Kun. Robertas Urbonavičius. Ne mokytojai, bet mokiniai

Aš niekuo nesigirsiu, 

nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, 

dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas

ir aš – pasauliui.

(Evangelijos antifona)

Tikriausiai šeimose didžiuma barnių kyla tuomet, kai vienas šeimos narys ima mokyti kitą: „tu ne taip darai – reikia šitaip“. Panašiai tikriausiai mąstė ir apaštalas Petras, ką tik išpažinęs, kad Jėzus yra lauktasis Izraelio Mesijas ir išgirdęs šio Mesijo „politinę programą“, – „Žmogaus Sūnui reikės daug iškentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusių“. Jis nutarė pamokyti savo Mokytoją ir parodyti, koks tikrasis Mesijas turėtų būti. Tačiau, užuot padėkojęs, Jėzus griežtai subara pirmąjį popiežių: „Eik šalin, šėtone, nes tu galvoji ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių!“ Lietuviškas vertimas neperteikia tikslios Viešpaties minties, kuri skambėtų maždaug – „stokis man už nugaros, priešgyna“ – tai yra, būk tuo, kuo turi būti, - Mano mokiniu, o ne Manęs mokytoju.

Per visą istoriją, Jėzaus mokinius lydės pagunda tapti Jo mokytojais. Visuomet bus lengviau mąstyti žmonių, o ne Dievo mintimis. Visuomet atsiras tokių, kurie vedami gal ir gerų intencijų, sieks nuvesti Viešpaties kaimenę, kitokiais keliais nei siūlo Kristus. Tačiau kelias kurio nenurodė Kristus, nors jis ir būtų patogesnis, aiškesnis, geresnis, visada veda į pražūtį, nes juo einama be Kristaus. Mūsų, kaip Jėzaus mokinių, misija yra sekti PASKUI Kristų, nei daugiau nei mažiau.

Paimti savo kryžių, išsižadėti savęs, sekti Jėzų nėra lengva bei patogu. Tačiau Viešpats to ir nežadėjo. Patogūs gali būti tik batai, bet ne tikėjimas. Tikėjimas yra tam, kad mus išgelbėtų ir nuvestų į Dangų, o ne, kad pateisintų mūsų nuodėmes ir tingumą.

Pasitikėkime Kristumi ir sekime paskui Jį, nes mūsų Mokytojas mus veda teisingiausiu keliu.

Dangiškosios dovanos, Viešpatie, teapvaldo mūsų dvasią ir kūną, 

kad visada imtų viršų ne mūsų užmačios, o tavo įkvėpimai.

(postkomunijos malda)