Algimantas Liekis. Prezidentas A. Smetona partinės diktatūros metais

alkas.lt Neseniai knygynuose pasirodė prof. dr. Algimanto Liekio iš 6 – tomio veikalo, skirto pirmojo Prezidento A.Smetonos darbams...


Neseniai knygynuose pasirodė prof. dr. Algimanto Liekio iš 6 – tomio veikalo, skirto pirmojo Prezidento A.Smetonos darbams ir gyvenimui nušviesti, ryšium su artėjančiu jo 145 – tojų gimtadieniu, 100 – mečiu prezidentavimo ir 75 – mečiu žūties, pirmasis tomas – „Tautos prisikėlimas“ (II tomas – „Tautos vienybė“, III – „Nepriklausomybės pamatai“, IV – Tautinė Lietuva, V – Lietuvos šviesa, VI – „Tautos valia“). Tai gražus paminklas pirmojo Prezidento ir nepriklausomos Lietuvos 100 – mečiui! Skaitytojų dėmesiui knygų autoriaus priminimai apie Prezidento A.Smetonos persekiojimus, bausmes vadinamosios „seiminės Lietuvos“ metais.

Daug kartų tą patį girdėdamas, neretas patiki ir tuo ko nebuvo. Kaip ir apie mūsų Vasario 16 – osios Lietuvos kūrėjus ir gynėjus – pirmąjį Prezidentą Antaną Smetoną ir vėlesnius prezidentus: Aleksandrą Stulginskį, Kazį Grinių Jei pastaruosius daug kas įvardina tik kaip demokratus, o jų prezidentavimą kaip demokratinį, tai jau pirmąjį Prezidentą – A.Smetoną daug kas ir šiandieną linkęs vadinti diktatoriumi, stagnatoriumi, tarsi Lietuva po „demokratingojo“ A. Stulginskio, K. Griniaus prezidentavimo metų būtų baisiausiai nusmukusi. Nors A.Smetona iš beveik 20 Nepriklausomybės metų prezidentavo daugiau nei 15 metų, ir praktiškai, kas ženklaus buvo pasiekta Vasario 16 – osios Lietuvoje, buvo pasiekta A. Smetonai prezidentaujant.

A. Smetonos metais lietuvis pasijuto Lietuviu – savos valstybės, savo krašto šeimininku ir to jausmo nepajėgė ištrinti net beveik 50 metų trukusios okupacijos.

Bet, nemažai ir šiandien aukštų valdžios pareigūnų yra linkę vadovautis senaisiais okupantų pateiktais matais. Tai įsitikinau, kai parengęs šešetą tomų apie mūsų pirmąjį Prezidentą A.Smetoną, apie jo nuopelnus mūsų Tautos prisikėlime ugdant Tautos vienybę, kuriant pirmą kartą istorijoje visos (o ne tik atskiro luomo) lietuvių Tautos valstybę ir organizuojant jos gynybą, apie jo nuostatų ir idėjų įtaką lietuviams kovojantiems prieš okupantus ir vėl ėmus kurti Kovo 11 – osios Lietuvą, ėmiau kalbinti ir aukštas pareigas užimančius valdžios žmones dėl finansinės paramos pirmąjį Prezidentą įamžinančiam veikalui, girdėjau tokius atsakymus – bet aš krikščionis demokratas, aš – liaudininkas, aš – socialdemokratas, arba net – jei jis parems pirmojo Prezidento atminimo įamžinimą, jį gali net ES priešininku kas palaikyti  ir t.t. Faktiškai atkartojo  lenkų šovinistų, kaip ir TSRS okupantų teiginius, nes nepaneigiant pirmojo Prezidento A. Smetonos ir jo darbų reikšmės lietuvių Tautai, nepriklausomai Lietuvai, nebuvo galima pateisinti ir okupacijų bei aneksijų, kaip „lietuvių liaudies gelbėjimo“ nuo „nacionalistų“ ar „buržujų“ išnaudojimo.

Beje, tą okupantų įskiepytą  davatkiškumą, minint Vasario 16-osios 100-metį pademonstravo ir mūsų Prezidentė, Seimo  ir Vyriausybės nariai  – savo kalbose, sveikinimuose nepaminėjo Prezidento A.Smetonos, nors jis buvo ir Vasario 16 – osios Akto vienas autorių, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas. Be to, tuomet kai Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę, buvo organizuoti ir Steigiamojo Seimo rinkimai ir tai buvo taip pat Prezidento A. Smetonos nuopelnas, organizuoti pagal jo patvirtintus tikrai demokratiškas nuostatas, nepaisant karų su bolševikais, lenkais, bermontininkais, Vakarų imperialistams ir lenkams organizuojant  ginkluotus sąmokslus. Ir Steigiamojo Seimo rinkimai pirmą kartą Lietuvos istorijoje vyko tkrai demokratiškai: juose be jokių apribojimų galėjo dalyvauti  visi Lietuvos piliečiai, sulaukę 21 m. amžiaus,  o atstovais į Seimą  siūlyti, tie kuriems buvo sukakę 24 m. be jokių turto, religijos, tautybės apribojimų.

Savo siūlomų kandidatų sąrašus į seimūnus irgi galėjo pateikti visos, be jokių apribojimų, partijos.  Tačiau kad pirmasis Prezidentas, Vyriausiasis ginkluotojų pajėgų vadas, buvęs Valstybės Tarybos Pirmininkas ir vienas pagrindinių Vasario 16 – osios Akto autorių ir jo įgyvendintojų Prezidentas A.Smetona, kaip ir jo bendražygiai tautininkai, nebuvo išrinkti į Steigiamąjį Seimą, lėmė  jų pačių klaidingas įsitikinimas, kad Tauta juos ir jų nuopelnus kuriant bei ginant nepriklausomą Lietuvą, išrinks ir neužsiimant jokia rinkimine agitacija. Tuo tarpu visos partijos net žadėjo mokėti savo rinkėjams, o iš bažnyčių sakyklų net grasinta „amžinomis pragaro kančiomis“ tiems, kurie nebalsuotų už „krikdemų“ – kunigų atstovus. Ir „krikdemai“ laimėjo daugumą vietų į Steigiamąjį bei pirmąjį seimus, nors jau pirmaisiais jų darbo metais daug žmonių klausė: o kada sugrįš mūsų Prezidentas Antanas Smetona?

