Linas V. Medelis. Kur lietuviškai nesimeldžiama

propatria.lt nuotr. Tyla tampa įprasta. Taip įprasta, kad net aukščiausia šalies valdžia tiesiog nutyli viešai keliamus nemalonius kl...

propatria.lt nuotr.
Tyla tampa įprasta. Taip įprasta, kad net aukščiausia šalies valdžia tiesiog nutyli viešai keliamus nemalonius klausimus. Taip yra su Tautos forumo pabrėžtomis problemomis bei pasiūlymais stabdyti Armijos Krajovos garbinimą lenkiškais vadinamuosiuose rajonuose. Priminsim, kad Pareiškime neginčijami AK nuopelnai kovojant su hitlerininkais Lenkijoje, tačiau į jos kruvinus pėdsakus Lietuvoje, Vilnijoje, negali būti užsimerkiama, jie nutylimi, neigiami, juo labiau švenčiami, visokeriopai palaikant Lenkijos valdžios bei visuomeninių organizacijų.

Pirmiausia akys kryptų į mūsų Vyriausybę. Galima suprasti, labai švelniai tariant, keistoką jos požiūrį į mūsų strateginės partnerės agresyvėjančią veiklą, vykdant vadinamąją „kresų“ politiką, keliant iš kapų savus didvyrius. „Labai švelniai tariant“, nes mūsų premjero pasirinkimas patarėju tautinių mažumų klausimais skirti asmenį, dar neseniai buvusį (tebesantį?) Lenkų rinkimų akcijos (tomaševskininkų) aktyviu nariu, yra labai abejotinas. Nesunku nuspėti, ką šis patarėjas gali patarti premjerui.

Tuo tarpu Seimui ir Prezidentūrai verta linkėti pasimokyti iš Lenkijos pozicijos ir politikos savo valstybės tautinių mažumų bei gentainių užsieniuose klausimu. Kartu tektų pripažinti, kad dar nuo Atgimimo laikų gyvuojanti visų Lietuvos valdžių nuostata „duokime jiems daugiau, nei jie prašo, ir viskas bus gerai“, taip ir nesulaukus jokio dėkingumo, patyrė visišką fiasko. Maža to, ji seniai yra kenksminga pačiai lenkų bendruomenei, didindama atstumą tarp jos ir lietuvių valstybės.

Tačiau yra ir daugiau dalykų, kurie sutinkami visiška tyla, į kuriuos Tautos forumas savo pareiškime neatkreipė dėmesio. Klausimas gana drastiškas: koks bažnyčios vaidmuo toliau lenkinant šitą kraštą?

Lygiai prieš ketverius metus bibliofilas Gintautas Šapoka atviru laišku kreipėsi į Lietuvos vyskupus atkreipdamas jų dėmesį į faktus, kurių gali nematyti tik tas, kuris nenori matyti. Štai citata iš jo laiško „Lietuvos žiniose“:

Kaip reikia jaustis lietuviams, kai Vilniaus bažnyčiose per lenkiškas šv. Mišias meldžiamasi ir giedama, kad „Marija – Lenkijos karalienė“, teigiama, kad pats Dievas yra lenkų tautos globėjas, tik lenkiškumas yra dorybė, o Vilniaus rajonas paskelbtas Jėzaus Kristaus Karaliaus nuosavybe? Ar galima toleruoti tokius faktus, kai lenkų kunigai teigia, kad lenkiškai sukalbėta „Zdrowas Maryjo“, atstoja dešimt lietuviškai sukalbėtų „Sveika Marija“? Juk lenkų kunigai dar ir dabar skelbia: „Būti geru kataliku gali tik geras lenkas, o geru lenku – geras katalikas“. Gera lenkystė, lenkų kunigų manymu, yra kelionė į Dievo karalystę. Jums (vyskupams – aut.) tikriausiai žinoma, kaip Šalčininkų rajono Turgelių klebonas per šv. Mišias koneveikdavo tuos, kurie veda vaikus į lietuviškas mokyklas. Po šių faktų paviešinimo lietuviams teko net tris kartus kreiptis į Vilniaus vyskupystę, kad situacija keistųsi. 

