Kun. Robertas Urbonavičius. Tikroji švara

O, koks tu, Viešpatie, geras,  meilus visiems,  kurie tavęs bijo! (Komunijos antifona) Šį sekmadienį Mišių liturgija vėl grįžta...

O, koks tu, Viešpatie, geras, 
meilus visiems, 
kurie tavęs bijo!
(Komunijos antifona)

Šį sekmadienį Mišių liturgija vėl grįžta prie evangelijos pagal Morkų ir pateikia istoriją, kuri iš pirmo žvilgsnio, atrodytų kaip ginčas dėl stalo etiketo. Nuolatiniai Jėzaus priešininkai fariziejai ir Rašto aiškintojai (Morkus pabrėžia, kad jie atvyko iš Jeruzalės, - ortodoksiškumo bastiono) pamatę, kad apaštalai valgo nenusimazgoję rankų, primena jų Mokytojui, kad taip nedera. Į šią kuklią pastabą, Viešpats aštriai atkerta: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų.“ Sakytume, Jėzui vertėtų pasimokyti diskusijų meno. Tačiau Mokytojas nori parodyti, kad tie, kurie laiko save sveikais, iš tiesų yra ligoti ir reikalingi gydymo.

Anų laikų judaizmo srovės, ypač fariziejai, žinodami savo protėvių pastovią neištikimybę Dievo Įstatymui ir to pasekmes, troško kuo tobulesnio Jo įgyvendinimo, ypač ritualinio švarumo srityje. Įvairūs, su kasdienybės buitimi susiję reikalavimai, turėjo įtraukti žmogų į nuolatinį buvimą Dievo akivaizdoje. Buities liturgija privalėjo vesti į kulto liturgiją. Žinoma, teisinga ir gera, kad visas gyvenimas būtų paskirtas Dievui, tačiau dažniausiai būdavo apsiribojama išoriniais gestais, tikintis, kad jie patys savaime atstoja ir širdies nuostatas.

Viešpats smerkia ne formą, bet tai, kad toje formoje nebuvo jokios dvasios, - vien sausas taisyklių rinkinys ir papročiai. Mokytojas primena, kad reikia pirmiausia sutvarkyti žmogaus vidų, tik paskui, - išorinius veiksmus: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“

Išganytojas šiandien ir mus kviečia stengtis, kad mūsų vidus ir išorė būti darnoje: Lex Orandi, Lex Credendi, Lex Vivendi – kaip meldžiamės, taip tikėkime; kaip tikime – taip gyvenkime.

Pasisotinę duona nuo dangiškojo stalo, tave, Viešpatie, meldžiame, kad šis meilės penas stiprintų mūsų širdis ir padėtų uoliai tau tarnauti, darant gera kiekvienam žmogui.
(postkomunijos malda)

Susiję

Robertas Urbonavičius 3767642044297094971
item