Demokratines nuostatas krašte stengėsi išsaugoti pirmasis Prezidentas A.Smetona ir 1919 m., kai  Lenkijos viršininko J.Pilsudskio ordos ėmė  veržtis į savo nepriklausomą valstybingumą kuriančią Lietuvą, pirmiausia į  Rytų Lietuvą, į Vilnių.

Kad sutramdyti krašte siaučiančius lenkų banditus – teroristus, pirmasis Prezidentas A. Smetona 1919 m. pavasarį patvirtino „Ypatingąjį Valstybės apsaugos įstatymą“, kuriame buvo nurodyta, jog Ministrų Tarybai nutarus, rajonuose arti fronto ar ten kur yra ypač didelės galimybės priešo veiklai, gali būti skelbiamas karo stovis, Krašto apsaugos ministro nurodymu visą valdžią perleidžiant karo komendantui. O jis, esant būtinumui, „karo stovio“ laikui, gali pakeisti nepatikimus darbuotojus, uždrausti susirinkimus, organizuoti gynybai reikalingas rekvizicijas, sustabdyti kenksmingų valstybei leidinių spausdinimą ir pan. Bet apie visus savo nutarimus komendantai  privalėjo pranešti Krašto apsaugos ministrui, o nesutinkantieji su komendanto nutarimais galėjo kreiptis net į teismus. „Karo komendantai atsako už savo nusikaltimus, kaip ir kiti valdininkai…“ – buvo nurodyta Prezidento A.Smetronos pasirašytame „Karo padėties“ įstatyme.

Bet vėliau, darbą pradėjęs demokratiškas Steigiamasis Seimas ir laikinuoju Prezidentu išsirinkus „krikdemą“ Aleksandrą Stulginskį, nekartą tas  įstatymas „tobulintas“ ir, pavyzdžiui, 1920 m. spalio 20d. jo „papildyme“ skaitome: „Karo komendantai gali perkelti kiton vieton ar uždaryti į koncentracijos stovyklas asmenis, kurių palikimas vietoje yra pavojingas visuomenės tvarkai arba kariuomenei…“. Jau net tik kilus įtarimui vienu ar kitu asmeniu, komendantai juos galėjo areštuoti net iki trijų mėnesių, nenurodžius komendantų ir jų tarnybų atsakomybės  dėl galimo  savivaldžiavimo ar pan.

Kaip minėta, pirmajam Prezidentui A.Smetonai teko bene sunkiausias nepriklausomos Lietuvos kūrimo periodas: kovų su sovietų Rusija, su grobiškąja Lenkija, bermontininkais ir imperialistinių Vakarų valstybių sąmokslininkais, planavusiais prijungti Lietuvą prie Lenkijos, o, jei pasisektų įveikti Rusijos bolševikus – „sugrąžinti“ Lietuvą, kaip ir Latviją, ir Estiją Rusijos kapitalistams – imperialistams  ir t.t.

Bet ir tame, pradiniame Nepriklausomybės kūrimo ir gynimo periode A. Smetona  stengėsi, kad ir spauda, ir nuomonės joje būtų kuo mažiausiai varžomos. Jis labai vertino lietuviškos spaudos reikšmę Tautos prisikėlimui, brendimui, pasirenkant jai nepriklausomą valstybingumą, tad ir kartojo, kad ir Nepriklausomybės gynimo karuose spauda gali ir turi atlikti savo paskirtį, kaip ir ankstesniais amžiais. Tai iš dalies atspindi ir tais sunkiausiais lietuvių Tautai ir jos valstybei metais, 1919 m.spalio17 d. Prezidento A.Smetonos „Spaudos įstatymas“, kuriame buvo numatytas tik vienas suvaržymas: prieš pradedant leisti naują laikraštį ar žurnalą, įsteigiant leidyklą, spaustuvę, reikėjo parašyti pareiškimą apskrities, miesto viršininkui ir gauti jo  sutikimą. 

Tik leidiniai ir jų redaktoriai, neparašę tokio pareiškimo, galėjo būti baudžiami, o taip pat už skelbimą rašinių, įžeidžiančių „dorą ir gerus įpročius…“. O apie ką esant „karo stoviui draudžiama spaudoje kalbėti, nurodoma tam tikrais įstatymais“. Tačiau pagal tą įstatymą leidinio  spausdinimas ar platinimas galėjo būti sustabdytas tik  Apygardos Teismo, o „kvotos ir žinios tardymo surinktos nusikalstamam darbui išaiškinti, negali būti spaudoje skelbiamos, kol byla teismo neišrišta arba nepatenkinta“.

Tačiau ir tą įstatymą, pirmiausia Prezidentas A.Stulginskis, griežtino, kad ir vieni karo komendantai galėtų spręsti kokį autorių ir kiek nubausti, dažniausiai be jokių paaiškinimų, užtekdavo tik to, kad esanti „karo stovio padėtis“. O tuo tada buvo patogu prisidengti ne vien tik vadovaujantis Tautos ir Nepriklausomybės gynimo, bet ir savais, išlikimo valdžioje interesais.

Nuo tokių savanaudiškų interesų nebuvo laisvi ir daugelis mūsų Tautos ir jos valstybingumo atkūrėjų ir gynėjų, jų tarpe ir prezidentai: A. Stulginskis, K. Grinius, ir premjerai: M. Sleževičius, E. Galvanauskas, ir kiti dideli Lietuvos patriotai.  Neretai dėl savotiškai suvokto patriotizmo, neįvertinę net bendraminčių ir kolegų geriausių siekių, kartais net įžiūrėję juose pastangas sumenkinti jų, esančių valdžioje, „autoritetą“.  Tai puikiai iliustruoja ir spaudos persekiojimai tais, kaip daug kas teigia „ demokratingiausiais“ Lietuvos laikais – 1920 – 1926 m., seimų metais. 

Archyvuose yra bene 400 karo komendantų keltų bylų autoriams ir laikraščių bei žurnalų redakcijoms, jų leidimo sustabdymo ar uždraudimo bylų, t.y., vidutiniškai bene po 80  kasmet. Tuo tarpu vadinamuoju antruoju  „smetoniniu“ periodu (1927 – 1939 m.) – iš viso teko aptikti tik apie 52 redakcijų ar jų autorių baudimo atvejų.

