Gintautas Vaitoška. Ar pajėgsime eiti „trečiuoju keliu“?

bernardinai.lt

„Aš ne gėjus, aš Davidas“, – sako apie save homoseksualų potraukį jaučiantis Davidas Prosenas Crisis Magazine internetiniame puslapyje (2018 08 24, crisismagazine.com) Davidas komentuoja ką tik pasakytą Jameso Martino kalbą Pasauliniame šeimų kongrese Dubline. Apie Deividą pasakota ir filme „Trečiasis kelias: homoseksualumas ir Katalikų Bažnyčia“. Pirmasis „kelias“ yra nekęsti homoseksualų potraukį jaučiančių žmonių; antrasis – juos mylėti ir pritarti homoseksualiems santykiams; trečiasis, Katalikų Bažnyčios kelias, yra nepritarti ir mylėti. Katalikų Bažnyčios katekizme homoseksualumas priskiriamas nuodėmėms prieš skaistumą, o skaistumo prašoma iš kiekvieno tikinčiojo.

Davidas Prosenas priekaištauja Dubline kalbėjusiam tėvui jėzuitui James Martinui dėl to, kad kalbėtojas skatino parapijas pasukti antruoju keliu. Taip tiesiai – „pritarkite homoseksualių santykių praktikai“ – jis nepasako, tačiau iš konteksto kvietimas aiškus. Tarkime, jėzuitas apgailestavo, kad JAV būta atvejų, kada „legaliai susituokę“ homoseksualų potraukį jaučiantys asmenys buvo atleisti iš parapijose einamų pareigų. Taip pat kviečia nevertinti šių žmonių vien tik pašaukimo į skaistumą požiūriu. Jie turi unikalių dovanų, kuriomis gali praturtinti bendruomenę. Jų reikia atsiprašyti už skleistą neapykantą. Reikia pasveikinti „dviejų tėvelių“ vaikus parapijoje. Pakrikštyti „dviejų mamyčių“ vaikus. Priimti į savitarpio pagalbos grupes homoseksualius asmenis po to, kai mirė jų partneris. „Išskirdami  „LGBT“ žmones jūs sudaužote Dievo šeimą; jūs sudraskote Kristaus kūną“, – kalbėjo J. Martinas.

Šie siūlymai įvairūs ir kelia daug minčių. O gal ir emocijų, priklausomai nuo to, kas juos skaito. Reikia džiaugtis dėl to, kad pabrėžiama tvirta Bažnyčios nuostata mylėti kiekvieną asmenį, išsakoma ir Laiške vyskupams apie homoseksualių asmenų pastoraciją (1986 m.), ir KBK. Jei gyventume Amerikoje, turėtume pasveikinti ir „du tėvelius“ parapijoje. Jausdami mūsų meilę, jie būtų atviresni nepritarimui jų santykiams. Taip pat skausmui, kurį patyrė ne vienas tokioje sąjungoje išaugęs vaikas, kurį dabar politinis gėjų judėjimo sparnas taip piktai stengiasi nutildyti – kaip Dawn Stepanowitz ar Robertą Lopesą. O jeigu šiems „tėveliams“ kūdikį pagimdė „surogatinė motina“, kad jie suprastų vaiko pasimetimą, kada iš jo yra atimta ne tik teisė turėti motiną, bet netgi galimybė gedėti, kad jos neturi...

Lietuva – dar ne Amerika; dvidešimtasis amžius mums buvo pernelyg tragiškas, kad įsivyrautų subjektyvios savijautos kultas. Todėl mums keistokai skamba Davido Proseno pasakojimas apie tai, kad, kai jis prieš tris dešimtmečius parapijose ieškojo paramos gyventi pagal Katalikų Bažnyčios mokymą, ne vieną kartą jam buvo pasakyta, jog egzistuoja tik „gėjų savitarpio pagalbos grupės“. Davidas žino ir kitų vyrų, gavusių tokius pat atsakymus. Tokių grupių parapijose yra daug, ir jose kalbama apie Bažnyčioje patirtas traumas. „Tie, kurie jaučia potraukį tai pačiai gimčiai ir nori gyventi skaisčiai [Amerikos] Katalikų Bažnyčioje yra marginalizuojami“, – rašo Davidas.

Taip pat ir Šv. Tėvo vizito Airijoje metu šiomis dienomis daug kalbama Bažnyčioje patirtas traumas. Tačiau ne dėl pasmerkimo už homoseksualų potraukį, bet dėl vaikų seksualinio išnaudojimo. Tai baisiausia, kas gali Bažnyčioje nutikti. Jei negalima nuteisti netgi tai dariusių žmonių, reikia adekvačiai įvertinti homoseksualų potraukį. Būtent kaip „polinkį, vedantį į esminį moralinį blogį“ („Laiškas vyskupams, 3).

