Vidmantas Valiušaitis. Žmogus liko toks pat (in memoriam J. A. Antanaičiui)

J. Šalkauskas, V. Valiušaitis, J.A. Antanaitis, A. Damušis Vidmanto Valiušaičio žodis, pasakytas šv. Jonų bažnyčioje 2018 m. rugsėjo 12 ...

J. Šalkauskas, V. Valiušaitis, J.A. Antanaitis, A. Damušis
Vidmanto Valiušaičio žodis, pasakytas šv. Jonų bažnyčioje 2018 m. rugsėjo 12 d., atsisveikinant su velioniu Lietuvos didvyriu,  valstybininku, 1941-ųjų birželio sukilimo dalyviu Jonu Algirdu Antanaičiu.

Ką galima pasakyti apie šviesios atminties velionį Joną Algirdą Antanaitį metu, kai netekties šaltis persmelkęs šeimos, artimųjų, bičiulių ir draugų širdis? Vargu ar būtų tinkama minėti biografijos detales ar vardyti nuopelnus, kurių jis turi apsčiai. 

Šią valandą man prisimena Juozo Brazaičio – amžinąjį atilsį J. A. Antanaičio autoriteto ir rezistencijos mokytojo – ištarmė apie Zenoną Ivinskį, kai buvo paklaustas kokio paminklo kapuose garbusis Lietuvos istorikas yra nusipelnęs. Brazaitis tada atsakė štai ką: 

„Dėl paties paminklo kapinėse esu gerokas cinikas. Manau, kad ar bus šioks, ar toks paminklas kapuose, jis savo rolės neatliks. Tebus akmuo, tegu meniškai nutašytas. Bet ten nebus Zenono. Ir retai kas patį akmenį aplankys. Jei Zenonas kur yra, tai savo raštuose, savo idėjose. Ir jam paminklas tinkamiausias – tai pristatyti bičiuliam ir nebičiuliam gyvąjį Zenoną: jo galvojimą, jo veikimą. <...> 
Kol atminimas neišblėso, buvau sugalvojęs, kad reikia duoti tuojau pat Zenono straipsnių rinkinį. Buvau atrinkęs tuos straipsnius specialiai apie nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, nes bolševikai labiausiai šį laikotarpį juodina. Zenono straipsniai būtų buvęs ir jam atminimas, ir kovos įrankis prieš falsifikaciją. Dalis straipsnių buvo jau perrašyti. Buvo numatyta ir antra šio leidinio dalis – Zenono biografija, kiek ją greitosiom galima restauruoti iš jau paskelbtos apie jį medžiagos ir iš jo laiškų.“

Deja, tas darbas liko nepadarytas, sukritus ir paties Brazaičio sveikatai. O to straipsnių rinkinio nei monografijos apie Ivinskį neturime iki šiol.

Brazaičio žodžiai, manau, galioja ir veliono J. A. Antanaičio atsitikimu. Jis gyvas tebėra savo raštuose, savo idėjose, straipsniuse, laiškuose. Apie save jis taip kalbėjo: „Mano pasaulėžiūrą formavo Ateitininkų sąjunga, kurioje dalyvauju nuo 1933 m., iš pradžių – gimnazijoje, paskui – universitete. Vokiečių okupacijos metu vadovavau studentų ateitininkų korporacijai „Grandis“, <...> dalyvavau Lietuvių fronto veikloje pogrindyje. Lietuvių fronto bičiuliai jau išeivijoje yra parengę programą, kuri vadinasi „Į pilnutinę demokratiją“. Ten tiek daug idėjų, kad jomis tik reikia pasinaudoti, nuodugniai išstudijuoti ir galima rasti medžiagos daugelio partijų programai. „Į pilnutinę demokratiją“ yra skėtis politinėms srovėms nuo nuosaikiųjų dešiniųjų iki nuosaikiųjų kairiųjų.“ 



Į žurnalisto klausimą, ką vis dėlto ką siūlytumėte Lietuvai, ko labiausiai šiandien trūksta, kad vėl atsigręžtume į idealus, už kuriuos kovojote, J. A. Antanaitis prieš penkerius metus (2013) sakė: „Pirmiausia politinių partijų ir visos valstybės programos turi būti orientuotos į amžinąsias, nekintančias vertybes. Jaunimas turi suvokti, kad Lietuvos valstybė yra vertybė, kurios niekas negali pakeisti, nes ji saugo ir puoselėja unikalią lietuvių kultūrą, kuri turi ne tik gilias šaknis praeityje, bet ir savo veržlumu yra nukreipta į ateitį. Asmenybė gali suklestėti tik toje kultūrinėje aplinkoje, kurioje ji brendo. Jaunimas, stodamas į kovą su tarpstančiu blogiu, turi remtis ankstesnių kovojusių kartų pavyzdžiu. Šią kovą yra pašventinęs didvyrių kraujas, pralietas siekiant amžinųjų idealų.“

Kai kas šiandien sako: „Tai buvo seniai, mes to nežinome ir mums tai nelabai svarbu. Laikai pasikeitė; pasikeitė ir žmogus.“

Bet tai nėra tiesa. Žmogus nepasikeitė iš esmės. Nuo Adomo laikų jis tebemyli. Nuo Kaino laikų jis neapkenčia brolio ir jį žudo. Nuo Nojaus laikų vaikai su pašaipa žiūri į savo patyrusį tėvą ir nesupranta, kodėl jis konstruoja laivą. Nuo Dovydo laikų vis kyla naujų dovydų, kurie, galbūt Viešpaties lėmimu, partrenkia galijotus ir suniekina oportunistus, sakančius, kad reikia nusilenkti prieš dienos galijotus... 

Žmogus liko toks pat mylįs, toks pat žudikas, toks pat patyčia, toks pat herojiškas ir šventas. 
Savo gyvenimu ir veikimu velionis liudijo ištikimybę tam, kas amžina ir nekintama. Linkėčiau jam ir paminklo, kuris, Brazaičio žodžiais „bičiuliam ir nebičiuliam pristatytų gyvąjį Joną: jo galvojimą, jo veikimą“.

O tuo tarpu, ilsėkis ramybėje, brangus vyresnysis drauge ir bendrakeleivi. Palydime Tave kartodami šv. Pauliaus laiško Timotiejui žodžius: „Aš kovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Nuo šiol manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man duos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie pamilo Jo pasirodymą.“ (2 Tim 4,7-8)



Susiję

Vidmantas Valiušaitis 9055748774176575601

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item