Vytautas Radžvilas. Vatnikai ir eurovatnikai

propatria.lt nuotr.

Nežinia kelintą kartą atvirai parodžiusį neapykantą Lietuvai ir viešai pasityčiojusį iš jos karžygio Klaipėdos Tarybos narį užgriuvo „net“ paties A. Tapino kelta masinio pasipiktinimo banga. Šį kartą rūstybė tokia didelė, kad pagarsėjusiam „vatnikui“ išdrįsta – koks žygdarbis! – net skelbti apkaltą. Būtų juokinga, jeigu nebūtų neramu ir koktu. Juk tai ne kas kita, o dar vienas parodomasis ir grynai teatrališkas tariamo pasipiktinimo „vatnikais“ protrūkis, patvirtinantis, jog Lietuvos valstybės – nėra. Šitaip keliamų tokių pasipiktinimo audrų tikroji paskirtis yra viena – nukreipti dėmesį nuo „vatnikiškumo“ reiškinio esmės ir nuslėpti jo priežastis, mastą, galiausiai – iš tiesų pavojingiausias, bet niekada neįvardijamas „vatnininkystės“ atmainas.

Atidžiai įsiskaitykime į šį straipsnį.

Jame kaip tik ir galima susipažinti su į oficialią klasifikaciją dar neįtraukto „vatnikų“ porūšio atstovu. Šiam porūšiui būtina duoti vardą: tai „eurovatniko“ egzempliorius. Skirti ir klasifikuoti tokį porūšį – pagrįsta ir prasminga. Juk „vatnikiškumo“ esmė ir jį atpažinti leidžiantis skiriamasis bruožas – ne trauka ar stūma į Rytus ar Vakarus, meilė ar neapykanta Putinui ir Junckeriui. „Vatnikiškumo“ esmė – savo valstybės nevertinimas ar net jos idėjos neigimas.

O kas yra tas „eurovatnikas“ ir kaip jį atpažinti, puikiai atskleidžia įvykių Klaipėdoje kontekstas. Rusiškąjį „vatniką“ miltais „pavaišinęs“ karštas Lietuvos patriotas ir tariamas „antivatnikas“ pasirodė esąs Liberalų sąjūdžio atstovas miesto Taryboje – lyg tyčia tos pačios partijos, kuri yra sudariusi koaliciją su antivalstybinių nuostatų neslepiančiu Rusų aljansu. 

Žavinga, ar ne? O toks pat liberalus kito miesto meras lyg niekur nieko siunčia vaikus į Rytus įkvėpti autentiškos „rusiškojo pasaulio“ dvasios.

Priešybės sutampa. V. Titovas yra „vatnikas“, nes nepajėgia, o ir nenori, susitaikyti su tuo, kad Lietuva – valstybė. Jam tos valstybės nereikia. Jis paprasčiausiai jos nekenčia, nes Lietuva jo vaizduotėje – tik Rusijos imperijos provincija. Šiaurės vakarų kraštas.

Liberalieji „eurovatnikai“ triukšmingai piktinasi rusiškaisiais „vatnikais“ ir juos smerkia. O kartu yra jų dvasiniai broliai ir bendraminčiai. Juk Lietuvos valstybės jiems nereikia lygiai tiek pat. Tautos nėra – yra tik privačių interesų bet kokioje valstybėje turintys netrukdomai siekti individai. Atiduokime ES paskutinius valstybės suverenumo likučius – teisę tvarkyti net socialinius, kultūros ir švietimo reikalus. Lietuva turi tapti ES savivaldybe – štai koks A. Kubiliaus pasiūlytas ES „eurofederacinės“ pertvarkos idealas. Tai – grynai „eurovatnikiška“ Lietuvos ateities vizija. Fantastiškas pasirinkimas: Rusijos Šiaurės vakarų kraštas ar ES Vidurio (gal Šiaurės?) rytų regionas? Jeigu individo laisvei užtikrinti sava valstybė nebūtina, kaip teigia liberalieji LLS ir TS-LKD „eurovatnikai“, tai iš principo teisūs ir prorusiškieji „vatnikai“, teigiantys, kad tą laisvę gali užtikrinti ir Putinas: juk okupavęs ir aneksavęs Lietuvą jis greičiausiai nesikėsintų į vienintelę „eurovatnikams“ suvokiamą laisvės formą – šventą ir neliečiamą individo privačios nuosavybės teisę.

Ši valstybės pamatus kasdien ardanti „vatnikų“ ir „eurovatnikų“ mentalinė sąsaja – ne vaizduotės pramanas. Vienus ir kitus saistantis ryšys – įsitikinimas, kad Lietuva negali ir neturi teisės būti valstybė – seniai materializavosi mūsų politinio gyvenimo tikrovėje. Patriotiškomis ir provakarietiškomis besiskelbiančių politinių jėgų „pragmatiškos“ koalicijos su atvirai antvalstybiniais gaivalais seniai tapo kasdienybe ir laikomos norma. „Vatnikai“ jaučia ir yra puikiai perpratę, kas iš tiesų slepiasi po skambiomis „eurovatnikų“ deklaracijomis – todėl kasdien drąsėja ir veikia vis atviriau bei įžūliau. Jie žino – garsiai šaukdami, kad reikia kuo toliau ir greičiau nuplaukti į Vakarus, lietuviškieji „eurovatnikai“ valstybės laivo bures nepastebimai kreipia Rytų link. Lietuva kartoja Kolumbo kelionę: tarsi norėjo ir manė plaukiąs į Indiją, bet atsidūrė Vakarų Indijoje...