nuo jų pačių pažiūrų. Liberalų spaudos laisvės vizija mums primena seną sovietinį anekdotą: „Kad ir kaip stengčiausi iš atskirų dalių surinkti dviratį, aš vis tiek galiausiai surenku kulkosvaidį“. Kad ir kaip mėginčiau iš atskirų dalių surinkti liberalią spaudos laisvę, galutinis rezultatas yra cenzūra ir politinis korektiškumas.

2019 m. Europos Parlamento rinkimai

Tai yra diagnozė, kurią galiu jums pasiūlyti. Dabar pažvelkime į tai, ko galime tikėtis, ką turime ir ką mes galime nuveikti. Siūlau visiems mums, gerbiami draugai, sutelkti visas pastangas, susijusias su 2019 m. Europos Parlamento rinkimais. Be abejo, daugelis iš jūsų čia žino, kad kas penkerius metus vykstantys Europos rinkimai yra vertinami labai atmestinai. Mes neįvertiname, kad jie gali turėti lemiamos reikšmės. Čia taip pat turėčiau paminėti, kad Europos elitas reguliariai skundžiasi, kad kiekvieni Europos Parlamento rinkimai iš tiesų yra sufokusuoti  ties atskirų tautų reikalais ir kad nėra vienos visos Europos sujungiančios problemos, kurią Europos piliečiai galėtų spręsti kartu. Galiu pasakyti, kad šis nusiskundimas nebėra aktualus: iš tikrųjų egzistuoja visos Europos klausimas, dėl kurio niekur nebuvo konsultuojamasi su piliečiais, išskyrus Vengriją. Mes turėjome referendumą dėl imigracijos. Iš tikrųjų atėjo laikas, kad Europos rinkimai paliestų šį svarbų bendrą Europos klausimą: imigracijos klausimą ir su juo susijusią ateitį. Todėl siūlau ateinančiais metais sutelkti visas savo jėgas ties šiais svarbiais ir lemiamais rinkimais. Jei Europa apsispręstų dėl imigracijos, tai, be abejo, taip pat parodytų, ar tai, ką mes vadiname „Europos elitu“, tinkamai susitvarkė su imigracijos problema. Europos elitas yra akivaizdžiai nervingas. Jis nerimauja, nes rezultatas būsimuose Europos rinkimuose, mūsų nuomone, gali pažeisti visapusiškos Europos transformacijos planą – Sorošo planą. Europos Parlamento rinkimuose, ponios ir ponai, didysis tikslas perkelti Europą į postkrikščionišką ir postnacionalinę erą gali būti sustabdytas. Mūsų pagrindinis interesas yra blokuoti šį planą.

Krikščioniškosios daugumos politiką

Mūsų oponentai yra labai arti sėkmės – mes net nejaučiame, kaip jie arti. Ir mes neįvertiname šio fakto reikšmės. Be ilgų paaiškinimų norėčiau pateikti trumpą apžvalgą. Jei permąstysite pastaruosius šimtą Europos demokratijos metų, galėsite aptikti pavyzdžių, kuriuose Europos klausimai iš tiesų buvo sprendžiami per dviejų stovyklų konkurenciją: vienoje pusėje buvo bendruomenės, grindžiamos tvirtais krikščioniškosios tradicijos pagrindais, pavadinkime jas krikščionių demokratų partijomis; kitoje pusėje bendruomeninės organizacijos, kurios atmetė tradicijas, vadinkime jas kairiųjų liberalų partijomis. Europa judėjo į priekį konkuruojant šioms dviem jėgoms; kartais viena buvo dominuojanti, kartais kita. Ši konkurencija netgi turėjo teigiamą poveikį: ji sukūrė energiją ir intelektinę galią. Tiesą sakant, ši konkurencija garantavo Europos vystymąsi – tiek politinio, tiek dvasinio pobūdžio. Iki šiol tai buvo Europa, tai buvo Europos politika, ir taip buvo sprendžiamas jėgų pasidalinimas Europoje. Bet, gerbiami draugai, vienoje ar kitoje šalyje greitai gali susikurti situacija, kai 10 procentų ar daugiau gyventojų yra musulmonai. Mes galime būti tikri, kad jie niekada nebalsuos už krikščionių partijas. Kai mes pridėsime šiam musulmonų gyventojų skaičiui europiečius, kurie apleido savo krikščioniškąsias tradicijas, krikščioniškoms partijoms laimėti rinkimų nebebus įmanoma. Krikščioniškųjų tradicijų išsaugojimu suinteresuotos grupės bus priverstos išeiti iš politikos, sprendimai dėl Europos ateities bus priimti be jų. Tai, ponios ir ponai, yra situacija, su kuria susiduriame, toks yra jų tikslą, ir mes esame labai arti jo realizacijos.

