Algimantas Rusteika. Kas geriau – atviras priešas ar momento draugelis?

propatria.lt nuotr.

kaunoforumas.wordpress.com

Kas geriau – tikras, atviras ir baisus priešas, kuris gali tave sunaikinti? Ar du viename – pats nežinantis savo tikrumo ir dėl naudos pas nugalėtoją laiku atšliaužęs momento draugelis?

Ar komunistas M. Burokevičius, dėl įsitikinimo mirusia idėja pasirinkęs savo tautos išdavystę ir šeimos gėdą, baigęs kalėjimu ir mirtim blokiniam bute, užmaršty ir visų niekinamas?

Ar tos vėtrungės, kurios pasisuks pasikeitus vėjui? Komunistai, tapę aršiais dešiniaisiais, dėl naudos pasirinkę savo pašarinių įsitikinimų išdavystę, padarę svaigias politikos karjeras ir savo sodybose sočiai laukiantys valstybinių titulų, pensijų ir laidotuvių?

Nereikia jokių pigių politikavimų ar „taip-bet-tačiau-iš vienos pusės-kitą vertus-galbūt-jie yra žmonės- kas galėtų paneigti, kad-galimai ir esą“... Tik kas taip arba kas ne ir kodėl.

Ir po to į kitą klausimą – kas ir kaip būtumėm patys, jei būtų atsitikę kitaip? Tik be gražaus melo, prašom. Jei nuoširdžiai ir tyliai patys sau pagalvosit – suprasit nemažai apie pasaulį ir gyvenimą.

Man tai atgrasūs abu kraštutinumai, bet dabar (o ne praeity) – jau nebe vienodai. Burokevičininkai mažiau, nes jie nieko nebelemia ir yra numirę. Tautiniai patriotais patapę, riebiai atsipenėję dešinieji komunistai pavojingesni.

Nes tikro pavojaus akivaizdoje išsilakstys. Dauguma vadinamojo elito išsibėgios, o likusieji pasiduos, atsiduos ir susitaikys. Taps savais, kaip jie gerai moka.

Jie ir patys tą žino, ir jų antikomunizmas ir patriotizmas yra tik parodomasis dobermanų aršumas, kaukė kiaulių baliuje. Bailiai visada drąsūs kol nereikia.

Išgelbėtų kaip visada – lūzeriai, runkeliai, tie, kurie atstumti, kurie tyli ir abejoja, kurių dabar tarsi nėra. Nemažai jų būtų ir iš tų, kuriuos dabar vadiname priešais. Nėra geresnio mokytojo ir vaisto už realybę.