Kas pasikeitė? Kunigas iš Lenkijos Ryšardas Halva (Halwa) per Žolines lankosi Butrimonyse ir Pabarėje (Šalčininkų rajonas). Butrimonyse pamaldų metu jis kreipiasi į Dievo motiną Mergelę Mariją: „Išgelbėk mūsų lenkybę čia“. Ir priduria: nebijokime tų, kurie persekioja lenkus, bet būkime ištikimi Dievui, Marijai; mes visada būsime galinga tauta, didžiuokimės, kad esame lenkai.

Nuo ko reikia gelbėti ir ko bijoti?

Lenkiškoje žiniasklaidoje gyvenvietės nurodytos „w Butrymańcach i Podborzu“. Į kurią pusę turėtų intelektualiai „integruotis“ ten gyvenantys, kad lietuviški vietovardžiai būtų taip neatpažįstamai luošinami? Butrimonių pavadinimą dar galima atpažinti, o štai Podborzu ir išversti nepavyks („pod“ – lenk. „po, prie“ ir dar keliolika reikšmių, o „borz“ reiškia „barsukas“, bet vengriškai). Nesvarbu, kaip – svarbu ne lietuviškai.

Vilniaus arkivyskupija prie šios temos prisideda, atrodo, nepastebėdama, kad Vilniaus bei Šalčininkų rajonuose dar gyvenama ir lietuvių, kad lietuvybė šio krašto parapijose šiandien yra pasmerkta.

Net jei manytume, kad Lietuvos bažnyčia tokiu būdu šiame krašte palaiko valstybinės nuolaidžiavimo, pataikavimo bei lietuvybės susinimo politiką, praradimų kaina bažnyčiai būtų per didelė. Šiemet vyriausybė katalikų bažnyčią parėmė daugiau nei milijonu eurų.

Dabar Šalčininkuose, Apaštalo Petro bažnyčioje, iš 11 pamaldų per savaitę tik vienerios būna lietuviškai sekmadienio rytą. Butrimonyse, Tabariškėse, Šalčininkėliuose, Pabarėje, Turgeliuose, Akmenynėje, Tetėnuose, Dūkštose, Maišiagaloje, Riešėje, Mickūnuose, Medininkuose ir kitur – tik lenkiškai. Kaimų bažnytėlėse, kur pamaldos vyksta tik vieną du kartus per savaitę, rastume lenkiškų ir lietuviškų pamaldų lygybę. Tačiau iš kitų trylikos parapijų (Vilniaus arkivyskupijos duomenys) aštuoniose pamaldos vyksta tik lenkiškai, penkiose lietuviškai išgirsime tik kartą (kaip ir rajono centre), porą kartų per savaitę arba „pagal pageidavimą“. Ne ką geresnė padėtis ir Vilniaus rajone: iš aštuoniolikos parapijų septyniose pamaldos tik lenkiškai, šešiose – lietuviškai kartą per savaitę, kitose – kaip ir tose mažytėse bažnytėlėse Šalčininkų rajone.

Žinia, Lenkijos žiniasklaidoje, neretai lenkų persekiojimas, diskriminacija, kalbos, rašto draudimai, pavardžių rašymas, nepasiekiamos egzaminų aukštumos ir t.t. yra mėgstamos fiktyvios temos. Kartais jų poveikis saviems piliečiams pastiprinamas pasmerkiant mus ir iš aukščiausių strateginės partnerės valstybės tribūnų. Prie antilietuviškos propagandos pačiu laiku „prisidės“ E.Vėlyvio kompanijos kriminalinės vertės pasimaivymai Turgelių bažnyčioje. Ir… kadangi lietuviai bažnyčioje elgtis nemoka, atrodo, pačiam Dievui malonesnė yra malda lenkų kalba. Kaip ir bene žinomiausio lietuvių bei jų kalbos bažnyčioje persekiotojo vyskupo Jalbžykovskio (R. Jałbrzykowski) laikais pilsudskinės Lenkijos okupuotame krašte.

„Puikios“ žinios artėjant Popiežiaus vizitui.

Susiję

Linas V. Medelis 1693712520424107378

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item