Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Sekimas paskui Kristų

Mes, vyresnės kartos žmonės, prisimename taip vadinamas sovietmečio petilietkas. Kas penkeri metai būdavo skelbiami penkmečio planai ir vis žadama, kaip tuos planus įvykdžius gyvenimas neatpažįstamai pagerės; iš tikrųjų, tuščios parduotuvių lentynos ir toliau likdavo tuščios Tokiais pažadais buvome maitinami iki pat sovietinės imperijos subyrėjimo. Panašiais pažadais ir dabar mus maitina tautos gelbėtojai, prieš kiekvienus rinkimus žmonėms žadėdami aukso kalnus.

Evangelija pasakoja apie dieviškąjį Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuris nedalino tuščių pažadų, bet kalbėjo apie tarnaujančią meilę, savęs išsižadėjimą ir drąsą nebijoti sutinkamų kryžių. Kai Petras išpažino tikėjimą, jog Jėzus yra Mesijas, gal būt, jis tikėjosi, kad Jėzus jam pažadės kažką brangaus. Tačiau šia proga Jėzus kalbėjo, kad jis tautos vadų bus atmestas, pasmerktas ir nužudytas, bet po to prisikels.

Maža to, Jėzus nuo jo kalbos sutrikusiems mokiniams kalbėjo, kad ne tik jo, bet ir mokinių laukia kryžius, tačiau jo nereikia bijoti, nes kryžius yra neatskiriama Jėzaus mokinio dalia. Mokiniams buvo sunku klausytis tokios Jėzaus kalbos, todėl Petras, būdamas drąsesnis už kitus, pasivedėjo Jėzų į šalį ir ėmė drausti, kad taip nekalbėtų, nes šitaip kalbėdamas gali prarasti savo sekėjus. Evangelistas pastebi, kad Jėzus už tokią kalbą Petrą tiesiog išbarė: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8,33).

Mes visi esame panašūs į apaštalą Petrą ir labai norėtume, kad mūsų ištikimybė Dievui būtų tuoj pat įvertinta; mus trikdo suvokimas, kad mus mylintis Dievas leidžia mums kentėti.

Šalia Ukmergės esančiame Partizanų parke šiemet buvo atidengtas memorialas sušaudytiems Lietuvos ministrams; tarp jų ir ministrui pirmininkui Pranui Dovydaičiui. Šis taurus lietuvis buvo labai nuoseklus krikščionis: kaip tikėjo, taip ir gyveno. Jis įkūrė katalikišką ateitininkų organizaciją, redagavo kelis katalikiškus leidinius ir per visą gyvenimą ištikimai ėjo Evangelijos keliu. Bolševikai jį įkalino kaip liaudies priešą ir be teismo sušaudė.

Labi panaši į Praną Dovydaitį buvo giliai tikinti mokytoja, ateitininkė Adelė Dirsytė, kuri tuojau po karo buvo suimta, išsiųsta į lagerį ir dingo tolimųjų rytų gulage; nežinome net kur ir kaip mirė. Lageryje Adelė Dirsytė stiprino kitas kalines, kūrė maldas ir palaikė gyvą ryšį su Dievu. Mirė kaip tikėjimo kankinė ir jai yra užvesta beatifikacijos byla.

Panašiai giliai tikintis buvo partizanų vadas Adolfas Ramanauskas, kuris tuojau po karo nesuabejojo ką pasirinkti: būti ne NKVD kolaborantu, bet tėvynės gynėju. Kai buvo išduotas ir suimtas, NKVD kalėjime Vilniuje jį pasitiko labai sunkus kryžius: jis buvo sadistiškai nukankintas.

Dievo žodis, primindamas, kad sekant paskui Jėzų reikia išsižadėti savęs ir nešti kryžių, nenori įteigti minties, kad ištikimų Jėzaus sekėjų neišvengiamai laukia kankinystė. Kankinystė yra išskirtinis atvejis, sakyčiau, Dievo dovana, skirta patiems ištikimiausiems. Tačiau nuoseklus ėjimas Kristaus pėdomis visuomet susijęs su tam tikrais kryžiais.

Neplaukti pasroviui ir nepataikauti sekuliariai laiko dvasiai taip pat yra kryžius. Šiandien Europos Sąjungoje viešai išpažinti savo tikėjimą laikoma politkorektiškumo stoka. Siekiama, kad viešoje erdvėje apie tikėjimą nebūtų kalbama. Italų politikui Butiljone teko atsisveikinti su ES komisaro postu, kai jis viešai išreiškė savo krikščioniškus įsitikinimus.

Prieš pop. Pranciškaus vizitą kai kurios žiniasklaidos priemonės suskubo rašyti apie kažkada gyvenusius blogus popiežius, kad popiežiumi yra buvusi net moteris, kad tikėti yra nemoksliška ir t.t. Skaitydamas šiuos straipsnius, gali net suabejoti: gyveni Nepriklausomybės šimtmetį mininčioje Lietuvoje ar gūdžiais Brežnevo laikais, kai mokiniams ir studentams į galvas buvo brukamos ateistinės klišės. Tačiau stebėtis tikrai nereikia, nes visais laikais pildosi tai, ką Jėzus aiškiai skelbė prieš du tūkstančius metų: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16,33).

Dievo žodis skatina į visa tai, kas vyksta aplink mus, žvelgti Jėzaus akimis. Nuo Dievo mus tolina lengvas, malonumais pažymėtas ir mūsų savimeilei pataikaujantis kelias, o prie Dievo artėjame, kai išdrįstame išsižadėti to, kas bloga ir sutinkamą kryžių priimame, kaip Dievo dovana.