Kun. Robertas Urbonavičius. Kova su...

Viešpatie, tu mus teisingai baudi: 

mes nusikaltome tau, įsakymų tavo neklausėm. 

Tačiau būki mums gailestingas, 

ir mes vėl šlovinsim tavąjį vardą.

(Introitas)

Šio sekmadienio evangelijos skaitinys skamba tarsi iš siaubo filmo: Viešpats liepia nusikirsti rankas, kojas, išsidurti akis, - ir taip išsigelbėti nuo nuodėmės. Žinoma, nė vienas taip nesielgsime, nesielgė taip nei Jėzaus klausytojai, nei likusios tikinčiųjų kartos. Ir Jėzaus mokiniai, ir mes, suprantame, kad Viešpats čia kalbėjo perkeltine prasme, norėdamas savo kalbą padaryti vaizdingesnę. Galime nusiraminti: mūsų kojos ir rankos saugios. Tereikia pagalvoti apie nuodėmės blogumą ir to užtenka. Ar tikrai užtenka ?

Viešpats kalbėjo savo mokiniams, kurie buvo susirūpinę, kad kažkas daro Viešpaties darbus, nors nepriklauso jų būriui. Mokytojas paaiškina, kad nereikia pasisavinti Dievo malonės, bet džiaugtis, kad ji paliečia ir tuos, kurie nėra iš mokinių tarpo. Užuot bandžius tirti kitų vertumą ar nevertumą, pirmiausia reikia pačiam gyventi Dievo malonėje. Viešpats paragina mokinius kovoti ne su įsivaizduojamais priešais, bet su priešu slypinčiu juose. Stiprus ir grėsmingas Jėzaus raginimas nusikapoti rankas, kojas ir išsidurti akis yra anaiptol ne oratorystės ornamentas, nes šioji paprasčiausiai Jam nerūpėjo, bet rūpestingas troškimas atskleisti nuodėmės realybę. Taip, nuodėmė tokia baisi, tokia pavojinga, tokia nuodinga, kad amžinojo gyvenimo atžvilgiu yra iš ties menkesnis nuostolis netekti rankos ar kojos, nei patekti į nuodėmės vergiją, kuri nuveda į pražūtį. Nuodėmė nėra saldi, nuodėmė nėra „nieko tokio,“ nuodėmė nėra šaunus nuotykis. Ji yra tikrasis priešas, su kuriuo Viešpats mus kviečia kovoti. Nuodėmė yra jaukas, su kuriuo šėtonas žvejoja sielas.

Kartais pasigirsta skundų, kad šiandienos Bažnyčia per mažai kalba apie pragarą, nuodėmę, velnią. Tas tiesa. Šiuos dalykus būtina žinoti, geros motinos visada perspėja savo vaikus apie tykančius pavojus. Tačiau nei nuodėmė, nei pragaras nėra Gerosios Naujienos centras. Jis yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, kuris nugalėjo piktąjį. Ir kiekvienas, kuris stengiasi vis labiau mylėti Išganytoją bei vykdyti Jo Valią, tas savaime nusigręžia nuo nuodėmės ir piktojo. Bažnyčios ir kiekvieno iš mūsų uždavinys yra skelbti Kristų ir kviesti į naują gyvenimą su juo. Visa atnaujinti Kristuje ir viską pašventinti Kristumi.

Dieve, tu savo visagalybę labiausiai parodai, pasigailėdamas ir atleisdamas; 

siųsk tad mums nepaliaujamą malonių lietų, kad skubėtume prie tavo pažadų 

ir taptume dangaus turtų dalininkais.

(kolekta)