Žinoma, galima pasakyti, kad sovietinės okupacijos metais dar mažiau jų buvo, bet tada veikė išankstinė cenzūra, vykdyta TSKP, KGB griežčiausia kontrolė ne tik tam kas rašoma, bet ir kas rašo ir  žiniasklaida tegalėjo būti tik  „TSKP – LKP organu“; buvo instrukcijos kaip ir apie ką galima skelbti visuomenei ir t.t. Tad tik iš pogrindinės spaudos – partizanų ir disidentų – žmonės galėdavo sužinoti tiesą. Bet susekti tos spaudos leidėjai ir rašytojai buvo suimami ir teisiami ilgiems metams kalėjimo, lagerio ar tremties „pas baltąsias meškas“.

Žinoma, Vasario 16 – osios Lietuvoje tokios, kaip carinių, vokiečių, lenkų okupacinių metų cenzūros, o ypač sovietmečio, nebuvo. Nebuvo jos ir sunkiausiais Nepriklausomybės karo prieš bolševikus, lenkus, bermontininkus metais ir, kaip matyti iš archyvų, net karo komendantai palyginus gan lengvai išduodavo leidimus naujiems laikraščiams ir žurnalams. Bet gavę nurodymą „iš viršaus“ ar ir patys aptikę kažką jiems atrodančio „įtartino“ spausdiniuose, be jokių skrupulų ir tyrimų bausdavo piniginėmis baudomis  ar net areštais redaktorius, autorius arba net uždrausdavo iš viso toliau leisti įtartinuosius laikraščius, žurnalus.  

Kai kurios redakcijos specialiai priimdavo „atsakomaisiais redaktoriais“ net po keletą kokių bedarbių, valkatėlių, kad gresiant areštui ar baudai, juos būtų galima komendatūron pristatyti kaip „tikrus redaktorius“, vietoje pabaudų mokėjimo atsėdėti areštinėje nurodytą laiką. Bet taip žaisti su valdžia jau negalėjo prezidentūrą palikęs pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, pirmasis Ministrų Tarybos Pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras ir kai kurie kiti žinomi Tautos vyrai, buvę kuriamos Nepriklausomos valstybės veikėjai. Juos visi pažinojo ir žinojo apie  redaktoriavimą, apie jų rašinius ar kalbas.

Tad, pavyzdžiui, kai nuo 1920 m. gegužės pabaigos A. Smetona paliko Prezidento postą iki vėl sugrįžimo į jį 1926 m. pabaigoje, „seiminės Lietuvos“ metų valdžia už neįtikusius jai straipsnius ar redaguojamus laikraščius ir žurnalus karo komendantai buvo paskyrę baudas A. Smetonai apie 36 kartus.  O jei baudų nesumokėtų – iki trijų  mėnesių kalėjimo. 

Daugybę baudų už savo straipsnius teko sumokėti ir A.Smetonos bendražygiui prof. A.Vodemarui už „demokratiškiausiai“ valdžiai nepatikusius straipsnius A. Smetonos „Vairo“ žurnale.  Už tai A. Voldemaras beveik visus 1923 m. išbuvo tremtyje Žemaitijoje.

Bet, kaip rodo seiminės Lietuvos archyviniai dokumentai, beveik neva  „nepažeisdavo“  įstatymų valdžią turėjusieji  krikščionys demokratai ir jų spauda. „Pažeisdavo“ tik tautininkai, taip pat kai kurių „kairiųjų“ partijų  redaktoriai, autoriai. Tik valdantiesiems opozicijos leidiniai ir straipsniai atrodė labai pavojingi „valstybės vienybei“.

Net 20 kartų mokėjo baudas už savo straipsnius  ir redaktoriavimą seiminės Lietuvos valdžiai ir kairiosios pakraipos veikėja, lietuvių demokratų partijos kūrėja Felicija Bortkevičienė. Bet daugiausiai – tautininkai.

Žmonės, matydami seimuose nesibaigiančias rietenas, vis labiau sudėtingėjančius bet kokių klausimų sprendimus, vis dažniau prisimindavo Antano Smetonos prezidentavimo metus, kai dar mažai tebuvo biurokratinių barjerų ir viskas buvo sprendžiama labai operatyviai.

Vis garsiau girdėjosi klausimai: kada sugrįš mūsų Prezidentas „Smetonėlė“? Tad ir vos ne kiekvienas A.Smetonos straipsnis, pasakyta kalba susirinkimuose, komendantams ir saugumiečiams atrodė „keliančios valstybėje nerimstį“, „menkinančios esamos valdžios autoritetą“ ar „kurstančios nesantaiką tarp tautų“ ir pan.  

Jau pirmaisiais po A. Smetonos prezidentavimo metais, krikščionys demokratai, vyraujantys valdžioje, uždraudė ar buvo sustabdę  A.Smetonos leistus laikraščius: „Lietuvos balsą“, po to  – „Lietuvių balsą“, „Tautos balsą“, „Tėvynės balsą“, „Krašto balsą“, „Lietuvis“, nuolat mokėjo baudas ir už „demokratinei valdžiai“ nepatikusius straipsnius „Varpo“ žurnale ir t.t. Bet tai tęsėsi ir tada, kada jau buvo aptilęs patrankų gausmas frontuose prieš besiveržiančias Lietuvon lenkų J.Pilsudskio ordas, kada jau lyg turėjo veikti ir Steigiamojo Seimo priimtoji pirmoji demokratinė Lietuvos Respublikos Konstitucija (nuo 1922 08 01). Jos, pavyzdžiui, 11 str. buvo nurodyta: „Piliečio asmuo neliečiamas. Pilietis gali būti suimtas arba jo laisvė suvaržyta tik užtikus jį nusikalstamą darbą bedarant, arba teismo organo nutarimu. Suimtajam piliečiui turi būti ne ilgiau kaip per 48 valandas įteiktas nutarimas dėl jo suėmimo pagrindo.“ O 15 str.: „Piliečiams laiduojama žodžio ir spaudos laisvė. Ši laisvė gali būti suvaržyta tik įstatyme nurodytais atsitikimais, kada tai yra reikalinga dorai ar valstybės tvarkai apsaugoti.“

Bet štai  ir 1923 m. gruodžio 1 d. buvęs Prezidentas A.Smetona rašo:

„Kariuomenės Teismo Pirmos nuovados Tardytojui.

