Dorota Mordas. Petro Klimo pastangos išvykti iš okupuotos Lietuvos

Sovietinės okupacijos metais režimas griežtai kontroliavo Lietuvos gyventojų ryšius su užsieniu: susirašinėjimą, susitikimus, keliones,...

Sovietinės okupacijos metais režimas griežtai kontroliavo Lietuvos gyventojų ryšius su užsieniu: susirašinėjimą, susitikimus, keliones, draudė emigraciją į Vakarų šalis. Dėl politinių priežasčių ypač valdytas sovietų valdžios represuotų ir persekiotų tarpukario Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų gyvenimas bei komunikacija, siekiant užkirsti kelią jų pastangoms išsiveržti iš sovietinės sistemos į laisvę, daryti įtaką Lietuvos visuomenės nuostatoms ir lietuvių išeivijos politinei veiklai. 

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Petrui Klimui neleista pralaužti „geležinės uždangos“ ir susijungti su užsienyje gyvenančia šeima dėl jo politinių nuostatų, autoriteto ir veiklos atkuriant ir stiprinant nepriklausomą Lietuvos valstybę. Į lietuvių tautinį išsivaduojamąjį judėjimą P. Klimas įsijungė mokydamasis Marijampolės gimnazijoje ir Maskvos universiteto Teisės fakultete. Pirmojo pasaulinio karo metais lietuvių politinėms srovėms svarstant būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės sienas, P. Klimas ėmėsi istorinių ir etnografinių tyrimų, kuriais pagrindė etnografinę Lietuvos valstybės teritoriją. 1916 m. už Lietuvos nepriklausomybės idėjų propagavimą buvo suimtas Vokietijos okupacinės valdžios. Išėjęs iš kalėjimo, pasinėrė į politinę veiklą. Buvo vienintelio tuo metu leisto lietuviško dienraščio „Lietuvos aidas“ faktiniu redaktoriumi, aktyviai dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. lietuvių atstovų konferenciją Vilniuje, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą ir tapo jos sekretoriumi. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. 

Prasidėjus modernios Lietuvos valstybės kūrimui, P. Klimas 1919–1923 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, 1921 m. gruodžio 20 d.– 1922 m. sausio 5 d. ėjo Lietuvos IV Vyriausybės užsienio reikalų ministro pareigas. 1919 m. kovo–spalio mėn. su kitais Lietuvos delegacijos nariais dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, o 1920 m. — taikos derybose su Sovietų Rusija, 1922 m. – Genujos konferencijoje. Nuo 1923 m. tęsė diplomatinę karjerą užsienyje: dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, Prancūzijoje, buvo akredituotas Ispanijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Portugalijoje. Dėl užsienio kalbų mokėjimo, politinės išminties ir diplomatinės patirties, P. Klimas buvo laikomas vienu geriausiu Lietuvos atstovų užsienyje, kuris tarptautiniu lygiu nuosekliai ir atkakliai gynė Lietuvos interesus. 

1921 m. liepos 6 d. Petras Klimas vedė Juozo Tumo-Vaižganto dukterėčią, Užsienio reikalų ministerijos darbuotoją Bronislavą Mėginaitę. Jaunuosius sutuokė J. Tumas-Vaižgantas, su kuriuo Klimus susiejo graži bičiulystė, tęsusi iki pat kunigo mirties. 1922 m. Kaune Klimai susilaukė dukters Eglės, o 1930 m. Paryžiuje – sūnaus Petro. 1940 m. birželį Vokietijos kariuomenei artėjant prie Paryžiaus, P. Klimas kartu su šeima pasitraukė į Prancūzijos gilumą. Kurį laiką gyveno Bordo, vėliau Viši miestelyje, o 1941 m. pavasarį įsigijo vilą Graso mieste, kurią B. Klimienės gimtinės garbei pavadino „Vila Svėdasai“. 

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, P. Klimas ir toliau atstovavo Lietuvos valstybę užsienyje, dalyvavo Lietuvos diplomatų susitikimuose, 1940 m. rugpjūčio 4 d. įteikė Prancūzijos Viši vyriausybės užsienio reikalų ministrui notą dėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo. 1943 m. rugsėjį P. Klimas buvo suimtas Vokietijos okupacinės valdžios, kalintas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Lenkijos koncentracijos stovyklose ir kalėjimus. 1944 m. kovo 19 d. buvo atvežtas į Kauno kalėjimą ir netrukus paleistas dėl įkalčių stokos. Žmona su vaikais liko Prancūzijoje. 

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, P. Klimas ėmė slapstytis, bet buvo susektas ir 1945 m. rugsėjo 19 d. suimtas Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) Kauno miesto skyriaus. Apkaltintas diplomatine veikla, notos dėl Lietuvos okupacijos nepripažinimo įteikimu 1940 m. rugpjūčio 4 d. Prancūzijos Viši vyriausybei, dalyvavimu Lietuvos pasiuntinių 1940 m. pasitarime Romoje, bei tuo, kad išvertė į prancūzų kalbą memorandumą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, parengtą Kauno universiteto mokslinio sekretoriaus Tado Petkevičiaus ir docentės Petronėlės Lastienės, skirtą Anglijos ir JAV vyriausybėms. SSRS NKVD kariuomenės Karo tribunolo 1946 m. kovo 30 d. nuosprendžiu nuteistas 10 metų laisvės atėmimu. Kalėjo pataisos darbų lageryje Čeliabinsko srityje. 

