Danutė Bronė Puchovičienė: „Daugėja iš Lietuvos išvykti norinčių moksleivių“

Irmanto Sidarevičiaus nuotr. respublika.lt „Šie žodžiai man baisiau mirties“, - apie jauno žmogaus pasirinkimą išvykti sako Vilniau...

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

„Šie žodžiai man baisiau mirties“, - apie jauno žmogaus pasirinkimą išvykti sako Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorė Danutė Bronė Puchovičienė. Gimnazijos, kuri turi tokį galingą patriotinį užtaisą iš praeities. Šią gimnaziją, beje, pirmąją lietuvišką gimnaziją Vilniaus krašte, daugiau nei prieš šimtą metų įkūrė Vasario 16-osios Nepriklausdomybės Akto signatarai Mykolas Biržiška ir Jonas Basanavičius.

- Vyresniųjų klasių moksleivių apklausa parodė, kad 82 proc. jų pasiruošę emigruoti pirma pasitaikiusia proga. Visam laikui išvykti iš Lietuvos norėtų kas trečias moksleivis (31,9 proc.). Ar panašūs skaičiai būtų ir jūsų gimnazijoje?

- Katastrofiški skaičiai. Ar taip yra ir mūsų gimnazijoje? Tokios apklausos nedarėme, bet rugsėjį imsiu ir paklausiu gimnazistų. Nors ir be apklausos galiu pasakyti, kad norinčių išvykti iš Lietuvos daugėja. 2005 metais, kai susigrąžinome Vytauto Didžiojo gimnazijos vardą, ir vėliau kurį laiką išvykdavo vos vienas ar du jaunuoliai, bet pastaruoju metu išvykstančiųjų vis daugėja. Pradžioje dar nekreipėme į tai dėmesio, nes žinojome, kad kada nors jie grįš namo. Dabar tokių vilčių vis mažiau. Tikrai nesitikėjau, kad išvykusieji ten įleis šaknis ir taps svetimi Lietuvai.

- Baisiausia, matyt, suvokti, kad jaunų žmonių nusivylimas šalimi nėra tolygus pajamų dydžiui - juk emigruoti pasiryžę dar nedirbę ir nė vieno atlyginimo neužsidirbę moksleiviai. Tai emocinis nusivylimas valstybe, netikėjimas ateitimi. Ar stipriai jaučiate tą jaunimo nusivylimą?

- Žinote, aš ir pati jaučiu tą emocinį nusivylimą. O juk tikrai turėjau didžiulį tikėjimą ir visą laiką sakiau, visiems aiškinau, dažnai net apsipykdama su giminėmis: na, palaukime, pakentėkime, valstybė jauna, tuoj viskas keisis, viskas eis geryn.

Nemanau, kad pagrindinis postūmis išvykti yra ekonominis, nors tai, žinoma, labai svarbu žmogui. Viską lemia kultūra. Tokia kultūra, kokia yra nusistovėjusi Lietuvoje dabar, pradėjo rastis tarybiniais laikais, kai valdžia nelabai žmogų mylėjo, nelabai vaikus mylėjo. Vaikai bijojo mokytojų baisiausiai, mokytojai bijojo direktorių, direktoriai švietimo skyriaus darbuotojų. Tuomet dar buvo galima suprasti, kodėl taip vyksta. Bet dabar? Kodėl dabar taip yra, kad turi savo viršininko bijoti, nes jis niekada nebuvo su geru atėjęs, jis ateina tik su piktu. Jis ateina nuolat tikrinti, o tikrina pykdamas, nepasitikėdamas, žemindamas, niekada žmogaus nelaikė asmenybe. Mes visi patiriame labai daug patyčių. Daug dirbome ir dirbame, kad gimnazijoje neliktų patyčių tarp moksleivių. Bet juk tyčiojamasi iš žmogaus visur.

Tarkime, Švietimo įstatyme yra apibrėžta ir vaiko vertinimo sistema, ir valstybinius brandos egzaminus valstybė prisiėmė kontroliuoti. Per tiek laiko jau buvo galima sugalvoti, kaip viską dėl žmogaus padaryti. Bet kaip elgiamasi su jaunais žmonėmis?

- Kalbate apie nesibaigiančią švietimo reformą, apie nuolatinį valstybinių egzaminų tvarkos kaitaliojimą, ką daugelis vadina valstybės pasityčiojimu iš jauno žmogaus?

