Rasa Baločkaitė. Draudimas kalbėti kaip galutinė prievartos stadija

asmeninio archyvo nuotrauka Tiek Hannah Arendt, nagrinėdama totalitarizmo prievartą prieš žmones, tiek Sandra Butler, analizuodama indi...

asmeninio archyvo nuotrauka
Tiek Hannah Arendt, nagrinėdama totalitarizmo prievartą prieš žmones, tiek Sandra Butler, analizuodama indivdualų fizinį ar seksualionį smurtą patyrusių asmenų istorijas, teigia, jog vienas iš esminių smurto komponentų yra draudimas kalbėti, t.y. smurtą patyręs asmuo jaučiasi bejėgis, nes negali iškomunikuoti jam nutikusio blogio, negali būti išgirstas, neturi galimybių būti išklausytas ir suprastas - jo patirtis yra neigiama, jis yra tildomas, juo yra abejojama, - disidentai gydomi psichiatrinėse ligoninėse, o smurtą patyrusios moterys pačios yra gėdinamos ir stigmatizuojamos.

Kas atsitinka, kai koks nors skausmingas įvykis - fizinis ar emocinis smurtas, alkoholizmas, politinis teroras - iškreipia santykius šeimoje arba visuomenėje? Dažniausiai, yra transformuojami, iškreipiami emociniai santykiai, ir formuojasi sąlyginės pusiausvyros, arba patologinės homeostazės būsena. Tai reiškia, jog pusiausyvra šeimoje išlaikoma su viena būtina sąlyga - apsimetinėjama, minėtosios problemos šeimoje neįvyko, ir kad nenormalu yra normalu.

Daugybiniai psichloginės savigynos mechanizmai, socialinis spaudimas ir ekonominio išgyvenimo būtynybė skatina žmones tylėti. 

Jei kažkas ryžtasi pažeisti draudimą ir imasi kalbėti - pažeidžiama patologinės homeostazės būsena, visas gyvenimas - socialiniai santykiai, emociniai ryšiai, vaidmenys, tapatybės - griūva tarsi kortų namelis ir pasaulis tarsi perkuriamas iš naujo. Čia tuo atveju, jei šeima / bendruomenė pokyčiams nesipriešina ir yra pasiruošusi išgyventi skausmingas transformacijas.

Kas atsitinka tais atvejais, jei šeima ar bendruomenė nelinkusi keisti nusistovėjusios toksiškos pusiausvyros būsenos? Tokiu atveju, problema tampa ne patirimas smurtas ar teroras, bet asmuo, prabilęs apie patiriamą smurtą ir terorą. 

Dedamos didžiulės pastangos jam nutildyti. Apie politinius disidentų persekiojimus neminėsiu, o individualiame lygmenyje tai veikia taip - asmuo, prabilęs apie problemas, apšaukiamas ramybės drumstėju ir problemų kėlėju, neadekvačiu, nestabiliu, nedėkingu, jam taikomos socialinės ir ekonominės sankcijos, pvz jei tai moteris, iš jos atimami vaikai ir ribojama galimybė su jais matytis, jei tai pilnametystės sulaukęs vaikas - jis netenka ekonominės paramos ir socialinių ryšių, su juo nutraukiami ryšiai, prieš jį nuteikinėjami broliai ir seserys, giminaičiai, visa artimoji aplinka, jei žmogus tikintis - gali būti, prieš jį nuteikinėjama ir tikinčiųjų bendruomenė. 

Toks žmogus lieka vienui vienas, kaip našlaitis, - vienas per Kalėdas ir per Velykas, ir per Visus Šventus, dažnai ir pats palūžta, ima abejoti savimi. Ieškodamas supratimo ir bandydamas atsiverti kitiems, mažai pažįstamiems žmonėms, toliau yra reviktimizuojamas - apšaukiamas keistu, neadekvačiu, problemišku, o pikti žmonės gali lengvai pasinaudoti jo pažeidžiamumu. Taip susidaro uždaras ratas - asmuo vėl patenka į ydingus santykius, toliau yra žeminamas ir išnaudojamas, ir toliau stiprėja jo įsitikinimas dėl jo paties blogumo ir neadekvatumo. 

Todėl daugelis žmonių renkasi tylėti - nes jie žino, kad prabilę praras viską, išaugos, geriausiu atveju, tik gyvybę. 

Ir štai šiandien sužinojau - iš Beatos Tiškevič interviu - jog kalbėti yra paprasta - „Pasakai, ir niekas nesugriūva, niekas stipriai nepakinta, nebent pagerėja. Tai supratus, mane ištiko nedidelis šokas.“ Hm... Mane irgi ištiko nedidelis šokas. 

Dar daugiau, Beata sako: „Mūsų tėvai gyvena burbule.“ Man atrodo, pati Beata gyvena savo sostinės liberalaus jaunimo burbule. Iš serijos: gyvenu sostinėje, esu jauna, nepriklausoma, išsilavinusi, kuriu, vaidinu teatre, turiu savo laidą, leidžiu knygas, reflektuoju į eterį savo traumas, nu tokią truputį Ophra Winfrey pavaidinu, va, apie savo traumas paatvirauju, nebijau. 

Dauguma pažedžiamų žmonių - kurie laidų neveda, knygų nerašo, eterio neturi - jie žino, kad jie nebus išklausyti, jais nebus patikėta, jei nebus suprasti, bet bus pasmerkti, stigmatizuojami, demonizuojami, praras daugumą, jei ne visus, socialinius ryšius, - žino, kad kalbėjimas juos nublokš į tokį dugną ir į tokį pragarą, kad mažai nepasirodys. Jie žino, kad rizikuoja viskuo, rizikuoja iš principo savo gyvenimu. 

Todėl žmonės, išdrįsę rizikuoti ir kalbėti apie smurtą, savo motyvaciją aiškina tuo - „Geriau siaubingas galas, nesu siaubas be galo.“ Tai tiek. 


Susiję

Rasa Baločkaitė 7414599029599560740

Rašyti komentarą

  1. Visiškai sutinku su autore. Esame neturtingi, todėl jaučiuosi kaip valstybės skriaudžiama..Ir taip yra sunku, kai matai, jog bet koks kalbėjimas ta tema priimamas tik priešiškai...Tiesiog smegenysna įdiegti priešintis bet kokiai informacijai apie bet kokį smurtą

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pyktis niekur nenuves...o kalbėtis reikia...kito kelio nėra...ir nereikia gultis kryžium,jeigu kiti mano kitaip...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Taiklus straipsnis. Įdomiausia, kad pagrindiniais tildytojais dažnai tampa panašiai mąstantys ir matantys žmonės, kurie nori apsaugoti kalbantįjį 'nuo nemalonumų'. Visada yra ne vien dvi pusės- smurtautojo ir aukos(ar tai būtų disidentas prieš sistemą, ar užpuolikas gatvėje); visada yra trečia pusė-aplinkiniai. Jie smurtinėje visuomenėje paprastai atsistoja stipresniojo pusėje. Tai ir įgalina smurtautoją...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ultrakrikscionis2018-08-08 02:54

      Ramune, uztikinu jus, jog dar yra zmoniu 'silpnuju' puseje. Kas yra paskutinis tas bus pirmas.

      Panaikinti
  4. Feisbukas tapęs tildymo įnagiu...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item