Vladimiras Laučius. Žaidimas „Lietuva”: politinė pramoga bepročiams

www.lrt.lt Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 neprikl...


Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.

Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.

Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.

Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.

Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.

Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.

Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.

Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.

Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.

Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.

Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.

Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.

Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.

Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.

Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.

Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.

Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.

Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.

Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“

Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.

Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?

Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.

Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.

Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.

Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.

Ponas Cheswickas liūdnai linksi galva.

Susiję

Vladimiras Laučius 961655110043631684

Rašyti komentarą

  1. Va, dar vienas "pezėtojas"... Kitą dieną, žiūrėk, kitas... Pilnas internetas tokių. Mano mama sako, rašyt reikia, kodėl nieko nerašai. Tai, kad, sakau, tokių pilna, jau viskas, ką reikia rašyti, jau seniai parašyta. Laikas VEIKTI! Mūsų Tėvai Sovietų Imperiją vertė, o mes vis "pezam", godas godojam. Ėt... Kaip gera gyvent mūsų Lietuvėlėj, kai mūsų giminės pinigėlius iš už jūrų marių siunčia, sotūs ir laimingi godas ir toliau godojam...

    AtsakytiPanaikinti
  2. ''Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos'' -

    dėkokime 'liberalios demokratijos' matricai, kuri mus sergsti, gelbsti ir maitina.

    ''Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.''

    - kodėl kiekvienas stengiasi užmuilinti tikrą negandų priežastį? Juozaitis, mačiau, Rotšildus atkapstė ir bene vienintelis mini. Tai kamgi priklauso Pasaulio Bankas, TVF, visas maitvanagių sąskrydis New-Yorke ir Londone, Federalinins Rezervas? Uoj, atsiprašau, juk tai būtų perdėm nepolitkorektiška.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas2018-08-30 15:08

      Žmonių gerovė priklauso nuo tų pačių žmonių įdėto darbo. Tarybinis mąstymas tikėtis, kad ateis valstybės tarnautojas ir išties ranką.

      Panaikinti
    2. --> Anonimiškas
      2018-08-30 15:08
      ''Žmonių gerovė priklauso nuo tų pačių žmonių įdėto darbo. Tarybinis mąstymas tikėtis, kad ateis valstybės tarnautojas ir išties ranką.''

      - visiškas nusišnekėjimas. Pagal tave, ir vakarų šalyse social/liberalioj aplinkoj ištarpusi bene antros kartos pašalpinė, darbo nepažinusi ir išlaikytinio mentalitetą išsiugdžiusi biomasė taip pat vadovaujasi 'tarybiniu mąstymu?' Ir tuo pačiu mąstymu vadovaujasi ir plūstantys muslimai? Nors nei vieni, nei kiti, nežino nei kas tie sovietai, nei kas tos tarybos?

      Arba vėlei sąvokose painiojamės, arba pavergti lokalaus ideologinio dichotominio įskiepo siauraprotaujame.
      Ir beje, straipsnis net ne apie tai - straipsnis yra apie tai, kad kaip mano vienas gerbiamas žmogus yra pasakęs : ''Prisižaisim. Oi verks mamos.''

      Panaikinti
  3. Mielas, Vladimirai, ar kada nors yra buvusi tokia valdžia, nuo kurios priklausytų mūsų gerovė? Visais laikais valdžia dirbo interesų grupėms, skirtumas tas, kad vieni laikėsi politinio etiketo ir diplomatijos taisyklių, kiti - tai daro hamiškai. O kas toliau? Kas bus toliau, visi žinome... Ačiū Dievui, kad atsiranda vis daugiau susivokiančių, kame esame ir kurlink einame. Čia jau pliusas. Tiek...

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labai protingos mintys. Išdėstyta šiuolaikinės politikos ir asmenybių nebuvimo bei dvasinio nuskurdimo esmė. Kuo toliau tuo labiau skursta mintis - pradžioje girdėję įdomių asmenybių pokalbius per televiziją, radiją, tikėjomės, kad dabar tai jau atstatysime Lietuvą, o pasirodo, kad einame kuo didesnio banalėjimo link. Viskas sukasi tik apie naudą. Nepriklausomybės pradžioje, matydama korupcijos įsigalėjimą ir stiprėjimą, dar galvojau, kad tai laikinai, kad tai jaunos valstybės bėdos. Deja, banalybė viską užvaldo.Užvaldė erdvę nemokšos su menka kompetencija, nuosmūkis. Bet juk turi tai atsibosti vieną kart, negalime taip ilgiau tverti! Ačiū autoriui už gerą straipsnį, jis judina mintį, skatina mąstančius mąstyti ir veikti, neleisti tiems apipelėjusiems savanaudiškiems protams viską užvaldyti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Leonora, Tavo mintims aš antrinu. Tik negalvokime, kad ir šioje srityje mes kažkokie unikalūs - vidutinybių visuomenė išsikerojusi per visą kontinentą ir visose sferose, ne tik politikoj.

      Šiandien radijo bangomis karaliauja jau ne alfa patinai ir disco divos, bet falcetu spygaujantys hermafroditai-vištgaidžiai, kurių lytinei tapatybei nustatyti bent jau reikėtų perskaityti Stambulo konvencijos tekstą. Kurgi dingo mūsų idealai, mūzos, deivės bei sirenos? Neužgimsta nauji Jimai Morrisonai/ACDC/depešai ar madonnos su švarcnigeriais nei muzikoj, nei kine, nei politikoj.