Kauno m. ir apskrities Karo komendantas mane, kaip „Vairo“redaktorių, savo nutarimu š.m. lapkričio 3 d. nubaudė tariamai „už melagingų ir visuomenę erzinančių žinių platinimą“ 2000 litų bauda arba dviems mėnesiams arešto.

Tą neteisėtą ir neteisingą elgesį su manimi lapkričio 10 d. apskundžiau Krašto apsaugos ministeriui,  bet iš jo negavau jokio  atsakymo. Man neįmokėjus 2000 litų pabaudos, tą pačią dieną (10 lapkričio) tarp 10 – 11 val. vakaro buvau suimtas policijos atstovo ir pasodintas Kauno kalėjiman. Ir tik lapkričio 14 d. apie 10 val. vakare, buvau iš ten išleistas, tai už mane tą pačią dieną buvo visuomenės surinktų 2000 litų įneštų iždinėn ir jos kvitas tarp 2 – 3 val. įteiktas Kauno komendantui“.

Beje, kai tik apie pirmojo Prezidento A.Smetonos baudą ir areštą paskelbė spauda, iš visos Lietuvos, daugiausia bernai, valstiečiai, gimnazistai ir mokytojai ėmė siųsti po litą ar kiek daugiau, kad prisidėtų prie Prezidento baudos padengimo ir jį paleistų iš kalėjimo.

O Kauno teatre spektaklio metu, atsistojęs kun. rašytojas J.Tumas-Vaižgantas tiesiai kreipėsi į Prezidentą A.Stulginskį ir kitus kartu su juo buvusius valstybės vadovus, klausdamas kodėl jie laiko uždarę kalėjime nepriklausomos Lietuvos kūrėją, pirmąjį Prezidentą Antaną Smetoną? Bet Prezidentas A. Stulginskis nieko neatsakęs ir labai įsižeidęs su palydovais skubiai išėjo iš teatro. 

Bet dėl baudų ir įkalinimo pirmajam Prezidentui pritarė tokie mūsų Tautos ir valstybės veikėjai, kaip M. Sleževičius, M. Krupavičius, E. Galvanauskas ir daugelis kitų. O buvęs Premjeras ir būsimas Prezidentas dr. K.Grinius, pavyzdžiui, „Lietuvos žinių“ 1923 m. lapkričio 13 d. numeryje savo straipsnyje „Voldemaro – Smetonos – Tumo pučas“ kaltina pirmiausia A.Smetoną, kad jis apgarsinęs visai Lietuvai apie sau paskirtą baudą ar kalėjimą, paaiškindamas, kad „iki šiol dar niekam neatėjo į galvą dėl komendanto nutarimo kelti pučą (…). Tik paskaitykime Pažangos (Tautos pažangos partijos – A.L.) vyrų nuodėmes prieš mūsų valstybę ir praregėsime, kaip teisingai likimas yra nubaudęs tą partiją (…).“

Panašiai tada spaudoje vertino „nusikaltėlį“ A. Smetoną ir kiti tuo metu valdžioje buvę veikėjai, net neužsimindami, kad gal pirmojo Prezidento mintys ir teisingos, vertos pasvarstyti ir įgyvendinti. Bet kur tau, daugelis jų, kaip sakyta,  jautėsi neklystančiais, o sutikimą su kritika ar pasiūlymų priėmimą laikė savo genialumo nepripažinimu. Tuo metu Maironis savo satyroje  „Lietuva – didvyrių žemė“, rašė:

„Bočių laurais pasipuošę,
Vien temokame svajot,
Ar, didžius planus paruošę,
Sau rimtai ant jų miegot (…).
Mums platybių reikalauja
Bočių sienos, jų vardai,
Bet viduj šeimininkauja
Lenkai, žydai ir gudai (…)
O tų partijų tarp mūsų,
Jų programų ir barnių!..
Tiek vargiai pas vargšą bl(usų – A.L.)
Atsiras už marškinių (…)“

Už ką seiminės Lietuvos vadai baudė nepriklausomos Lietuvos kūrėją ir pirmąjį jos Prezidentą Antaną Smetoną? Kokios jo mintys „menkino valdžios autoritetą“, „kurstė nesantaiką valstybėje“?

Tai dažniausiai buvo paprasčiausi pasvarstymai dėl priimamų įstatymų, vykdomos vidaus ir užsienio politikos, pasiūlymai, kaip sustiprinti Tautą ir Lietuvą  ir nepapulti naujon užsienio valstybių, pirmiausia Lenkijos vergijon. 

Tarp pirmųjų A.Smetonos straipsnių ir kalbų, sukėlusių valdžios nepasitenkinimą, buvo jo kalbos ir straipsniai, kuriuose kritikavo valdžią, kad lietuviams savanoriams prie Širvintų ir Giedraičių atrėmus lenkų ordas, vadovaujamų jų viršininko J.Pilsudskio, neišvijo atėjūnų lenkų  iš Lietuvos žemių, o pasidavė Prancūzijos, Anglijos reikalavimams, kad reikia nutraukti mūšius ir geruoju susitarti su Lenkija, kad ji paliktų Vilnių ir jo kraštą. Mat, Antantės planuose tebuvo tik stipri Lenkija, geriausiai su Lietuva jos sudėty, kaip užtvara Vakarams nuo bolševikinės Rusijos.

Kadangi tuo metu daugumą ir Steigiamajame Seime turėjo krikščionys demokratai, tai nemaža jų dalis ir manė, kadangi su lenkais lietuviai tokie pat katalikai, tai ir reikia eiti su jais toliau drauge, nes iš praeities klaidų – lietuvybės smaugimo – jie jau bus pasimokę.

Bet A. Smetonos raštuose ir kalbose reikalauta, kad lietuvių Tauta ir nesusijusi su jokiomis sąjungomis, federacijomis gali pati sustiprėti ir garantuoti savo valstybės nepriklausomumą.

Bet tuometiniai Lietuvos vadovai buvo pradėję užkibti ir ant kitos lenkų meškerės – J. Pilsudskio iniciatyva parengto vadinamojo Polio Himanso (JT Tarybos pirmininko, buvusio Anglijos diplomato) „brolybės tarp Lenkijos ir Lietuvos atkūrimo plano“: Lietuvos padalinimo Šveicarijos pavyzdžiu į kantonus – Vidurinės Lietuvos (Vilniaus) ir Kauno, o ateityje, kai Lenkija užims ir buvusią LDK provinciją Gudiją, tai ir „Rytų Lietuvos“ kantoną. Vilniaus kantonui valdžią turėjo tvirtinti Lenkija. Tik drauge su ja turėjo spręsti ir visus klausimus, pirmiausia užsienio politikos ir „Kauno Lietuva“.