Krikščioniškoji demokratija

Todėl artėjantys rinkimai yra labai svarbūs. Šiuose rinkimuose turime parodyti, kad egzistuoja liberaliosios demokratijos alternatyva: ji vadinama krikščioniškąja demokratija. Ir turime parodyti, kad liberalų elitą gali pakeisti krikščionių demokratinis elitas. Žinoma, Vidurio Europoje yra daug klaidingų supratimų, susijusių su krikščionybe ir politika, todėl čia turiu padaryti atitinkamą pastebėjimą. Krikščioniškoji demokratija nėra religinių teiginių gynimas – šiuo atveju krikščioniškųjų religinių teiginių. Nei valstybės, nei vyriausybės neturi kompetencijos susijusios su prakeikimu ar išgelbėjimu. Krikščioniška demokratinė politika reiškia, kad turi būti saugomas iš krikščioniškosios kultūros kilęs gyvenimo būdas. Mūsų pareiga yra ne apginti tikėjimo tiesas, bet iš jų kilusius vaisius. Tai žmonijos orumas, šeima ir tauta, nes krikščionybė siekia universalumo ne per tautų panaikinimą, bet būtent išsaugant tautas. Kitos bendruomenių formos, kurias reikia saugoti ir sustiprinti, yra mūsų tikėjimo bendruomenės. Būtent tai – o ne religinių tiesų gynimas – yra krikščioniškos demokratijos pareiga.

Neliberali demokratija

Pasiekus šį tašką telieka vieni spąstai, intelektiniai spąstai, kurių privalome vengti. Tai yra žmogaus prigimties dalis, nenorinti eiti už komforto zonos ribų ir užsiimti ginčais; ir būtent todėl mes būname pasirengę daryti nuolaidas priešininkams. Bet intelektualių klausimų srityje tai padaro daugiau žalos nei naudos. Priešais mūsų nosis pakabinami šie spąstai: pasakomas teiginys, kad krikščioniškoji demokratija iš tiesų gali būti liberali. Siūlau išlikti ramiems ir nepakibti ant šio kabliuko, nes jeigu mes priimsime šį argumentą, tada mūšis, kurį mes iki šiol kovojome, praranda savo prasmę. Drąsiai sau pasakykime, kad krikščioniškoji demokratija nėra liberali. Liberalioji demokratija yra liberali, o krikščioniškoji demokratija pagal apibrėžimą nėra liberali, ji yra neliberali. Ir konkrečiai galime tai pasakyti kalbėdami apie tris svarbius klausimus. Liberalioji demokratija remia daugiakultūriškumą, tuo tarpu krikščionys demokratai teikia pirmenybę krikščionių kultūrai; tai savaime neliberali koncepcija. Liberalioji demokratija palaiko imigraciją, o krikščionių demokratija yra anti-migracinė; tai vėlgi, iš esmės neliberali koncepcija. Liberalioji demokratija palaiko lankstų šeimos modelį, tuo tarpu krikščioniškoji demokratija remiasi krikščioniškuoju šeimos modeliu; tai taip pat neliberali koncepcija.

68-ųjų elitas 

Būkime pasiruošę, įsitraukime į šią intelektualinę diskusiją ir, galiausiai, ruoškimės Europos Parlamento rinkimams. Mes esame ant didžiojo momento slenksčio ir greitai pamatysime, ar buvome jam pasiruošę. Tai yra galimybė. Ateinančią gegužę mes turime galimybę atsisveikinti ne tik su liberaliąja demokratija ir liberaliąja nedemokratine sistema, kuri buvo pastatyta jos pagrindu, bet ir su visu 68-ųjų kartos elitu.

90-ųjų karta

Jei 68-ųjų elitas palieka aikštelę, turi būti atsakytas klausimas: kas jį pakeis? Ir kuklus atsakymas, kurį turime pateikti, yra tai, kad mes ateisime jo pakeisti. Rimtai, tvirtai ir ramiai, turime pasakyti, kad 90-ųjų metų karta atvyksta pakeisti karta 68-ųjų kartos. Europos politikoje tai antikomunistinės karta, kuri turi krikščioniškas pažiūras ir įsipareigojimą tautai. Prieš trisdešimt metų mes manėme, kad Europa yra mūsų ateitis. Šiandien tikime, kad mes esame Europos ateitis. Pirmyn!

Ačiū už dėmesį.


Susiję

Viktoras Orbanas 5487496022860800418
item