      O kodėl? Dažnas net nesusimąsto, kaip sunkiai kenčia žmonija visuotinės laisvės ir lygybės demokratijoj, kur veši brolybė ir laisva kalba, jei tik tai nepažeidžia politkorektiškumo priesakų. Čia tik koks Arkadijus Vinokuras su savo dideliais veizolais imtų ginčytis, jog politkorektiškumas yra sąlyga būtina asmenybei išugdyti. Kitaip tariant, asmenybių iškilimas yra jau pamirštas etapas, nes nei sakyti ką galvoji, nei sakyti ką didžiuma normalių žmonių galvoja - yra pavojinga.

      Vis pastebiu, yra mėgstami visokie etalonai - pvz. sakoma, 'anas tai antras gitlierius', ar 'čia tai Europos gjė taškas', taip linksniuojamas ir Erikas Artūras Blairas ir jo '1984' nuo praėjusio amžiaus vidurio vis gąsdinant žmoniją autoritarizmu. Net į galvą gojams neatėjo, kad taip smarkiai vilko išsigandus ėmė ir patręšė dirvą sau po drebančiom kojytėm iki ateis meška, politkorektiškumo vėliava nešina.

      Tokiais tempais einant ne tai kad asmenybių neišugdysim. Tuoj vyrai liausis natūraliai moteris sėklinę.

      Panaikinti
    2. Kur čia "pliusą" paspausti? :)

      Panaikinti
  5. Galima pamanyti, kad kada nors buvo kitokia politika. 25 metai - vis tas pats ar kada nors yra buvusi tokia valdžia, nuo kurios priklausytų mūsų gerovė, valdžia dirbo ir dirba interesų grupėms. Gal porą metų žmonės tikėjosi, kad, pagaliau, laisvė, demokratija ir t.t., kad tik šiek tiek reikia palaukti, paplanuos, surikiuos ir ... į priekį visi irsimės. Korumpuotieji - taip, strateguoja ir dar kaip planuoja, po 30-40 metų kaip tokios Lietuvos jau nebeliks, o jei liks, tai, anot autoriaus, nesugebėsime nieko daugiau daryti,kaip linksėti galva ir be kaukės bus matyti, kad esame idiotai... ką čia šneku nesąmones, tokių kaip aš jau nebus, bus nauji linksintys, jie net neatsimins, dėl ko ir kas dėl tos nepriklausomos Lietuvos kovojo, kam to reikėjo ir išvis...koks skirtumas kuri šalis ir kaip ji vadinai... Aikčiojam Ugandos ar Efiopijos skurdžius vaizdelius matydami... Dieve, mūsų kaimais pervažiuotų, kad ir tie patys žurnalistai, pamatytume, kaip gyvena mūsų dauguma piliečių. Bet žurnalistams patogiau vienas kito antklodes kilnoti, kas ir su kuo atsigulė, kada atsikėlė, vieni kitus giria,liaupsina. Baisiausia, kad visuomenės požiūrį formuoja, tarsi tai - norma, tarsi toks gyvenimas, kaip jie gyvena, ir yra tas gyvenimas, kaip reikia visiems gyventi. Ir dar, šiek tiek ne į temą... Dabar klausomės kaip reikia reikia vaikus maitinti ,,naujas gyvenimo būdas", bet reikalaujama to tik mokyklų valgyklose, o kas pažiūrės, kaip moksleiviai valgo namuose. Ubagai esame, bulvienę srėbiame, o svajojame apie sveiką mitybą, apie špinatų salotas... Prieš ką pučiamės? Negi manoma, kad pasaulis nemato mūsų skurdo? Kaip galima svajoti apie sveiką, mokslo paskaičiavimu ;) (po dešimties metų patvirtins, kad tai buvo tikrų tikriausia nesąmonė) subalansuotą mitybą, kai dirbantis vidutiniokas gauna dviem trečdaliais mačiau, nei kitų Europos šalių toks pat vidutiniokas, kai pensininkai dviem trečdaliais mažesnes pensijas gauna. Apmaudas ima, kai apie tai pradedi galvoti. Taip, linksime,kaip idiotai, o juk ateis diena, kai ir linksėti jau nebus kam

    AtsakytiPanaikinti
  6. Anonimiškas2018-08-30 23:38

    Tik Juozaitis gali viską pakeisti. Jo planas yra gan paprastas: susijungus su Latvija - atsverti Prancūziją ir Vokietiją.
    Juozaitis iš nuogirdų ir gandelių, bei kavos tirščių gali pastrateguoti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Įdomi fauna tie liberastai: pademonstruoja savo buką "supratimą", o paskui, juo remdamiesi, "sukritikuoja" kitus ir bando vaizduoti protingus. Na, nesate jūs protingi, nebuvote ir nebūsite - o bandymai apsimetinėti tokiais dar kvailiau atrodo. ;)
      P.S. Kadangi galiu kirsti lažybų, kad "protuolis" niekaip "neįkirs", kas jam sakoma, pateiksiu primityvų pavyzdį - gal pagelbės (nors ir tai kažin): tarkim, jei koks nuopuša pareiškia, kad krikščionys yra kvaili, nes galvoja, jog žemė yra plokščia, tai jis ne JŲ kvailumą rodo (nes jie taip NEGALVOJA), o SAVO - nes tai JIS PATS kvailų prielaidų savo paikoje makaulėje prisikūrė. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item