A. Smetona, A. Voldemaras ir kiti tautininkai pirmieji ėmė protestuoti prieš tokį Lenkijos drauge su Prancūzijos, Anglijos, JAV imperialistais parengtą sąmokslą, atplėšti nuo lietuvių etnines žemes.

Šveicarijos pavyzdys Lietuvai netiko, nes Šveicariją kaip valstybę sukūrė atskiros tautos, gyvenusios tose savo etninėse žemėse, o Lietuva ir taip atkurta tik dalyje savo etninių žemių – šiauriau nuo Vyslos (Suvalkų, Augustavo, Balstogės ir kiti kraštai – lietuvių etninės žemės) liko Lenkijos okupuotos ir aneksuotos ir sudarė vos ne didžiausią jos vaivadiją – Palenkės.

Nors ir labai nenoriai, bet pagaliau minėtųjų sąmokslininkų – P. Himanso planą – sutiko atmesti ir Prezidentas A. Stulginskis, premjeras E. Galvanauskas bei kiti, nors jie ir toliau apie A. Smetoną sakė, kaip jis esąs „nesantaikos“ kurstytojas,  „Vakarų demokratijos priešininkas“ (tais metais, kaip ir dabar, kas stojo už lietuvių Tautą, jos nepriklausomą valstybingumą neretai „krikdemų“ ir kitų „patriotų“ buvo įvardinamas Rusijos agentu, Vakarų vertybių priešininku ar pan.).

Lietuvai atsisakius to plano, labai įsižeidė jo autorius didysis lenkų draugas  JT Tarybos pirmininkas P. Himansas ir taip vadinamoje Ambasadorių konferencijoje paskelbė, kad „nebėra Vilniaus klausimo“, t. y. Vilnius ir jo kraštas lieka lenkams.

Bet A. Smetona reikalavo toliau jei ne ginklu, tai bent tarptautiniuose forumuose kovoti dėl Vilniaus ir jo krašto išvadavimo iš okupantų lenkų nagų, kritikavo tuometinę Lietuvos valdžią ir už tai, kad ji, nepaisant to, jog okupantai lenkai Rytų Lietuvoje nuožmiausiai persekiojo lietuvius, uždarinėjo jų mokyklas,  „Kauno Lietuvoje“ masiškai steigė lenkiškas, žydiškas mokyklas, taikėsi net su tuo, kad net Kaune visur tebekabėjo žydiškos, lenkiškos, vokiškos iškabos, o ir Seimo nariai – svetimtaučiai reikalavo net per posėdžius leisti kalbėti tik jų, „tautinių mažumų“ kalbomis. Ir to vis akiplėšiškiau reikalavo, nors ir sutiko, kad valstybinė – tik lietuvių kalba.

Daugelis ir Tautos rinktųjų, kaip ir Kovo 11-osios Lietuvoje, drebėjo, kad tik kas Vakaruose nepasakytų, jog Lietuva nedemokratinė ar nesirūpina „tautinėmis mažumomis“. Ypač drebėjo dėl JAV žydijos, kuri pasauliui vis garsiau triūbijo, kad Lietuvoje įsigali antizemitizmas, nes, girdi, lietuviai norį išstumti juos, žydus, iš prekybos, finansų, steigia savo lietuviškas parduotuves, bankus.  

Nepritarė „seiminės Lietuvos“ valdžiai Prezidentas A. Smetona ir dėl Klaipėdos ir jos krašto ilgo delsimo išvaduoti nuo prancūzų, dėl vengimo demaskuoti Lenkijos planus užimti jį, o kartu ir priversti Lietuvą leisti tai okupantei netrukdomai naudotis Nemunu ir geležinkeliais prekių eksportui.

A.Smetona, sveikindamas premjerą E. Galvanauką pagaliau už išdrįsimą 1923 m. pradžioje organizuoti ginkluotą sukilimą, kad išvadavus Klaipėdą ir jo kraštą nuo prancūzų ir pakirtus lenkų sąmokslininkams galimybes įsitvirtinti tame krašte, mielai sutiko ir su pasiūlymu prisiimti Vyriausybės įgaliotinio Klaipėdai ir jos kraštui pareigas.

Tačiau nuvykęs Klaipėdon, kai tik A.Smetona pamėgino pertvarkyti tenykščią vokišką valdžią į lietuvišką, pasipylė skundai ne tik į Kauną, bet ir Berlyną, Londoną, Vašingtoną su kaltinimais, kad A. Smetona nori sunaikinti „vokiečių tautinę mažumą“, kad kėsinasi net į liuteronų bažnyčios neliečiamybę ir t.t.

Bijodamas „Vakarų demokratų“ papeikimų, negyrė A.Smetonos pastangų atlietuvinti tą kraštą ir Prezidentas A.Stulginskis, primindamas,  kad jis  A.Smetoną paskyręs ne to krašto komendantu, o tik stebėtoju, Vyriausybės informatoriumi. Ypač valdžia bijojo supykinti Vokietiją, nors keliaklupsčiavo ir prieš Anglijos, Prancūzijos ir prieš JAV kapitalo maišus.

Prezidentas A.Smetona pykino tuometinę „krikdemų“ valdžią savo straipsniais, aiškinimais, kad tuo metu tik vienintelė sovietų Rusija buvo suinteresuota išsaugoti Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybes. Ji pirmoji iš didžiųjų valstybių pripažino jų valstybingumus de jure (Lenkija nepripažino to Lietuvai iki Antrojo pasaulinio karo), pasirašiusi su jomis ir taikos, sienų bei bendradarbiavimo sutartis (1920 m. vasarą).

A. Smetona ragino pasinaudoti sovietų Rusijos interesais ir ginant Lietuvą nuo Lenkijos ir jos sąmokslų bendražygių – Vakarų imperialistų. Tarptautiniuose santykiuose nėra amžinųjų draugų ar priešų.  Protestuodamas,  kad „krikdemų“ valdžia jam nesuteikia  įgaliojimų įvykdyti Klaipėdos ir jo krašto atlietuvinimo,  Prezidentas A.Smetona  1923 m. vasarą  iš Įgaliotinio Klaipėdai ir kraštui atsistatydino ir grįžęs Kaunan tęsė žurnalistinį, dėstytojo Kauno universitete darbą, ėmė rūpintis  tautinės organizacijos, sąjungos, apjungiančios visą Tautą,  įkūrimu ir kt.