1954 m. grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, žmonos sesers Barboros Mėginaitės-Lesauskienės namuose. Iš įkalinimo sugrįžusio P. Klimo padėtis buvo itin sunki. Saugumo struktūros sekė ir kontroliavo jo gyvenimą. Dėl sveikatos būklės jis negalėjo dirbti, negavo pensijos, todėl neturėjo pragyvenimo šaltinio. Nebuvo šalia ir šeimos, galinčios juo pasirūpinti, sukurti jam orią senatvę. Sunkios gyvenimo sąlygos ir persekiojimai nepalaužė P. Klimo dvasios, nepakeitė jo politinių pažiūrų ir antisovietinių nuostatų. Lesauskių butas tapo nepriklausomos Lietuvos politikų ir inteligentų traukos centru, kur P. Klimas bendravo su Juozu Urbšiu, Aleksandru Stulginskiu, Zigmu Toliušiu ir Valentinu Gustainiu, dalijosi savo išgyvenimais ir mintimis. 

P. Klimas nuo pat grįžimo į Lietuvą iš įkalinimo siekė išvykti į Prancūziją pas savo šeimą, kur galėtų laisvai gyventi ir darbuotis. 1955 m. jis ėmė rūpintis išvažiavimui reikalingais dokumentais, 1956 m. liepos 5 d. kreipėsi į Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto milicijos skyrių dėl leidimo išvykti nuolat gyventi iš SSRS į Prancūziją, 1957 m. birželio 12 d. kalbėjosi su Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku Justu Paleckiu, bet leidimo išvykti negavo. P. Klimo žmona Bronislava, sūnus Petras ir dukra Eglė, gyvendami Prancūzijoje, stengėsi padėti jam susijungti su šeima, bet jų prašymai liko be atsako. Dukters, kuri buvo ištekėjusi už prancūzų diplomato, pastangomis P. Klimo išvykimui ėmė tarpininkauti įtakingi Prancūzijos politikai: Ministras Pirmininkas Gi Mole (Guy Mollet), užsienio reikalų ministras Kristianas Pino (Christian Pineau), senatoriaus Leo Amonas (Leo Hammon), Prancūzijos ambasadoriai Maskvoje ir kiti, tačiau tai nepadėjo – sovietų valdžia nesutiko išleisti P. Klimo į Vakarus. 

Dėl savo veiklos atkuriant Lietuvos nepriklausomybę ir ginant valstybės interesus tarptautiniu lygiu, priešiškumo sovietinei okupacijai, patirties ir autoriteto, sovietinės okupacijos metais patirtų represijų ir persekiojimų P. Klimas laikytas sovietinei santvarkai pavojingu asmeniu, galinčiu turėti įtakos užsienyje puoselėjant Lietuvos nepriklausomybės atstatymo idėją, tarptautiniu lygiu keliant jos Laisvės bylą, bei Vakaruose gyvai liudijančiu apie sovietinį terorą. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininkas Kazimieras Liaudis 1957 m. liepos 18 d. rašte Lietuvos komunistų partijos (LKP) centro komiteto (CK) pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui nurodė, kad P. Klimo išvykimas nepageidautinas, „atsižvelgus į tai, kad visa ankstesnė Klimo politinė veikla susijusi su kova prieš Sovietų Sąjungą, o lietuvių emigrantų sluoksniai jam išvažiavus į užsienį gali jo atvykimą panaudoti, kad suaktyvintų savo ardomąjį darbą prieš SSRS“. LKP CK biuras 1957 m. liepos 22 d. uždraudė P. Klimui išvykti į užsienį. LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus 1957 m. rugpjūtį rašte Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovybei aiškino, kad P. Klimo išvykimas į Prancūziją yra politiškai nepageidautinas, nes sustiprintų Lietuvos diplomatinio korpuso užsienyje pozicijas, atstovaujant Lietuvos valstybę ir reprezentuojant jos tęstinumą. Maskva pritarė Lietuvos SSR KGB ir LKP CK argumentams. 

P. Klimo dukrai Eglei prašant, Prancūzijos politikai 1960 m. pakartotinai mėgino paveikti SSRS vadovybę išleisti P. Klimą į užsienį. Prancūzijos Prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) Sovietų Sąjungos komunistų partijos CK pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo vizito Prancūzijoje 1960 m. kovo 23 d. – balandžio 3 d. metu perdavė jam prašomų išleisti į Prancūziją asmenų sąrašą, kuriame buvo įrašytas ir P. Klimas. Prancūzijos pasiuntinybė Maskvoje taip pat kreipėsi į SSRS užsienio reikalų ministeriją, tarpininkaudama dėl P. Klimo išvykimo į užsienį. Tačiau šios pastangos nedavė vaisių: 1960 m. birželio 21 d. sovietų valdžia uždraudė jam išvykti į Prancūziją. P. Klimui nepavyko išsiveržti iš sovietinės sistemos. 