- O kaip kitaip visa tai galima pavadinti? Pažiūrėkime, kaip viskas vyko šiais metais. Abiturientai valstybinį lietuvių kalbos egzaminą išlaiko birželio 2 dieną, rezultatus sužino tik liepos 5 dieną. Nepatenkinti įvertinimu, iškart rašo apeliacijas (mūsų gimnazijoje tokių buvo net 18). Tik įsivaizduokite, liepos 13-ąją gimnazijoje vyksta atestatų įteikimo šventė, o dalis abiturientų dar laukia dokumentų dėl lietuvių kalbos egzamino vertinimo apeliacijos - juos gavome tiktai liepos 19 dieną. O jau liepos 23 dieną baigta registracija į aukštąsias mokyklas. Kaip tam vaikui suskubti apsispręsti ir priduoti dokumentus, kai jis iki paskutinės dienos dar laukė atsakymų dėl apeliacijos? Nesuprantu, kodėl su moksleiviais taip elgiamasi. Manau, kad tai yra viena iš patyčių. Žmogus 12 metų mokėsi, o valstybė nesurado būdų, kaip padaryti, kad jam tą brandos atestatą įteiktų laiku.

Kalbant apie pačias apeliacijas, sunku suprasti, kaip lietuvių kalbos egzamino vertinimo sistema yra sudaryta. Nes tą patį darbą pagrindinės vertinimo komisijos nariai ir apeliacinės komisijos nariai vertina skirtingai. Pavyzdžiui, vienas mūsų abiturientas 52 balus buvo gavęs, po apeliacijos - jau 80. Kaip gali būti toks didžiulis skirtumas? Didelis subjektyvumas yra. Turėtume išspręsti vieną kartą tai - juk tos pačios bėdos dėl lietuvių kalbos vertinimo tęsiasi daugybę metų. Kodėl negalima sunorminti vertinimo taip, kad būtų žmogiškai, be jokio subjektyvumo.

Mūsų gimnazijoje visi abiturientai išlaikė egzaminus. Bet ant mano stalo guli net 17 dar neatsiimtų atestatų. Kur tie abiturientai, ką jie darys? Matyt, jiems nebereikalingi šitie atestatai, bent jau Lietuvos aukštosiose. Arba jie į užsienį išvažiuos. Juk užsieniui ir atestatų, ir lietuvių kalbos nereikia.

Pati turiu 2 vaikus. Vienas jau įleido šaknis kitoje šalyje ir pasakė, jog niekada nebegrįš į Lietuvą. „Aš jau tikrai čia svetimas, aš nebuvau reikalingas Lietuvai, ir dabar nesu reikalingas“, - sako jis. Man tie žodžiai baisiau mirties. Tai yra vaiko netekimas, tai yra žmogaus Lietuvai netekimas. O juk visą laiką buvau patriotė, ir šeimą patriotiškai auklėjau, visą laiką buvau atsidavusi moksleiviams. O mano vaikui, kuris mokyklą baigė aukščiausiais balais, neliko čia vietos.

Manau, tas nestabilumas, nesaugumo jausmas mūsų vaikus tiesiog stumia lauk iš gimtinės. Gali nors ir širdį jiems atiduoti. Jie vis tiek dėl savo ateities, matydami čia daug kliuvinių, matydami Lietuvoje žeminantį elgesį su žmonėmis, ieško galimybių kitur. Mes, pedagogai, net pradėjome galvoti, ar mes tikrai Lietuvai tuos vaikus ruošiame? Mes visą laiką žiūrėjome į kitokius santykius, žiūrėjome, kad nebūtų patyčių, kalbėjome apie žmogiškąsias vertybes, kurios sutveria visą gėrį žemėje - mes kaip ir apgavome juos. Nes kai jie išeina už mokyklos ribų, nebelieka viso to. Skandalai, barniai, krizės šeimoje, pagalbos nėra - tėvai pareina iš darbo pervargę, nes juos nuolat muštruoja. Santykiai pas mus yra dažniausiai pašiepiantys kitą žmogų. Yra visiškas atsiskyrimas, ėjimas iš rato - tai atstumties kultūra. Nes baugu eiti į tą ratą, į būrį, nes kažkas pasakys, kad tu ne toks, kad darai kažką ne taip. Lietuvoje dominuoja atstumtis. Ir socialinė atskirtis.

- Iš kur ta atstumties, atskirties kultūra mumyse?

- Atstumtis atėjo iš sovietų. Sovietai žmogaus nevertino.

- Bet sovietų senokai nebėra...

