Šarūnas Legatas. Tvirtos tradicinės šeimos – Lietuvos nacionalinis interesas

Dabartinės santuokų mažėjimo ir šeimos netvarumo didėjimo tendencijos rodo, jog Lietuvoje su kiekvienais metais daugėja žmonių, nesuvokia...

Dabartinės santuokų mažėjimo ir šeimos netvarumo didėjimo tendencijos rodo, jog Lietuvoje su kiekvienais metais daugėja žmonių, nesuvokiančių moralinio įsipareigojimo, kaip vertybės savaime, ir dėl to negebančių moraliai įsipareigoti tiek artimajam, tiek ir savo valstybei. Atsakomybės ir įsipareigojimų vengiantys asmenys nėra pajėgūs sukurti stiprios visuomenės. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtinta nuostata, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.“ Prieš 26 metus, kai absoliuti dauguma Lietuvos piliečių šią Konstitucijos nuostatą patvirtino referendumu, tai atrodė savaime suprantamas ir sunkiai nuginčijamas teiginys. Šiandien Lietuvoje jau galima aiškiai jausti, jog egzistencinė šeimos svarba visuomenei ir valstybei nebėra aiškiai suvokiama ir vis dažniau šeima traktuojama kaip tiesiog kiekvieno atskiro piliečio individualus pasirinkimas. Dėl to vis dažnėja įvairūs bandymai šeimos sampratą išplėsti už jos tradicinių ribų arba įtvirtinti alternatyvius šeimai bendro gyvenimo variantus.

Liberalios demokratijos politiniame kontekste klaidingai atskiriant laisvę nuo atsakomybės, šiandieninio jaunimo tarpe egzistuoja savotiškas požiūrio dvilypumas šeimos klausimu: iš vienos pusės labai teigiamai pasisakoma šeimos atžvilgiu ir tuo pačiu metu labai pozityviai žiūrima į kohabitaciją (vadinamąjį gyvenimą „susimetus“). Jaunosios kartos tarpe vyraujant tokiam prieštaringam požiūriui, šeima netenka savo, kaip vertybės, statuso ir tampa tiesiog vienu iš gyvenimo būdo variantu, kuriam, esant poreikiui, kiekvienas individas gali sugalvoti pakaitalą. Taip šeima atsiejama nuo moralinių įsipareigojimų ir tampa labiau ekonominės naudos ir skonio reikalu. Tai yra labai pavojinga postmodernios visuomenės tendencija.

Nuo pat antikos laikų, kai prasidėjo pirmieji filosofiniai apmąstymai apie valstybę ir politiką, iki 20-ojo amžiaus šeima buvo visuotinai pripažįstama kaip nekvestionuojama ir gyvybiškai svarbi valstybės dalis, kurią būtina saugoti visomis išgalėmis. Nuo pat Aristotelio, kuris teigė, jog „šeima yra ankstesnė ir būtinesnė už valstybę“ iki 1948 m. JT priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, skelbusios, kad „šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma“ šeima buvo laikoma aukščiausia žmogaus turima vertybe.

Šeima yra ypatingos rūšies aplinka, kurioje formuojasi tiek asmens individualumas, tiek gyvenimui bendruomenėje reikalingi įgūdžiai. Tvirtų tradicinių šeimų vertę individui ir valstybei pagrindžia ir gausūs šių laikų empiriniai tyrimai.

W. B. Willcox ir 17 žymių JAV sociologų grupė pateikia 30 pastarųjų dešimtmečių socialinių mokslų išvadų apie stabilios šeimos privalumus sutuoktiniams ir šeimų nariams: stabilioje santuokoje vyrai ir moterys yra sveikesni ir ilgiau gyvena, rečiau patiria traumas ir negalią, rečiau yra priklausomi nuo alkoholio arba narkotikų, lyginant su vienišais ar kohabituojančiais tėvais, yra turtingesni, ištekėjusios moterys rečiau nei vienišos ar kohabituojančios kenčia nuo depresijos, santuoka mažina riziką, kad vyras arba moteris nusikals ar taps nusikaltimo auka, ištekėjusios moterys patiria mažiau smurto nei kohabituojančios ar vienišos, o šeimos iširimas reikšmingai didina savižudybės riziką [1].

VDU Santuokos ir šeimos studijų centro mokslininkai tvirtina, jog gyvenimas santuokoje, lyginant su kartu gyvenančiomis nesusituokusiomis poromis ar išsiskyrusiais, yra naudingesnis tiek vaikams, tiek patiems suaugusiems. Lygindami gyvenančių santuokoje ir kohabitacijoje ar išsiskyrusių suaugusių asmenų sveikatos (fizinės, psichinės ir gyvenimo trukmės), šeimos pajamų ir smurto atvejų rodiklius jie teigia, jog santuokoje gyvenantys asmenys pasižymi geresne sveikata, patiria mažiau smurto ir yra labiau patenkinti tarpusavio ryšiais, nei kohabituojantys ar išsiskyrę asmenys. Mokslininkai, apibendrinę 30 Europos šalių tyrimus, atskleidė, kad susituokę asmenys žymiai daugiau investuoja į savo tarpusavio santykius ir yra labiau patenkinti jais bei apibūdina save kaip laimingesnius, nei tie, kurie gyvena kohabitacijoje ar išsiskyrę [2].