„Liberalioji“ Vakarų Bažnyčios dalis to nenori pripažinti, tačiau statistika kalba vienareikšmiškai. Žymus Johno Jay kriminalinės teisės koledžas 2004 m. paskelbė, kad iš visų 1950–2002 m. Katalikų Bažnyčioje įvykdytų vaikų tvirkinimo atvejų 81 proc. buvo santykiai su berniukais – dažniausiai paaugliais. Taip pat ir pati JAV Katalikų Vyskupų Konferencija skelbė, kad vyriškos lyties seksualinio smurto aukų 2013 m. buvo 81 proc., 2015 m. – 81 proc., 2016 m. – 78 proc. Kaip rašoma Johno Jay koledžo tyrimo išvadoje, tik „labai maža procentinė dalis apkaltintų kunigų [nusikalsti] buvo motyvuojami patologinių sutrikimų, tokių kaip pedofilija“.

Akivaizdu, kad ne tik visuomenę, bet ir Bažnyčią veikė septintojo dešimtmečio seksualinė revoliucija. Klasikinis moralinės teologijos principas teigia, kad jei homoseksualūs santykiai yra nuodėmė, o vien tik polinkis jiems – ne. Jis buvo pakartotas 1975 m. pokonciliniame dokumente „Persona Humana“. Tačiau kaip rašoma 1986 m. „Laiške vyskupams“, šis principas dažnai buvo iškreipiamas: jei potraukis tai pačiai gimčiai yra moraliai neutralus, tai gal būt jis yra netgi „geras“. (#3) Skaičiai, kaip matėme, kalba kitaip. Apie tai, kad „pedofilijos“ tragedija yra iš tikrųjų homoseksualių santykių problema, šiomis dienomis kalba visa JAV katalikiška žiniasklaida (taip pat ir garsusis EWTN) bei tokios asmenybės kaip moralės teologė Janet Smith ar psichiatrijos įžymybė Paulas McHue.

Pripažinti kokį nors savo bruožą blogu reikia drąsos. Tokių drąsių žmonių Bažnyčioje buvo ir yra. 1978 m. tėvas Johnas Harvey, beje, paskatintas garsaus pranciškono Benedikto Groeschelio, įsteigė judėjimą „Courage“, sujungiantį tuos homoseksualų polinkį turinčius žmones, kurie siekia gyventi pagal Bažnyčios mokymą. Visų pirma – kunigus ir vienuolius, tačiau ir visus kitus. Įsitraukęs į „Courage“ save atrado ir Davidas Prosenas.

J. Martinas pranešime užduoda taip pat ir gerų klausimų. Ar esame lygiai tiek pat reiklūs seksualinės moralės klausimais ir heteroseksualiems parapijos nariams? Pavyzdžiui, gyvenantiems kartu iki santuokos arba naudojantiems kontracepciją? Martinas tokio reiklumo šiems žmonėms nepastebi – ir tai išties labai apgailėtina. Kontracepcija, kaip pažymi Janet Smith, yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių plinta homoseksualumas. Negalintis susilaikyti žmogus savo gyvenimu patvirtina, kad būti skaisčiam yra neįmanoma. „No sex, no fun“, – kaip rašo Davidas Prosenas. O tai juk ir yra už visų seksualinių nuodėmių slypinti pažiūra. Iš tikrųjų katalikų bendruomenė neturi jokių argumentų prieš homoseksualių santykių praktikavimą, jei ji priima kontracepcijos vartojimą. Jei seksas tapo „natūraliai nevaisingas“, kaip rašo sociologas Marcas Regnerus, nelieka jokios moralinės teisės kritikuoti bet kokį „seksualinį elgesį“.

J. Martinas kalbėjo, kad Jėzus nepasmerkė muitininko Zachėjaus (Lk. 19), o nepatenkintos ir moralizuojančios minios akivaizdoje apsilankė jo namuose. Ir tik tada pakvietė jį atsiversti. „Pirma bendrystė, paskui atsivertimas!“ – pasak J. Martino, toks buvo Jėzaus principas. Ir mes kviečiami taip elgtis. Galima sutikti: atsivertimas reikalingas ir mums, kad kiekvieną pasveikintume. Taip pat ir tuos bičiulius Kristuje, kurie dar neturėjo drąsos priimti Viešpaties kvietimo gyventi skaisčiai.

Ar pajėgsime eiti „trečiuoju keliu“? Kol kas tos drąsos turime. Lietuvoje gražiai veikia „Gyvieji vandenys“, su meile stiprinantys visus sužeistus gimties srityje. Reikėtų imti veikti ir didelę patirtį turinčiam „Courage“ judėjimui. Nes spaudimas pasukti „antruoju keliu“ – pasveikinti ir pritarti – bus stiprus. Tokį jau matome ir J. Martino kalboje. Tačiau aiškiausiai ir mums, ir „jiems“ kalbama Evangelijos pagal Joną 8 skyriuje. Išsklaidęs burbančią minią, Jėzus pasakė: „Ir aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nenusidėk.“