Rimantas Dagys: „Neatsakius į klausimus apie translytiškumą, diskusijos apie translyčių „teises“ yra spekuliacijos“

Šiandien, rugsėjo 6 d., Seime vyko tarptautinė konferencija-apskritojo stalo diskusija „Translyčių asmenų teisių užtikrinimas: teisingos pusiausvyros paieškos“. Joje kalbėta apie LGBT žmogaus teisių užtikrinimo principus Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, Lietuvos teismų praktiką translyčių teisių klausimais, lytinės tapatybės pripažinimo svarbą ir sveikatos priežiūros paslaugų užtikrinimą translyčiams asmenims.

Šia proga Seimo narys Rimantas Jonas Dagys savo Feisbuko paskyroje pasidalino ne tik įžvalgomis apie tai, kad pradedant diskusiją apie translyčių teises reikia aiškiai ir sąžiningai atsakyti į svarbius medicininius klausimus, bet ir paviešino raštą su klausimais, kurie buvo raštu užduoti Lietuvos psichologų sąjungai (toliau – LPS). Pastaroji š. m. kovo pabaigoje išreiškė pritarimą Teisingumo ministerijos parengtam Lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projektui. R. J. Dagys balandžio mėnesį išsiuntė LPS klausimus, kuriais LPS paprašyta patikslinti ir papildyti savo poziciją. Kaip šiandien skelbia parlamentaras, į jo oficialiai užduotus klausimus iki šiol neatsakyta.

Toliau dalinamės Seimo nario įrašu socialiniame tinkle:

Šiandien Seimo Žmogaus teisių komitetas rengia konferenciją apie translyčių asmenų teises. Jau net nestebina, kad į ją sukviesti tik vienos pusės „advokatai“. Juk šiais klausimais diskutuoti nedera? Turbūt ir nedalyvavę renginyje galime nuspėti jo išvadas: Lietuvoje būtina skubiai pradėti atlikinėti operacijas translyčiams, geriausia – jas kompensuojant iš Ligonių kasų, ir išdavinėti asmens dokumentus su įrašyta pasirinkta lytimi.

Absoliuti dauguma sutinka, kad translytiškumas pirmiausia yra ne teisinis ar socialinis, o medicininis klausimas, labiausiai susijęs su žmogaus psichologija. Net Pasaulio sveikatos organizacija šio reiškinio neišbraukė iš Tarptautinės ligų klasifikacijos, tik priskyrė jį „būklėms, susijusioms su seksualine sveikata“. Akivaizdu, kad ieškoma korektiškiausio priėjimo prie šio prastūminėjamo ir populiarėjančio fenomeno. Politinis korektiškumas neleidžia jo vadinti sutrikimu, bet jeigu translytiškumo nebeliktų Tarptautinėje ligų klasifikacijoje, kuo remiantis reikėtų pateisinti brangių lyties keitimo operacijų ir hormonų terapijos kompensavimą?

Kol ekspertai kalba apie žmogaus teises, verta susimąstyti, ar translytiškumo atveju šios „teisės“ nekyla iš su objektyvia realybe prasilenkiančių jausmų. Vien jie pastūmėja ryžtis operacijoms, hormonų terapijai ir savo prigimtinės lyties tapatybės atsisakymui. Dar daugiau – vadovaudamasis subjektyviu matymu asmuo sukuria pareigas kitiems: verčia juos neigti elementarią biologiją ir prisitaikyti prie su ja prasilenkiančio įsivaizdavimo, kas tas asmuo yra. Niekam nedraudžiama manyti, kad jis yra vyras, moteris, šuniukas ar prezidentas, tačiau kodėl kiti turi tuo priverstinai tikėti?

Dar balandį reaguodamas į Lietuvos psichologų sąjungos rekomendacijas užtikrinti translyčiams galimybes pakeisti asmens lytį asmens dokumentuose bei nustatyti medicininio lyties keitimo sąlygas, uždaviau klausimus, į kuriuos iki šiandien nesu sulaukęs Lietuvos psichologų sąjungos atsakymų. Ir labai gaila. Ar tai dar vienas įrodymas, kad bet kokie klausimai šia tema nederami? Tikiuosi, kad į kai kuriuos mano klausimus šiandien atsakys konferencijos ekspertai. Vengiant kalbėti apie lytinę tapatybę ir translytiškumą bet kokios diskusijos apie „teises“ tėra spekuliacijos ideologiniais terminais nutaisius eksperto veidą.