Gytis Padegimas. Gyvybės ir mirties kultūra

tiesos.lt

Dalijamės teatro režisieriaus Gyčio Padegimo, jautraus menininko ir atsakingo bendrapiliečio žodžiu atsiliepiančio ir į viešojo gyvenimo skaudulius, atviru laišku-kreipimusi į Katalikų bažnyčios Lietuvoje ganytojus.

Gerbiamieji Ganytojai,

kreipiuosi į  Jus su skaudama širdimi jau ne pirmus metus matydamas,  kaip žiauriai siaubiamas ir naikinamas lietuviškų katalikiškų  kapinių  grožis.

Paskutinis lašas – gėda, kurią  patyriau neseniai per laidotuves, kuriose dalyvavo ir vyskupas S. Tamkevičius bei eilė žinomų  kunigų  Kybartų  kapinėse. Šalia katalikų  kapinių, nuskustų  taip,  kad net jokiam paukšteliui nėra kur pritūpti, veši didžiulių  medžių ir krūmų  gaubiamos stačiatikių  kapinės, iš  kurių  liejosi nesustabdomas Kūrėją  ir gyvenimą šlovinantis paukščių  giedojimas.

Tąkart viena pravoslavė ištarė: „После того что католики вытворяют со своими кладбищами ясно, что у них не осталось  ни  капли  духовности“*.

Žiauri ištarmė, bet pelnyta. Pravoslavų  kapinės karštą dieną  tikrai atrodė  kaip Rojaus įkūnijimas žemėje, o mūsiškės – kaip pragaro prieangis. Dvasininkai kiekvieną  dieną  lankosi kapinėse ir turėtų  matyti, kaip jos visoje Lietuvoje tampa ne Amžinojo Poilsio ir Mirusiųjų bei Gyvųjų susitikimo bei maldos vieta, bet, anot šventojo tėvo Jono Pauliaus II, „mirties kultūros“  fabrikais.

Šventasis mums nedviprasmiškai apreiškė: „Pavasario žydėjimu, vasaros branda, rudenio vaisiais ir žiemos apmirimu medis tarsi atskleidžia mums gyvybės paslaptį. Todėl žmonės nuo seniausiųjų  laikų  vis sugrįždavo prie medžio įvaizdžio, siekdami išsiaiškinti esminius klausimus savo pačių  gyvenime. Deja, mūsų  laikais medis neretai yra iškalbingas veidrodis, atspindintis žmogaus elgseną  savo aplinkoje, visoje kūrinijoje. Mirštantys medžiai yra tarsi nebylūs priekaištai, įspėjantys, jog yra žmonių, akivaizdžiai nevertinančių nei gyvybės, nei pačios kūrinijos, nesuvokiančių  šios dovanos didybės, o tik šaltai apskaičiuojančių  naudą  ir pelną. Ir tik pamažu ryškėja, jog ten, kur miršta medžiai, finale žūsta ir žmogus“.

Artėjant Šventojo tėvo Pranciškaus apsilankymui, nužemintai meldžiu Lietuvos Ganytojus ir visus dvasininkus tarti viešą  žodį, idant jų  ganomos avelės būtų  apsaugotos nuo jau kasdiene tapusios sunkios nuodėmės, kai anot poeto, „kirvis į kamieną, o blogis – į mane“’.

Su gilia pagarba prof. Gytis Padegimas

* „Tai, ką lietuviai išdarinėja su savo kapinėmis, rodo, jog juos nebelikę nė lašo dvasingumo“ (Tiesos.lt pažodinis vertimas iš rusų kalbos)