Nepasitenkinimą „seiminės“ Lietuvos valdžiai kėlė ir A.Smetonos straipsniai kritikuojantys ir pačią, tariamai tada demokratinę valdymo sistemą. Dar nuo amžiaus pradžios jis „Vilties“ ir kituose leidiniuose kėlė klausimus, kad lietuvių tautai reikia ne tik savos, tik pačių lietuvių valdomos valstybės, bet kad ji būtų ir demokratinė.  Tai dvelkė ir iš anksčiau nurodytų dokumentų, ir iš daugelio kitų, jo pirmojo prezidentavimo metais pasirašytų dokumentų.

Nevengė jis pakritikuoti ir Steigiamojo Seimo patvirtintąją (1922 08 01) LR Konstituciją.  A.Smetonai atrodė, kad ji nepateisino Tautos lūkesčių, nes jos valią galėjo uzurpuoti partijų ar jų koalicijų vadai ar pajungti  svetimšalių atėjūnų valiai, prisidengdami  Tautos atstovų vardu. Pirmiausia tie, pardavikai, galėjo išsirinkti tik sau tinkamą ir Prezidentą, nes  pagal tą 1922 m. Konstitucijos 41 str. ir Prezidento išrinkimą Seime nulemdavo „partinė dauguma“: „Respublikos Prezidentu renkamas slaptu balsavimu absoliutine atstovų balsų dauguma…“ – akcentuota toje Konstitucijoje.  Kadangi nuo antrojo Seimo jau nė viena partija negaudavo absoliučios daugumos, tai ir Prezidento išrinkimus nulemdavo vieno ar dviejų Seimo narių balsai. Žmonėse šnekėdavo: „ Kas bus Prezidentu nuspręs Joškė ar Josefas“, t,y. vienas ar du Seime buvę žydai, lenkai, kurie, surinkus po lygiai balsų,  „demokratiškai“ nulemdavo ir Prezidento išrinkimą. Taip buvo Seimui išrenkant Prezidentu „krikdemą“  A. Stulginskį, taip ir  liaudininką  K. Grinių.  

Smetona, savo straipsniuose ir kalbose, kritikuodamas priimtąją Konstituciją siūlė ją keisti, kad ir Prezidentą išsirinktų ne seimų partinė dauguma, o visa Tauta. Jis siūlė, kad ir Seimų atstovais būtų renkami ne pagal partijų vadų sudarytus sąrašus, ne partijos, o asmenybės. O tokiais ir panašiais  klausimais Prezidento rašiniai ir pykino tuos, kurie buvo valdžioje, žinoma,  ir tuos,  kurie tik ir ieškojo preteksto, kaip aptemdyti pirmojo Prezidento šviesą, sumenkinti jį, kad žmonės nebetikėtų juo.

Valdžioje esančiuosius jaudino ir stiprėjančių tautinių organizacijų, savo bent ideologiniu vadovu skelbiančių pirmąjį Prezidentą A.Smetoną, veikla. Ir daugiausia pirmojo Prezidento pastangomis 1924 m. rugpjūčio 17 – 19 d. Šiauliuose Tautos pažangos partija (įkurta 1916m. pradžioje Peterburge Rusijon pasitraukusių lietuvių, bet besivadovavusių A. Smetonos tautine ideologija), reorganizavosi į Lietuvių tautininkų sąjungą, prie kurios prisijungė ir kai kuriuos kitos tautinės partijos ir organizacijos. Jo pirmininku išrinko buvusį Lietuvos šaulių vadą, rašytoją V.Mickevičių – Krėvę (A. Smetonai sutikus būti tik LTS valdybos nariu).  

1926m. gegužyje įvykus naujo, trečiojo Seimo rinkimams, jau daugumą vietų jame laimėjo  kairiosios – liaudininkų, socialdemokratų ir žydų, lenkų atstovai. Iš 85 Seimo narių krikščionių demokratų buvo 30. Iš tautininkų išrinkti Seiman – Antanas Smetona, Augustinas Voldemaras ir kun. Vladas Mironas.

Seimo kairiųjų dauguma, prisijungus prie jos 3 žydų ir 4 lenkų atstovams Prezidentu išsirinko dr. Kazį Grinių, o Ministru Pirmininku – adv. Mykolą Sleževičių. Naujoji dauguma ėmėsi įrodyti, kad tik ji yra tikrieji demokratai ir jau po  birželio 17 d. panaikino krašte veikiančią karinę padėtį, paskelbė visiems kalintiems komunistams amnestiją, ėmė svarstyti kaip sumažinti finansavimą kariuomenei, panaikinti Šaulių sąjungą ir t.t.

Bet prokomunistinės jėgos ėmė reikalauti dar daugiau, kad Seimas uždraustų „klerikalines bei nacionalistines organizacijas“, atimtų turtus iš  neteisėtai juos įsigijusių ir t.t.  Gatves užplūdę „raudonieji“ reikalavo paversti Lietuvą socialistine, TSRS pavyzdžiu, respublika.

Visa tai kėlė nerimą dėl ateities visiems, kas kovojo dėl nepriklausomos Lietuvos, dirbo dėl jos. Kėlė nerimą ir agresyvioji kaimynė Lenkija, kurioje gegužės pradžioje J.Pilsudskis su gauja bendražygių, organizavęs ginkluotą perversmą, pasiskelbė Lenkijos diktatoriumi, paskelbė, kad „išvaduosiąs“ ir Lietuvą. Tai ypač sujudino ir Rytų Lietuvos kolonizatorius lenkus „naujiems žygiams“ į „Kauno Lietuvą“.

Visame tame fone „kairiųjų“ Seimo,  jo „raudonųjų“ išsirinktojo Prezidento, Vyriausybės veikla daug kam atrodė išdavikiškai ir svarstė, kaip nelaukiant naujų rinkimų, priversti valdžią dirbti Tautos ir jos nepriklausomos valstybės labui. Tai slaptuose savo susirinkimuose  ėmė svarstyti buvę savanoriai, karininkai, o A.Voldemaras ėmė burti tautinę karininkiją į „Geležinio Vilko“ organizaciją, kuriems Tauta ir nepriklausoma Lietuva – svarbiausios gyvenimo vertybes.