- Kartais mes pakalbame apie tai, pajuokaujame: tikriausiai stribokų palikuonys užėmė valdžią, kad taip viskas vyksta. Na, bet tiek daug stribokų juk nebuvo. Jie taip išplisti negalėjo. Aš nesuvokiu, kaip ir iš kur atėjo tas muštras, tas toks žmogaus negerbimas. Suprantu, kad reikia tvarkos, bet reikia tvarkos pagarbios, padorios. Mūsų žmonės pikti, išvarginti darbų, užguiti darbdavių, valdžios, dar tų pinigėlių neužtenka pragyventi. Tokia didžiulė grandinė eina. Ir ji tik didės, jei mes nesustabdysime patyčių ir paniekos kitam žmogui, to melo, kokį matome ir patiriame. Jei mūsų kultūra nesikeis, jei tarpusavio santykiai nesikeis, jei mes visą laiką eisime į atskirtį, niekas nevalios išgelbėti mūsų tautos. Atstumtas ir išnaudojamas žmogus tokiu ir jaučiasi. Ir kai galiausiai jį visai sunkumai užspaudžia, jis išvažiuoja.

- Tarpukario Lietuvoje praeities laimėjimai buvo svarbus patriotinio auklėjimo elementas, berniukams buvo suteikiami Vytauto, Gedimino, Mindaugo vardai. Ar šiandien praeitis vis dar gali įkvėpti?

- Ne tik gali, bet ir įkvepia. Negaliu sakyti, kad paėmėme ir visus juos įžiebėme. Bet mokytojai dirba, medžiaga patriotiniam auklėjimui tiesiog stulbinanti. Yra ką pasakyti ir pasakoti vaikams. Kai į mano rankas pateko 1915-1940 metų gimnazijos mokytojų posėdžių protokolų knygos, buvau sužavėta tais gimnaziją kūrusiais žmonėmis. Tie protokolai ant mano stalo guli kiekvieną dieną. Lyg Biblija. Juose radome daugelio žymių žmonių mintis, parašus: Vasario 16-osios akto signatarų Mykolo Biržiškos, Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Aleksandro Stulginskio ir kitų Lietuvos šviesuolių. Čia galima rasti daugybę informacijos apie tų laikų pedagogiką, kultūrą, kalbą.

- Ar protokoluose yra kas nors apie patriotinį ugdymą?

- Ten tiesiog visas gyvenimas eina patriotiškumo linkme. Jie nepaprastai viską išmintingai darė. Kada jau pakvimpa, kad tuometinė lenkų valdžia nori panaikinti vienintelę lietuvišką gimnaziją Vilniuje ir direktorius M.Biržiška aiškiai supranta, kad juos tuoj uždarys, nes valdžia neskiria pinigų, o tik siautėja su patikrinimais, jis sugalvoja, kad reikia pakeisti pavadinimą - pasivadinti Vytauto Didžiojo gimnazija. Lenkų valdžia leidžia keisti, nes gerbia Vytautą Didįjį - juk „oho kokia figūra“. Taip mokykla nebuvo uždaryta, nors pats M.Biržiška 1922 m. ištremiamas iš Vilniaus.

- Ką gimnazijoje veikė patriarchas J.Basanavičius?

- Jis nedėstė, bet rūpinosi vaikų sveikata. Jokiose monografijose neskelbta, bet jis taip pat 7 metus kaip ir M.Biržiška dirbo toje mokykloje. Yra du protokolai, kur jis kalba apie vaikų sveikatą, apie gyvenimo sąlygas bendrabučiuose. Beje, vaikų sveikatą jis tikrino nemokamai. Viename protokole užsiminta, kad vienam vaikui surasta šeima, kur jis mėnesį gyvens toje šeimoje ir mokysis gražaus elgesio: „Labas rytas, laba diena“ ir panašiai. Netgi tokiais dalykais ir M.Biržiška, ir J.Basanavičius rūpinosi. Nes mokyklai rūpėjo žmogus, rūpėjo vaikas kaip asmenybė. Ir į ateitį žiūrėta su dideliu tikėjimu. Įsivaizduokite, lenkų valdomame krašte, kai sunku pasakyti, ar kada nors iš viso bus galima Vilnių atsiimti, susigrąžinti Lietuvai, jie puoselėjo lietuvių kalbą, lietuviškumą, ugdė Lietuvos patriotus. Kokio dvasios stiprumo žmonės turėjo būti. Kokį kelią praėjo tie gimnazijos kūrėjai, pavyzdžiui, kaip J.Basanavičius, jokios naudos negaudamas, tik save atiduodamas.

