Vytautas Rubavičius. Kainos kils. Ir ačiū Dievui

propatria.lt nuotr. tiesos.lt Valdančiųjų požiūriu taip turėtų galvoti Lietuvos gyventojai, kuriuos jau suvienijo „Globalios Lietu...

propatria.lt nuotr.


Valdančiųjų požiūriu taip turėtų galvoti Lietuvos gyventojai, kuriuos jau suvienijo „Globalios Lietuvos“ ideologija. Globalus lietuvis gyvena globaliame gerovės pasaulyje, ir tame pasaulyje, kaip tvirtina analitikai, kainos vis kyla. O Lietuva dėl mūsų išmintingos vidaus ir užsienio politikos jau tapo išrinktųjų turtingiausiųjų valstybių klubo nare. Jau vien už tai derėtų sumokėti tam tikrą kainų šuolį, kad pasitemptume ir susilygintume. Kainų kilimas suvoktinas kaip nenumaldomas gamtos dėsnis.

Deja, dar esama populistų, kurie šito nenori suprasti ir visokiais moksliškai nepagrįstais įvairiose šalyse aptinkamų kainų lyginimais sąmoningai ar nesąmoningai menkina valstybinį interesą, silpnina finansinį bei ekonominį mūsų demokratinės valstybės tvarumą. Kai kurie, matyt, pasiduoda piktybiškai sovietmečio nostalgijai, o kiti gal net… Suprantama, politikai, negali visai atvirai žmonėms aiškinti, kad kainas būtina kelti, ir kuo greičiau, tačiau jie mano, kad didžiuma susipratusių piliečių ir taip tylom patriotiškai pritaria svarbiam valstybiniam interesui. Kad ir ką tie politikai kalbėtų nesusipratėliams.

Prisiminkime euro įvedimo istoriją. Didžiuma nujautė, o nemažai žmonių ir žinojo, kad euro įvedimas – tai lito devalvavimas, tad kainos neišvengiamai kils. Tik neaišku, kaip sparčiai. Tačiau klausėsi politikų ir įvairiausių ekspertų pažadų, patikinimų ir kitokių priesaikų, kad nekils, nes niekaip negalėsiančios kilti. Neva, jei ir kils, tai ne dėl euro įvedimo, o dėl visai kitokių globalinių priežasčių. Ir tai tik procento dalimis. Prisiekė ir anuometinis premjeras Algirdas Butkevičius, rodęs plačiajai publikai net kažkokius susitarimus su verslo didžiūnais. Kainos šoktelėjo, o kiek vėliau taip metėsi aukštyn, kad dabar jau litas beveik lygus eurui. Tik ne atlyginimų. Suprantama, buvo ir laimėtojų – tai didžiojo verslo, ypač eksportinio atstovai, o sykiu ir mažesnieji verslininkai, galėję atpalaiduoti savo kainų kėlimo fantaziją ir siekti „europinio lygio“.

Kainos kyla nuolatos, tačiau dabartinės kai kurių pramonininkų ir ekspertų kalbos apie galimą jų kilimą atrodo esančios paruošiamasis publikos lavinimas prieš staigų ir geroką šuolį. Į tas kalbas įsijungė ir pats premjeras Saulius Skvernelis, valstybinio intereso nesuvokiantiems populistams paaiškinęs, kad valdžia jau ruošia planą, kad joks kainų šuolis Lietuvos neištiktų. Tiesa, kol kas apie tą planą nieko konkretaus nesakoma, o iš pasakytų nuotrupų jau netruko pasišaipyti patys verslininkai. Suprantama, kodėl taip kalba premjeras – juk artėja prezidento rinkimai, o prie balsadėžių atslenka labai daug varganų, populistinės manos ištroškusių rinkėjų iš vadinamojo stabilaus elektorato flango.

Panašiai buvo kalbama ir apie „dirbančiųjų interesų gynimą“ priiminėjant garsųjį Darbo kodeksą, kuris tikrovėje pasirodė neturintis jokių sąsajų su tais interesais. Kodekse aiškiai išreikšta mūsų valstybės pamatinė politinė idėja: didžiojo verslo interesas yra vienintelis politinis beigi kultūrinis valstybės interesas. Todėl dėl kainų nereikia jokio ypatingo valdančiųjų politikų ir verslo didžiūnų susitarimo – jis abiem pusėms savaime aiškus. Taip jau surėdyta mūsų politinė ekonominė sistema ir joje vyraujanti ideologija.

Valstybinis, tad ir valdančiojo politinio sluoksnio, interesas – kuo didesnis biudžetas. Kaip galima surinkti reikiamą biudžetą ar jį didinti? O biudžetui reikia papildomų lėšų, nes didinamos karinės išlaidos. Tačiau Lietuvoje realių pirkėjų sparčiai mažėja, iš likusiųjų dalis savo pinigus leidžia lenkų parduotuvėse. Tad būtinas kainų kilimas. Tiesa, galima, būtų labiau apmokestinti kapitalą, tačiau tai jau prieštarautų pamatiniam mūsų valstybės principui. Alfai ir omegai. O tas principas šventai saugomas. Juk matėme, kaip dėliojant vadinamąją mokesčių reformą visą laiką išeidavo taip, kad turtingiesiems atitenka dar didesnė surinktų mokesčių riekė, nors aiškinta apie būtinumą pasirūpinti mažiau uždirbančiais. Šiuo atžvilgiu visos mūsų nepriklausomybės laikų vyriausybės, visa valdančioji politinė nomenklatūra ir aukštoji valdininkija buvo nepaprastai principinga. Tas principas įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendime dėl atlyginimų proporcingumo.

Todėl mes ir galime džiaugtis didžiuoju laimėjimu: juo turtingesnė tampa Lietuvos valstybė (pagal BVP vienam gyventojui ir kitus magiškus rodiklius), juo daugiau skurstančių ir sunkiai besiverčiančių, juo didesnė socialinė atskirtis. Matyt, mūsų politikai laukia, kad tie varguoliai kuo greičiau išvyktų, tada jau su įsivežtine pigia darbo jėga pasiektume ir Liuksemburgo lygį. Suprantama, jei tik sugebėtume deramai pakelti kainas. Stenkimės.

Susiję

Vytautas Rubavičius 6049614075452222982

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item