Jam nebeteko išvysti žmonos ir sūnaus, nes sovietų valdžia neleido jiems pasimatyti nei Lietuvoje, nei Prancūzijoje. Žmona ketino pati sugrįžti į Lietuvą pas sutuoktinį, bet artimieji ją atkalbėjo nuo šio pavojingo sumanymo. B. Klimienė mirė Grase 1957 m. gegužės 12 d., taip ir nesusitikusi su vyru. P. Klimo dukra Eglė po atkaklių, devynerius metus trukusių pastangų, gavo SSRS turistinę vizą ir 1963 m. gruodį atvyko į Lietuvą. Jai nebuvo leista nuvažiuoti pas tėvą į Kauną, todėl jiedu susitiko Vilniuje. Šį jaudinantį tėvo ir dukters susitikimą akylai stebėjo KGB agentai. Suprasdama, kad tėvo niekada neišleis iš Lietuvos, dukra stengėsi kuo dažniau jį aplankyti. Jai pavyko dar tris kartus – 1964, 1965 ir 1966 m. – atvykti į Lietuvą pas tėvą. P. Klimo bendravimas su šeima daugiausia apsiribodavo susirašinėjimu, pokalbiais telefonu, žinių perdavimu per pažįstamus. Žmona iki pat savo mirties rašė jam laiškus, siųsdavo siuntinius, aprūpindavo reikiamais vaistais. Dukra stengėsi apgaubti tėvą rūpesčiu ir dvasiniu palaikymu. P. Klimas laiškuose šeimai dalijosi savo išgyvenimais ir negandomis. 

Norėdamas tęsti Lietuvos istorijos studiją, prašė vaikų kokiu nors būdu atvežti jam Prancūzijoje paliktus istorijos rankraščius ir J. Tumo-Vaižganto laiškus. Sūnus pasirūpino, kad tėvą pasiektų bent dalis rankraščių. Saugumo struktūros persekiojo P. Klimą ir kontroliavo jo gyvenimą. 1962 m. jam buvo užvesta operatyvinio stebėjimo byla, vesta iki pat jo mirties 1969 m. KGB sekė ir fiksavo P. Klimo kontaktus su šeimos nariais, draugais ir pažįstamais, rinko informaciją apie jo veiklą, istorinius tyrimus ir atsiminimų rašymą, tikrino jo korespondenciją, ypač susirašinėjimą su šeimos nariais. 

Saugumo agentai itin akylai sekė P. Klimą, kuomet jis rašė ir platino savo atsiminimus. Memuarus P. Klimas pradėjo rašyti 1944 m. Iki suėmimo 1945 m. rugsėjo 19 d. parašė pirmąjį atsiminimų variantą. Po suėmimo į sąsiuvinius surašytus rankraščius nenustatytas asmuo perdavė Kauno valstybinio universiteto bibliotekai. 1950 m. reorganizuojant Kauno universitetą, biblioteka P. Klimo atsiminimų rankraščius perdavė Lietuvos SSR Mokslų Akademijos centrinei bibliotekai, kur jie pateko į spec. fondus. LKP CK sekretoriaus Vlado Niunkos nurodymu, 1953 m. vasario 7 d. rankraštis buvo perduotas Partijos istorijos institutui prie LKP CK, kur buvo padaryta mašinraščio kopija. Šiuo metu ši atsiminimų mašinraščio kopija saugoma Lietuvos ypatingajame archyve. 

Antrąjį atsiminimų variantą P. Klimas ėmė rašyti grįžęs iš įkalinimo. Tikėjosi, kad memuarus pavyks išleisti, tačiau sovietų valdžia 1965 m. uždraudė juos publikuoti dėl „antisovietinio nacionalistinio istorinių įvykių traktavimo“. Nepavykus išleisti atsiminimų, P. Klimas platino juos tarp patikimų asmenų ir ieškojo būdų kaip juos išvežti į užsienį. Siekiant užkirsti tam kelią, KGB sustiprino P. Klimo sekimą. Visgi jo memuarams pavyko įveikti „geležinę uždangą“. Atsiminimų mikrofilmus slapta iš Lietuvos į JAV išvežė Gabrielius Lansbergis, kur jie 1979 m. ir buvo išleisti. 

P. Klimas mirė 1969 m. sausio 16 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Patyręs daugybę negandų ir išbandymų, neįveikęs „geležinės uždagos“, tačiau sovietinės sistemos nepalaužtas, iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos jis išsaugojo viltį, kad Lietuva atgaus laisvę.

Susiję

Skaitiniai 470878423313527660

Rašyti komentarą

  1. Petras Klimas Lietuvai padarė nepaprastai daug. Viena ryškiausių to meto asmenybių. Tokiu žmogumi didžiuotųsi net ir pačios didžiausios tautos. O mes?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item