Petras Budvytis. Kodėl ministrui K. Navickui nesvarbi miškininkų nuomonė?

Džiaugiuosi, kad pagaliau visuomenė atkreipė dėmesį į Lietuvos miškus. Paskutinių dienų įvykiai parodė, kad miškų politiką formuojantys ministras Kęstutis Navickas ir viceministras Martynas Norbutas yra arba visiškai nekompetentingi, arba atstovauja medienos pramonės magnatų interesus.

Pačioje reformos pradžioje, 2017 metų sausį, per susitikimą su Lietuvos girininkų bendrijos Prezidiumo nariais, ministras pareiškė: „Jūsų nuomonė mums nesvarbi, yra politinė valia“. O kas geriau už girininkus žino ko miškui reikia? Gal semiotikas viceministras ar valdininkai sėdintys Miškų departamente?

Kodėl ignoruota Lietuvos miškininkų sąjungos nuomonė, kodėl naujoji Valstybinių miškų urėdijos vadovybė nuo jos visiškai atsiribojo? Kodėl laužomos tradicijos ir Miškininko diena švenčiama tik regioniniuose padaliniuose, o ne bendrai? Kyla įtarimas, kad bijoma miškininkų masinio susibūrimo, kur bus užduota daug naujajai vadovybei nemalonių klausimų, į kuriuos ji nenori atsakyti.

Kodėl užsakymus moksliniams tyrimams gauna tik „parankūs“ ministerijai mokslininkai? Tuo labiau, kai įsakymu uždraudžiama bet kuriam miškininkui be suderinimo su viceministru kalbėti su žurnalistais ir pasakyti, kas ne taip, ką reikia taisyti.

Dabar sakoma, visi kirtimai legalūs, viskas suskaičiuota, inventorizuota, kirtimai neviršija prieaugio. Atsakingai, su įrodymais galiu pareikšti, kad Mostaičių girininkijoje, kurioje dirbau, medienos kiekiai brandžiame miške popieriuje padidinti mažiausiai 8 procentais, o jei taip visoje Lietuvoje, turint 3 ir 4 grupės brandžiuose miškuose pagal 2016 metų duomenis 147 milijonus kubinių metrų medienos, „popierinis“ kiekis gali sudaryti 11,8 milijono kubinių metrų, arba beveik dvi metines kirtimo apimtis, valstybinius ir privačius miškus kartu sudėjus.

Nenori nė girdėt ir apie tai, kad, taikant skandinavišką miško kirtimo technologiją su sunkia miško technika, nuo 2000-ųjų metų praradome vien valksmams (keliukams, kuriais išvežama mediena) valstybiniuose miškuose apie 100 000 ha, o tai – vieno sujungto regioninio padalinio plotas. Miško ten nebėra, medžiai ant jų neauga ir nežinia, kada augs. Bent jau po 18 metų pirmosiose taip kirstose biržėse auga tik avietės.

Mano nuomone būtina naudoti kuo daugiau mažosios miško technikos – tada nereikės tiek valksmų, nebus niokojama miško paklotė ir dirvožemis. Saugomose teritorijose sunkios technikos naudojimą reikia visiškai uždrausti.

Būtina peržiūrėti miško atkūrimo nuostatus, pagal kuriuos dabar praktiškai veisiami vienarūšiai plantaciniai medynai ir taikomi dvigubi standartai: vieni – valstybiniuose, kiti – privačiuose miškuose. Daug dar taisytinų dalykų matau miško naudojime, ir ne tik aš, o dar daug Lietuvos girininkų, deja, jiems uždrausta sakyti savo nuomonę.