Andrius Švarplys. Psichologinio komforto beieškant, arba Kaip Vakarai virsta vaikų civilizacija

tiesos.lt

Dalijamės sociologo dr. Andriaus Švarplio pasvarstymais apie tai, kas nutinka, kai protus užvaldo kairiojo liberalizmo siekis pasitelkus valstybės jėgą priversti visus mąstyti „teisingai“, t.y. padaryti pasaulį sterilų, totalitariškai švarų, nekeliantį diskomforto… Pretekstu apie tai susimąstyti tapo 15min.lt publikacija „Prancūzė gatvėje atsikirto priekabiautojui – sulaukė smūgio į veidą“ ir įvykio vaizdo įrašas.

Įdomu, kad Prancūzija šioje naujienoje vadinama „šalimi, turinčioje gilias flirto ir mačizmo tradicijas“ ir „sunkiai kovojančia su seksualiniu priekabiavimu“.

Kaip normali demokratinė Laisvės Respublika, gyvenimo džiaugsmo, meilės ir flirto šalis nejučia tampa seksistine, mačistine ir dar velniai žino kokia.

Užuot smurtą įvardiję kaip smurtą ir baudę fruktus kaip elementariausius niekšelius, kėsinamasi visą flirtą, visus spontaniškus moters-vyro santykius sureguliuoti valstybiškai, t.y. „uždaryti“.

Ir tai neatsitiktinė žinia. Jos tikslas akivaizdus – pamokyti tuos, kurie vis dar tiki, kad yra labai pavojinga kai valstybė imasi reguliuoti intymius žmogiškus santykius. („M. Laguerre atvejis parodo, ką toks „erzinimas“ gali reikšti.“).

Tai yra ta pati radikalaus feminizmo, politinio korektiškumo, liberal left stovykla. Ji nori jėga sukurti sterilų pasaulį, „išrauti stereotipus“, o tai reiškia – valstybės pagalba priversti visus galvoti teisingai. Privatumas tampa viešumu, prigimtinės hierarchijos (tėvai-vaikai, mokytojas-mokiniai, autoritetas-paklusimas) tampa socialiniais stereotipais, lytis – socialiniu vaidmeniu, moters teisės – moters fetišizavimu ir vyro (bei moters) socialiniu kastravimu, vaiko teisės – karu prieš šeimą (ir prieš vaiką), kova su smurtu prieš moteris – lytiškumo performulavimu (Stambulo konvencija), moderniuosius Respublikos idealus pasauliui atnešusi šalis – priekabiavimo ir mačizmo valstybe. Tai pasaulis, kuriame yra vien tiktai išnaudojimas, prievarta, priekabiavimas, rasizmas, seksizmas, mačizmas, imperializmas, homofobija, ksenofobija ir t.t.

Atsiveria neišsenkamos erdvės laisvinti visuomenę nuo šitos prievartos. Pasirodo, politinę laisvę ir ekonominę-socialinę gerovę užtikrinusi Vakarų valstybė yra panirusi į visuotinį psichologinį smurtą. Įveikę išorinį totalitarizmą – Sovietų Sąjungą, Vakarai, anot šitos stovyklos, viduje kenčia nuo totalitarizmo. Čia visi visur smurtauja, ypač kalboje, psichologiškai. Tėvai smurtauja prieš vaikus, vyrai – prieš moteris, dėstytojai – prieš studentus, o kur dar migrantai, gyvūnai, čigonai, kaliniai, juodaodžiai, spalvotieji, transgenderiai, storuliai… Ar būtina sakyti, kad čia yra sąrašas ad infinitum? Universiteto auditorijoje smurtaujama netgi žvilgsniu (plg. 15min.lt publikaciją „Psichologinis smurtas akademinėje aplinkoje: seksizmas ir neetiški dėstytojai“)...

Akivaizdu, kad politinis korektiškumas nėra vien tiktai tam tikra kairiojo liberalizmo politinė stovykla. Ją remia bendresnė kapitalizmo sistema, kai visa ko suprekinimas, greitas-masinis vartojimas, informacijos ir Ekrano srautų progresija kuria šiltnamio visuomenę. Individas, nesugebėdamas išlaikyti savo natūralumo ir autentiškumo, griebiasi Eksperto, Valstybės, Instrukcijos pagalbos, kad užsitikrintų savo psichologinį komfortą. Visa atsakomybė permetama Priešams, kurių knibždėte knibžda ties kiekvienu kampu, tad valstybės pagalba reikia pravalyti-sureguliuoti kalbą, judesius, žvilgsnius, gestus, mąstymą, stereotipus… Reikia pasaulį padaryti sterilų, totalitariškai švarų. Tada bus saugu, pasirūpinta, išlaisvinta. Niekas negali būti paliktas be Pasirūpinimo, be Konvencijos, Leidimo, Nurodymo, Patarimo, Globos.

Postmodernioji kultūra, kontra kultūrinė-seksualinė 1960-ųjų revoliucija, Foucault ir Derrida jam pasakė, kad nėra jokios metafizikos, viskas yra įsivaizduojama, ideologija, viską reikia dekonstruoti, nėra jokios hierarchijos, jokio skirtumo tarp Sokrato ir kiaulės. Turėdamas visas politines teises ir laisvę, gerovės perteklių, individas neranda jokios prasmės ir palinksta į psichologinio saugumo paiešką, kuri yra begalinė. Tada ateina Ekranas, Valstybė ir Instrukcija. Greita, patogi apsauga orientuotis beprasmiškame daiktų, pasaulėžiūrų, vertybių, gyvenimo stilių, „žvaigždžių“ gausos sraute.

Man tai aiškiausiai matyti dirbant su studentais. Kasmet vis stiprėja tendencija, kai studentai negali patys susitikti su tekstu, su autoriumi ir pamėginti suvokti pagrindines jo mintis. Jiems reikia instrukcijos, kaip ką daryti, skaityti, suprasti, vertinti. Nes tai yra geresnio balo garantija.

Jeigu studijose kas nors klostosi ne taip, tai juk kaltas ne aš pats – studentas. Tuomet kuo skubiau reikia eiti pas universiteto valdžią ir ji privers dėstytoją pasitaisyti, kaip jis turi kalbėti, žiūrėti, ką duoti skaityti. Kažkas yra pasakęs, kad Vakarai virsta vaikų civilizacija. Vaikai ima taisyti tėvus, mokiniai – mokytojus, studentai – dėstytojus, pacientas – gydytojus, niekieno nerinkta Europos Komisija – demokratines šalis ir teisines sistemas ir, galiausiai, visi – visus. Th. Hobsas juk perspėjo dėl visų karo prieš visus. Bet juk ir jį patį reikėtų pataisyti, ar ne?...