- Gimnazijos kūrėjai, perfrazuojant garsiąją frazę, gyveno pagal principą: „neklausk, ką tau gali duoti tėvynė, klausk, ką tu gali duoti savo tėvynei“. Ar Lietuvoje šiandien galime daug sutikti šitaip į gyvenimą žiūrinčių žmonių?

- Dar dauguma mokytojų tokių. Bet kai jų neliks...

- O kaip jaunimas? Ar galima patriotizmo išmokyti? Juk tai daugiau jausmas.

- Meilė ir yra patriotizmas - mylėti tą žmogų. Kuris yra čia ir dabar. Gerbti jį. Pasakyti jam tiesą, jei ką ne taip daro, bet ne žeminti, neįžeidinėti. Jaunimą reikia mokyti. Jeigu jis mato, kad jam duoda, jis užaugęs irgi tau duos. Tas į kraują įlaša per laiką.

Susiję

Ugdymo politika 881015100143741690

Rašyti komentarą

  1. Pasirašau vos ne po kiekvienu straipsnio sakiniu. Iki graudulio skaudu skaityti, matyti ir girdėti jaunus žmones kalbant apie tai, kad jiems nemiela gimtojoje šalyje. Mano asmeninė patirtis labai panaši, viena dukra į Lietuvą atvyksta tik atostogauti, nors ji iki šiol neatsisakė lietuvių pilietybės, vis tikisi turėti dvigubą... Kartą ji papasakojo,kaip viena lietuvė, atsisakiusi savo prigimtinės tautybės, gavo danų pasą, o jame parašyta ,,gimusi - sovietų sąjungoje". Ar suvokiate, kas dedasi? Po tokių ,,iškraipymų" , anot dukros, dingo noras tapti dane, o gyventi reikia, šeima, vaikai..., nes norisi gyventi, o ne rusenti, ne šiaip sau egzistuoti, juk vienas vienintelis gyvenimas duotas. Ir dar, blogai, kad mūsų šalyje ,,bujoja" praktika, tarsi už vaikus ir vaikų auklėjimą jau atsako tik bendruomenė, tik mokykla, o tėvai - ne? Akivaizdu, kad didelė spraga padaryta auklėjant dabartinių vaikų tėvus. O tai jau 20-25 metų spraga. Kai ėmėsi auklėti moksleiviu tik mokykla - patriotizmo daug, o šeimos, visuomenės kultūros - nei lašelio. Tik neapykanta vieni kitiems, tik ,,raganų medžioklės", o ir šiame straipsnyje chmmm, neva juokelis, dauguma stribai valdžioje buvę,... Leiskite suabejoti (nors ir tokių akivaizdu buvo, kurie savo gyvenimo ir veiklos dokumentus pasiskubino sukišti į archyvus, kurie ,,sustygavo" įstatyminę ir poįstatyminę bazę taip, kad tiesą sužinosime tik po jų mirties, nors jie pirmu smuiku ,,grojo" tarybiniais metais (,,pudrino" smegenis jaunimui) ir dabartiniais laikais. Betgi ir dabar yra tokių mokyklų, kur mokiniai jaučia esamą įtampą, mato ir girdi mokytojų ir mokyklos vadovų trintį, o juk nei vaikai, nei paaugliai (moksleiviai) niekada nebuvo idiotai - jie viską mato, girdi ir supranta. Mokyklos bendruomenė pirmoji, kuri rodo pavyzdį, kas dedasi pasaulyje, šeima - antroje vietoje, o joje, taip pat parnešamos visos darbe susikaupusios ,,šiukšlės" - viskas žinoma... ir apie vokelius, ir apie atlyginimus, ir apie darbo stažus, ir būsimas pensijas, ir apie konfliktus, apie pagarbos stoką, apie socialinę atskirtį tarp darbdavių, valdžios atstovų (politikų) ir darbininkų bei tarnautojų. Ir dar, labai gaji tradicija lietuviška - vyventi, kad pas mus blogai ir viskas, tarsi kitaip negali būti... Betgi ir tarybiniais metais, kas norėjo, tas gerai (čia salyginai sakau ,,gerai", nes taip, kaip dabar kai kurie mūsų piliečiai gyvena, tai net neįsivaizdavome, kad galima taip gyventi), bet vis ,,blogai") gyveno. Bet kaip jis tai pasiekė. Tarkime tarnautojas, atidirbęs 8 valandas ( neretai po darbo eidavo į kitą darbą) važiuodavo į sodą, ten arė, sėjo, sodino, pomidorus, agurkus, braškes, tulpes, chruzantemas, vėliau pagal sezoną viską pardavinėjo, lakstė,kaip bitės, nuo Šiaulių iki Kaliningrado,kad parduotų, realizuotų. Iš Sibiro grįžę žmonės, retai kuris yra gavęs taip vadinamą ,,valdišką" butą. Visi stengėsi gauti bent kooperatinį, o tai jau buvo perkama už nuosavus, sunkiai uždirbtus, pinigus. Diena, tarkime, dirba prie žebeliūno keramikoje - dirba taip, kad prakaitas varva per visus galus, naktį peša kur nors, kokiame nors sklepe, rūsyje užaugintas 400 vištų peša, jas apdoroja ir vėl veža į Kaliningarą ar Šiaulius... Taip, papildomi pinigai, nes paskolas ar skolas tik tokiu būdu buvo galima atiduoti, niekas nenorėjo įklimpti iki senatvės arba iki gyvos galvos, skubėjo visais įmanomais būdais grąžinti... ir gyventi norėjo padoriai... Ar mažai dirbo? Tikrai ne, tai kodėl negalime savo vaikams ir anūkams aiškinti, kad niekada nebuvo gerai, taip gerai, kad ,,bambą skambindamas" lengvai uždirbtumei sau ir vaikams gerovę. Mes, paprasčiausiai, nesusikalbame. O jei kalbame, tai, kaip autorė sako, pakeltais tonais (lyg tai - būtų norma), be pagarbos kito nuomonei ir kito žmogaus geriems ketinimams.