Pasinaudoti smarkai didėjančiu tautiškumu pirmiausia nutarė iš dalies  valdžią praradusių krikščionių demokratų veikėjai, katalikų dvasininkija. 1926 m.spalio 7 – 9 d. Kaune, kaip matyti iš Saugumo departamento pažymų, įvyko slaptas Lietuvos vyskupų susirinkimas, kuriame buvo pažymėta, kad valdžią gavę kairieji, siekią „sugriauti katalikų Bažnyčią, sumenkinti vyskupų ir kunigų autoritetą, jų gerą materialinį padėjimą“, todėl ir reikią remti augantį pasipriešinimą valdžiai, tik to nerodyti viešai; veikti prisidengiant kad ir augančiu tautininkų autoritetu, o jiems laimėjus, neprileisti prie valdžios ir tik jiems, „krikdemamas“ paimti visą  valdžią į savo rankas, bet kad tuo neapkaltintų – įkurti  naują sau (kunigijai) pavaldžią partiją.

Užbėgant priekin, reikia pasakyti, kad  „krikdemams“  viltys tik trumpam buvo pasiteisinusios, kai po 1926 m. gruodžio 17 d. įvykių, Prezidentui K.Griniui bei Premjerui M. Sleževičiui atsistatydinus ir „kairiųjų“ Seimui  Prezidentu išrinkus A. Smetoną, o Seimo Pirmininku – „krikdemą“, buvusį  Prezidentą – A. Stulginskį. Bet daug kas Lietuvoje sveikino tik  A.Smetoną, sugrįžusį lyg po kokių atostogų į Prezidento postą.

Bet „sugrįžęs“ Prezidentas, žinodamas apie „krikdemų“, o taip pat „kairiųjų“ planus paimti valdžią ir nenorėdamas būti tik  „partijų“ įkaitu, 1927m. balandžio 12 d. paleido „kairiųjų“ Seimą. Po to ėmė pertvarkyti ir visą valdymo sistemą, kad joje vis didesnę įtaką turėtų visos Tautos, o ne atskirų partijų veikėjai – ėmė siaurinti partijų galimos veiklos ribas ir kelti visos  Tautos renkamų savivaldybių, tarybų reikšmę – paskelbė  naują Savivaldybių, o taip pat Prezidento Seimo rinkimų įstatymus, kuriuose neliko partijų. Ir net kandidatus į visų lygių valdžios institucijas parinkdavo valsčių, apskričių, miestų rinkėjai, tik Prezidentą jau rinkdavo savivaldybių, tarybų susirinkimuose išrinkti Ypatingieji Tautos atstovai.

Prezidentas nuo jaunystės nelaikė partijų demokratijos, o tuo labiau Tautos valios išreiškėjomis ir gynėjomis. Jis sakė, lietuvių Tautai po šimtmečius trukusio lenkų engimo, rusų okupacijos svarbiausia atgaivinti, sustiprinti savo tautinę savimonę, išsivaduoti iš priklausomumo sindromo nuo kitų tautų ir valstybių ir eiti tik savu – ne socializmo, liberalizmo ar fašizmo, o tik  savu, tik lietuvių Tautos ir jos nepriklausomos valstybės stiprinimo keliu.

Bet tai siutino partijų, ypač valdžios netekusią krikščionių demokratų, o taip pat socialistinės pakraipos partijų vadus. Vis dar dėl „per dideliu liberalizmu partijoms“ nebuvo patenkinta sugrįžusiu Prezidentu A. Smetona ir Ministro Pirmininko A.Voldemaro įkurta ir vadovaujama „Geležinio Vilko“ tautinė organizacija, planavusi tapti  vadovaujančiąja valstybėje.  A.Voldemaras to siekė, stengdamosi vis daugiau valdžios paimti į savo rankas, kad palaipsniui Prezidentą pavertus tik reprezentacijai skirtu asmeniu. Tai suvokdamas Prezidentas A.Smetona 1929 m. rugpjūčio 19 d. paleido prof. A.Vodemaro Vyriausybę, ištremdamas jį į Platelius.

1930m. gegužės 24d. sustabdė  ir „Geležinio Vilko“veiklą. Bet ji ją tęsė pogrindyje, rengė visokias akcijas, pučus, kad Prezidentas sugrąžintų valdžion A.Voldemarą, įvestų krašte griežtą valdymą, nenuolaidžiautų tiems, kurie prieš tautiškumą, Nepriklausomybės stiprinimą, kad vestų Lietuvos valstybę itališkojo fašizmo keliu. Bet Prezidentas nepakluso tam spaudimui. Jis kritikavo italų  fašizmą, pasisakė ir prieš Vokietijoje įsigalinti Hitlerio nacizmą. 

Prezidento A.Smetonos nurodymu Lietuvos teismai pirmieji pasaulyje 1934m. ėmėsi teisti Hitlerio globojamą nacistų partiją Klaipėdoje ir jo krašte. Tad ir nacių, kaip ir socialistų, komunistų, „krikdemų“ ir kitų partijų vadai jau traukė vienu balsu, kad Prezidentas drausdamas partijas nori tik vienas valdyti.

Bet iš tikro Prezidentas, atstumdamas ypač tarptautinio pobūdžio partijas nuo valdžios, siekė tik kad Lietuva vėl nepatektų lenkų, vokiečių, rusų ir kitų imperialistų įtakon. Ir lietuvių Tauta nepasigedo tų partijų, nes ir be jų dalyvavo ne tik valstybės, bet ir įmonių valdyme, turėjo visas sąlygas savo  tautiniam ir valstybiniam, kultūriniam brendimui.  

Prezidentas A.Smetona atsisakė partijų „demokratijos“, nes siekė, kad Lietuvos valstybės šeimininku būtų tik visa lietuvių Tauta. Ir ji tokia buvo tapusi „Smetoninėje Lietuvoje“ bei sparčiai žingsniavo kultūrinės ir ekonominės, tik Lietuvai būdingu pažangos keliu.