Daugelis šeimos struktūros poveikio vaikų harmoningam vystymuisi statistiškai patikimų tyrimų parodo, jog palankiausios sąlygos vaiko raidai yra sudaromos neišsiskyrusių biologinių tėvų (t.y. tėvo ir motinos) šeimoje: reprezentatyvios imties (N 20.000) tyrimo išvadoje McLanahan ir Sandafur teigia, jog „vaikai, augantys tik su vienu iš biologinių tėvų vidutiniškai vystosi blogiau nei augantys su abiem biologiniais tėvais, nepaisant to, ar su juo gyvenantis vienas iš biologinių tėvų sudaro kitą santuoką.“ Vaikai iš neiširusių dviejų biologinių tėvų yra geresnės fizinės sveikatos, turi mažesnius mirtingumo, savižudybės rizikos, piktnaudžiavimo narkotikais ir alkoholiu rodiklius, mažiau linksta nusikalsti ir yra įkalinami, rečiau gyvena skurdžiai, vėliau pradeda seksualinį gyvenimą ir rečiau skiriasi suaugę [3].

Reprezentatyviame „Naujų šeimos struktūrų“ tyrime sociologas Mark Regnerus parodo, jog homoseksualių partnerių šeima visų pirma pasižymi vaikus traumuojančiu labai dideliu nestabilumu: iš 2988 respondentų (jau suaugę vaikai) tik 40 gyveno su motina ir jos partnere ilgiau nei 3 metus. Su dviem vyrais augantys vaikai patyrė seksualinę prievartą 3 kartus dažniau, o su dviem moterimis – 4 kartus dažniau nei vaikai, augantys su dviem  biologiniais tėvais. Su dviem moterimis užaugę vaikai 3.5 karto dažniau neturėjo darbo ir 4 kartus dažniau buvo reikalingi socialinės paramos; su dviem vyrais užaugę vaikai 3 kartus dažniau sirgo lytiškai plintančiomis ligomis [4].

Kaimyninių valstybių ekspertai įvardina, kad ne tik konkrečios šeimos politikos priemonės, tokios kaip šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo galimybės, parama gausioms šeimoms, išplėtotos paslaugos poroms, tėvams, krizių prevencija, mokestinės lengvatos vaikus auginantiems ir pan.; bet ir teigiamas visuomenės požiūris į šeimą yra labai svarbūs individui renkantis kurti šeimą ar sprendžiant dėl vaikų skaičiaus šeimoje [5]. Teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą galima įtvirtinti tik tinkamai ugdant jaunąją kartą, kuri ir kurs valstybės ateitį.

2018 m. kovo 1 d. įsigaliojusiame LR Šeimos stiprinimo įstatyme numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos švietimo ir kultūros srityje turi imtis priemonių padėti šeimai parengti vaikus ir jaunimą savarankiškam gyvenimui, kurti funkcionalią ir darnią šeimą, ugdyti brandžias, dorovingas, savarankiškas, atsakingas, gebančias bendradarbiauti ir kurti savo ir bendruomenės gyvenimą asmenybes. Vienu iš pagrindinių šeimos stiprinimo įgyvendinimo principų yra įtvirtinta tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus, t.y. tėvai ir globėjai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu, renkasi jų ugdymo formą pagal savo įsitikinimus, jeigu tai neprieštarauja teisėtiems vaiko interesams. Be to, numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos pagal kompetenciją privalo užtikrinti atsakingos tėvystės ir motinystės, pagarbos gyvybei ir žmogaus orumui bet kuriuo jo gyvenimo etapu sąlygas bei stiprinti visuomenėje teigiamą požiūrį į šeimą.

Naujasis Šeimos stiprinimo įstatymas įtvirtina pakankamai tvirtus teisinius pamatus požiūrio į šeimą gerinimui Lietuvoje. Vis dėlto, kad šie Šeimos stiprinimo įstatymo principai ir prievolės būtų iš esmės įgyvendinti praktikoje, būtini atitinkami pakeitimai šiandien Lietuvoje veikiančioje mokyklinio ugdymo sistemoje. Todėl reiktų tikėtis, jog šis Seimas ras politinės valios priimti reikiamus pakeitimus tam, jog Švietimo įstatymas būtų suderintas su Šeimos stiprinimo įstatymu ir pradėtų praktiškai ugdyti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą, kaip vertybę savaime. 

   
1. Why Marriage Matters: 30 Conclusions from Social Sciences (http://www.americanvalues.org/catalog/pdfs/wmm3-30-conclusions.pdf)

2. Soons J., Kalmijn. Is Marriage more than cohabitation? Well-being Differences in 30 European countries// Journal of Marriage and Family. 2009, 1141-1157

3. https://web.stanford.edu/~mrosenfe/DeBoer_affidavits/defense/Marks.pdf

4. Mark Regnerus. How different are the adult children of parents who have same-sex relationships? Findings from the New Family Structures Study. Social Science Research Volume 41, Issue 4, July 2012, Pages 752-770. (https://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0049089X12000610)

5. Pagal pranešimus tarptautinėje konferencijoje „Rūpestis dėl ateities visuomenės: demografija ir šeimos politika Baltijos ir Vidurio Europos šalyse“, 2018-02-23.

Susiję

Šeimos politika 2659539136409508220
item