    AtsakytiPanaikinti
  2. ir vėl - pasakojama apie problemas, pabaigoj pereinama apie "ar galima išmokyti patriotizmo". nėra šeimos Lietuvoj, nesusidūrusios su emigracija. tie visi žmonės, nejaugi jie nebuvo ugdomi patriotine dvasia? neva išdavikai nepatriotai dėl to kad pasimatė perspektyva vergauti iki gyvenimo galo už teisę susimokėti mokesčius keliems žydams?
    visgi ateina momentas kai suvoki, kad patriotizmas ne kepeninis paštetas, ant duonos jo neužsitepsi. sakoma lietuvis ir kariamas pripranta, tačiau štai trečdalis tautos atmetė šitą nuostatą kategoriškai. juk jeigu vergauti žydams tai geriau tiems, pagal kuriuos šeimos ūkyje bent šekelių atlieka nuo tos vergovės.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Man gerokai keistai atrodo šnekos apie patriotizmo ugdymą - KUR jis ugdomas? Gi net toks žodis iš viešo vartojimo išmestas, pakeistas nelabai ką reiškiančiu "pilietškumu" ("gražiai elkis, nepažeidinėk į statymų ir eik balsuoti"). Patriotizmas - tai jau praktiškai fošyzmas, o jau tautinis - tai išvis... Mokykloje jau nuo pradinių klasių vaikams plaunamos smegenys apie "atvirumą" beigi "toleranciją", ir visa švietimo sistema yra orientuota į pigios, lengvai prisitaikančios darbo jėgos ruošimą. Visiškai logiška, kad tokia darbo jėga 'nuteka' ten, kur daugiau moka, nes gi niekas čia jos nelaiko. Atvirkščiai - jie aktyviai stumiami lauk, kad verslas galėtu atsiradusias vakansijas užpildyti pigesne darbo jėga iš kokios Baltarusijos, Ukrainos ar Kinijos.
    O auklėjimą kuo labiau perkelti iš šeimos į "valdišką" sektorių irgi naudinga, nes taip paprasčiau "būsimus kadrus" išauklėti "taip, kaip reikia", su "teisingomis ideologinėmis nuostatomis". Beje, nereiktų čia vien sovietų palikimo įžvelgti - gi "pažangiuosiuose" Vakaruose smegenų plovimo, ideologinio marazmo ir "neteisingai mąstančių" persekiojimo - su kaupu. Gal nebent korupcijos ten mažiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Patriotizmo ugdymas seniai išnykęs iš oficialios dienotvarkės. O gal jo ir nebūta buvę? Apie tai klausydavomės senelių pasakojimų, bet tai ir likdavo kažkokia metafizinė Smetoninė kategorija. Na o praktiniame lygmenyje, patriotizmą ugdydavomės patys kiemuose reikalui esant prieš strib-vaikius/-anūkius/okupantų palikuonis atlaikyt. Buvo ir tokie laikai, kada į skinus ir baikerius ir metalistus žmonės reaguodavo jei ne su pagarba (taip, taip, buvo - nepaneigsi) tai bent jau iš baimės bandydavo apeiti ir palikti juos ramybėje.
      Buvo laikai.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item