Kun. Robertas Urbonavičius. Instrukcija „Kaip tapti apaštalu“

Gyvendamas teisiai, o Dieve,  tavo veidą regėsiu,  vos rytą pabusiu –  tave išvydęs, gėrėsiuos (Introitas) Šio sekmadienio Ev...

Gyvendamas teisiai, o Dieve, 
tavo veidą regėsiu, 
vos rytą pabusiu – 
tave išvydęs, gėrėsiuos
(Introitas)

Šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje, Viešpats imasi evangelizacinio projekto (kaip būtų madinga sakyti šiandien) – išsiunčia savo apaštalus į pirmąsias misijas. Galime numanyti, kad ši pirmoji Bažnyčios misija yra kaip pavyzdys visoms kitoms misijoms iki pat laikų pabaigos. Kaip Jėzus paruošia apaštalus, ką jiems suteikia, ką liepia ir kokį veiksmų planą duoda?

1. Ėmė siuntinėti juos po du – Bažnyčia prasideda nuo dviejų tikinčių širdžių. Dviese keliauti ne tik saugiau, bet ir nuolankiau, - kad nemanyčiau, jog tik man suteikta ypatingų Dievo malonių ir tik aš žinau, kaip reikia skelbti Gerąją Naujieną. Mes papildome vienas kitą visur, o ypač skleidžiant tikėjimą.

2. Davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms – tik tiek. Ne iškalbos dovaną, ne mokėjimą sužavėti, ne teologijos vadovėlį. Viešpats žino, kad tikrasis Evangelijos priešas slepiasi tamsoje, - tai pirmasis ir vienintelis priešas su kuriuo turime kovoti. Evangelijos skelbimas – tai žmonių sielų laisvinimas iš melo tėvo vergijos.

3. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų tunikų. – šis Viešpaties reikalavimas, toks paprastas ir konkretus, dažniausiai yra sunkiausiai įgyvendinamas. Jėzus nori, kad nesijaustume patogiai, nes mūsų saugumas ir ramybė ateina ne iš suskaičiuotų išteklių (duona ir pinigai) ir visų numatytų situacijų (dvi tunikos) bet iš pasitikėjimo Tuo, kuris siunčia. Istorija paliudija, kad tų, kas sekė šiuo raginimu, laukė gausūs vaisiai (prisiminkime šv. Pranciškų ir Dominyką).

4. Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. – ten, kur Viešpats atveda, kur Jo malonė atidaro pirma širdžių, o paskui namų duris, - ten dera ir likti, nes ta vieta tampa Dievo būstine. 

5. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir netgi dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos – nereikia bijoti, kad Evangelija bus atmesta ar nepriimta. Taip ir turi būti. Tamsa neapkenčia šviesos ir visada kovos su ja. Visada atsiras tokių, kurie sakys: „Išeik, pranašautojau, nešdinkis į Judo žemę! Tenai savo duoną valgyk, tenai pranašauk. O Betelyje tau nevalia daugiau pranašauti“ (I skaitinys). Tačiau dėl to neverta nusiminti. Apaštalas turi atlikti savo misiją ir viskas. Būtų kvaila, sulaukus pasipriešinimo imti taikyti skelbimo turinį pagal klausytojų užgaidas.

6. Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė – štai Bažnyčios misija: laisvinti žmogų, gydyti jo sielą ir kūną.

Kiekvienas iš mūsų pakrikštytųjų priklausome Bažnyčiai, tad Jėzus ir mus kviečia būti Jo apaštalais ir misionieriais. Atraskime, kaip, kokiu būdu galime geriausiai atsiliepti į šį Viešpaties kvietimą.

Dieve, savo tiesa tu apšvieti klystančius, 
kad jie grįžtų į tikrąjį kelią; 
padėk tad Bažnyčios vaikams atmesti visa, 
kas žemina krikščionio vardą, 
ir laikytis to, kas jam pritinka.
(kolekta)

Susiję

Robertas Urbonavičius 3102963586864135931
item