Vidmantas Valiušaitis. Apie Lenkiją, kuri moka laimėti

propatria.lt nuotr.

Lenkijos provyriausybinio savaitraščio „Sieci“ liepos 2 d. numerio viršelyje anonsuojamas interviu su Lenkijos premjeru Mateuszu Morawieckiu.

„Lenkija moka laimėti!“ skelbia straipsnio antraštė. M. Morawieckis čia kalba apie euro įvedimą Lenkijoje. Lenkija formaliai yra įsipareigosi įsivesti eurą, „kai ji atitiks tam keliamus kriterijus“.

M. Morawieckis savaitraščiui „Sieci“ sakė, kad jo prieštaravimas euro įvedimui Lenkijoje yra pragmatinis (dėl galimybės sumažinti zloto kursą, ką Lenkija ir padarė per pastarąją krizę) ir nulemtas Lenkijos nedidelio, lyginant su Vakarų Europa, ekonomikos išsivystymo lygio.

„Nagrinėjau šią temą moksliškai ir žinau, kad šalys gali kurti bendros valiutos erdvę, jei – apibendrintai kalbant – yra panašaus ekonomikos išsivystymo plačiąja prasme“, – teigia M. Morawieckis.

Ir priduria: „Mes ir Vokietija, mes ir Olandija tokioje erdvėje nesame.“

„Krizinės situacijos atveju, jei neturėtumėme valiutos lankstaus kurso, turėtume problemų“, – teigė M. Morawieckis, pridurdamas, kad 2009 m. Lenkiją nuo gilios recesijos išgelbėjo zloto lankstus kursas.

„Sava valiuta yra labai svarbus ekonominio saugumo elementas. Kad įstotum į euro zoną, reikia būti tikrai pasiruošusiam“, – pabrėžia M. Morawieckis. Jis pridūrė, kad slovakai ir lietuviai, kurie įsivedė eurą, „šturmuoja pasienyje esančias lenkų parduotuves.“

(Kadangi mes, skirtingai nuo lenkų, esam „tame pačiame lygyje su vokiečiais ir olandais“, pagal mūsų politikų išmanymą – V.V.)

M. Morawieckis paminėjo paskutinės krizės įtaką Graikijai, kuri, kaip po daugelio metų paaiškėjo, įstojo į euro zoną, neatitikdama stojimo kriterijų, – tai buvo padaryta tik politiniais sumetimais.

Pasak M. Morawieckio, „nors dėl visų Graikijos problemų negalima kaltinti tik bendros valiutos“, Graikijai, jei ji nebūtų įsivedusi euro, galbūt, pavyktų „išvengti tokio didelio ekonominio nuosmukio ir greičiau iš jo išeiti.“

Savaitraštis Sieci M. Morawieckio paklausė, ar jo sakomas „ne“ euro įvedimui Lenkijoje yra „dešimtmečiams“.

„Viskas priklauso nuo konvergencijos tempo, t. y. kada pasivysime, o kai kuriose srityse ir aplenksime vadinamąsias senąsias [Europos] Sąjungos šalis“, – atsakė M. Morawieckis. Jis pažymėjo, kad 80 proc. visos Lenkijos prekybos vyksta su ES, ir daugiau nei 70 proc. visos Lenkijos prekybos vyksta su euro zona.

„Įstojimas į euro zoną pašalintų [valiutų] kurso [svyravimo] riziką ir sumažintų sandorių kaštus“, – pripažino Lenkijos premjeras, bet pridūrė, kad tai nėra nauda, kuri būtų didesnė už „nuosavą, elastingą monetarinę politiką“, o taip pat „galimybę obligacijų emisijai nuosava valiuta“.

Apžvalgininkas Rokas Tracevskis nuo savęs priduria: „M. Morawieckio žodžiuose apie euro įvedimą Lenkijoje yra daug tiesos. Lietuvoje nebuvo pakankamai finansiškai raštingų valstybės žmonių, kurie galėtų sumaniai keisti lito kursą pagal ekonominės padėties kaitą pasaulyje, ir politiškai principingų, kurie galėtų atsispirti interesų grupių spaudimui lito kurso atžvilgiu. Todėl Lietuvai šie M. Morawieckio teiginiai nebeaktualūs.

Šiuo metu net ir galimas tik gana simbolinio keliasdešimties milijardų eurų euro zonos biudžetas septyneriems metams nuo 2021 m., dėl kurio galimybės birželio 19 d. preliminariai sutarė Angela Merkel ir Emmanuelis Macronas (pastarajam spaudžiant, žinoma), po poros dienų sulaukė įmokų daryti į naująjį biudžetą nenorinčių Nyderlandų finansų ministro laiško Euro grupės prezidentui Mário Centeno, kuriame prieštaraujama euro zonos biudžeto idėjai. Laišką taip pat pasirašė ir laiško autoriaus kolegos iš Liuksemburgo, Belgijos, Austrijos, Suomijos, Švedijos, Danijos (nors Švedija ir Danija nėra euro zonos narės), Airijos, Maltos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

Liepos 4 d. M. Morawieckis, duodamas interviu Strasbūre TVP Info televizijos korespondentei, išreiškė pasitenkinimą šiuo kelių greičių ES idėjai nepalankiu laišku, pasirašytu, kaip jis pasakė, „Šiaurės“ – ir dar patikslino „Hanzos“ – šalių. Įdomu, kad laiško nepasirašė euro zonai priklausanti Slovakija, kuri kažkodėl nebijo galimos „atskirties“ nuo euro zonai nepriklausančių ir beveik visą Slovakijos valstybės sienų perimetrą supančių kaimyninių Višegrado šalių.