A. Liekio knygos apie A. Smetoną viršelis | Autoriaus nuotr.
A. Liekio knygos apie A. Smetoną viršelis

Susiję

Skaitiniai 838288962583580773

Rašyti komentarą

  1. Puikus straipsnis.

    Kaip tatai čia yra, jog dar visai neseniai Smetona buvo vienareikšmiškai didvyris, tiek mūsų tėvams, tiek seneliams. Visos šlykščios dviprasmybės bei vertinimai ėmė rastis sulig interneto sklaida. Čia tik pastebėjimas, nežinau kiek jis kredibilus, bet tikrai, apie pirmąjį Lietuvos prezidentą spindėjo pagarbos aura kur bepasisuksi - tiek tarp senių, tiek tarp vaikų. Ir nebuvo jokių dviprasmybių, ir tas perversmas visąlaik buvo blaiviai vertinamas kaip būtinybės tuo metu faktas.

    Tai nejaugi toks staigus sąmonės transformavimasis (žr. teksto vietą, kur gerb. prof. Liekis gauna atsakymus iš valdžiažmogių finansinės paramos klausimu) tai ir bus vienas iš to vadinamojo informacinio karo rezultatų? Ir jeigu atsakymas taip, tai informacinis karas prasidėjęs daug anksčiau nei mes manome?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Jis ir yra prasidėjęs daug anksčiau (Lietuvos Respublikos atveju - nuo pat jos kūrimosi užuomazgų) - tiesiog internetinė sklaida jį gerokai palengvino ir išplėtė. Bet toli gražu ne tik tai - gi vietiniai "raudonieji" (čia įskaitant liberastus) jaučiasi turį tvirtą užnugarį ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose.

      Panaikinti
  2. Tai gal netrukus sulauksim straipsnio apie Putino spec. demokratijos tobulumus?
    "Tauta nepasigedo tų partijų, nes ir be jų dalyvavo ne tik valstybės, bet ir įmonių valdyme, turėjo visas sąlygas savo tautiniam ir valstybiniam, kultūriniam brendimui...". - demagogija auksciausio laipsnio - tautai nebuvo leista pasirinkti, gal butume tureje prezidenta nepabegusi nuo okupantu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tai žinoma, dr. Liekis nusišneka. Užtat Gluosnis - ne, jis viską supranta.

      Panaikinti
    2. "Gluosnio" komentaras yra dar viena puiki vatnykų ir eurovatnykų "proto ir dvasios giminystės" iliustracija - žiū, net sovietinė propaganda "į trasą parėjo". :)

      Panaikinti
  3. "Disertacija: Mokslinės techninės draugijos Lietuvoje 1946-1977 m." zinoma duoda daug pagrindo autoritetui.
    Smetona buvo autokratas. To nepaneigsit. Ir ne tauta ji igaliojo but prezidentu. Prie autokratijos pripratinti lietuviai nemaste savarankiskai ir atsidave naciams, mielai koloboravo. Smetona is dalies kaltas, kad zydu zudynes buvo tokios efektyvios, priesingai nei Danijoje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Na žinoma, disertacija būtų daug autoritetingesnė jei būtų iš mokslinio ateizmo ar panašaus kvazi-mokslo.

      Aš manau, kad profesorius tiek savo straipsnyje, tiek ir minėtuose šešiuose tomuose sugeba pateikti kur kas išsamesnį vertinimą apie Smetoną nei tamsta, todėl susidarant vaizdą remčiausi juo, o ne pačio 'patinka/nepatinka' lygio įžvalga.

      Ir štai kur buvus kur nebuvus - vėl žyduko korta ištraukiama.

      Įsikalk į savo makaulę amžiams - įvykius vertinant svarbu ir istorinis kontekstas. Vokiečiai danus laikė broliška rase ir 'okupacija' jų buvo nepalyginamai švelnesnė - jos metu kraujas beveik pralietas nebuvo. Kitas dalykas, danai ne tik turėjo savo Danmarks National Socialistiske Arbejder Parti DNSAP nuo 1930-ųjų, bet ir suformavo Waffen SS legioną Freikorps Danmark divizijai Totenkopf palaikyti - su vadovu danu ir soc. garantijomis. Turėjo privilegiją net išsiuvinėtą Danijos vėliavėlę ant uniformos. Lietuviai galėjo apie tai tik naiviai pasvajoti. Legiono, kaip ir lenkai, jie nesukūrė. Trečias dalykas, Danijoje žydai tesudarė 0,2 proc. gyventojų, bet ir juos ten žudė.

      Na buvo jis autokratas, ir ką? Prieš tave dar tai žinojom. Bet tai nereiškia, kad tie, kurie guldo galvą už demokratiją gali kaišioti tokį požiūrį kaip kozirį moraliniam pranašumui įgyti. Aš asmeniškai kokio politiko atsiliepimą nustoju skaityti ties ta vieta, kai jis/ji deklaruoja ''Lietuva yra normali, demokratinė valstybė' - tai yra tušti, nieko nepasakantys žodžiai, besikartojantys kas antro durniaus reprezentaciniame rašinėlyje, tarytum šiandieninė ''liberalios demokratijos'' matrica automatiškai suteikia kažkokį tai gėrį. Aš niekada nesiimčiau ginčytis apie ekonomiką nes joje nieko neraukiu, bet tokių užsispyrusių ir tiek daug savo nuomone (o tiksliau, nuomone, kuri viešojoje erdvėje tuo metu yra populiariausia) įtikėjusių teisuolių niekur nemačiau tiek daug kaip liberalaus jaunimo tarpe.

      Panaikinti
    2. Herr Miuleri, liberastikams NIEKO neįrodysite dėl paprastos priežasties: jie ne mąsto - jie "žino". Viskas. Jei jų "dievukai" suvogravo sovietinę/"naujųjų raudonųjų" propagandą apie "fošystą bailį Smetoną", "nemąstančius beigi naciams talkinančius lietuvius" ar "didžei altruistiškus danus" (plg. https://plus.google.com/118198014712853689988/posts/CvW62gLgpFr) - tai jie ir atrajos tą vėmalą ad nauseam, o jeigu bandysite argumentais prisibelsti į jų tuščią makaulę, anie patogiai Tamstai užlipins "-isto" beigi "-fobo" etiketę (iš serijos - http://i1273.photobucket.com/albums/y406/Pikc_Kazinkavicius/tolerastas_zps319d44ba.jpg) ir jausis klausimą išsprendę. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item