Kamilė Šeraitė. Dainų šventė – ne sovietų palikimas, o visos tautos šventė

www.lrt.lt

Kuomet istorikai moja ranka į dainų šventes, teigdami, kad jiems jos „kokčios“, kuomet lietuviai vis dar galvoja, kad dainų šventės yra sovietinio laikotarpio palikimas, o ministrai teigia, kad Lietuvai reikia orientuotis į Vakarus, o ne skatinti tautinės kultūros puoselėjimą ir dainų švenčių organizavimą bei naikina vienetines etnologinių studijų programas – ateina laikas sunerimti dėl mūsų etnokultūros ateities.

Nepainiokime, etnokultūra – tai ne Naisių vasara ir ne Juozo Statkevičiaus tautiniai drabužiai. Etnokultūra jungia istorinę ir kultūrinę atmintis, žadina nacionalinį sąmoningumą, kuria tautinę tapatybę ir visa tai galiausiai persipina su dainų švenčių tradicija, kurią būtina puoselėti ir saugoti.

Ypatingai klysta tie, kurie dainų šventes vadina fasadine sovietine tradicija. Mūsų šalyje pastangos atgaivinti pavojuje atsidūrusią lietuvybę prasidėjo dar XIX a., lietuvių judėjimo už lietuviškumą užuomazgose, kuomet buvo pradėti rengti ir lietuviški vakarai klojimuose. Klojime buvo atliekamos su žemės ūkio darbais ir netgi su žmogaus gyvenimo ciklu susijusios apeigos, o XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje klojimas buvo tapęs ir kultūrinės traukos centru, rezistencine priemone kovojant su rusifikavimo politika.

Vėliau – 1900 ir 1902 metais, Vydūnas Mažojoje Lietuvoje pradėjo rengti chorų vakarus, kurie jau tuomet buvo pavadinti dainų šventėmis. Tiesa, Didžiojoje Lietuvoje dėl carinės priespaudos ir spaudos draudimo  dainų švenčių tradicija vėlavo ir pirmoji Dainų šventė buvo suorganizuota tik 1924 metais.

Metams bėgant atsirado žmonių, kurie folklorinį meną iš jau minėtų klojimų išdrįso parodyti platesnei visuomenei – ėmė kurtis ansambliai. Beveik tuo pačiu metu Vilniuje atsirado net du ansambliai: 1940 m. Jonas Švedas įkūrė Lietuvos dainų ir šokių ansamblį ir tais pačiais metais į sceną įžengė Vilniaus universiteto Dainų ir šokių ansamblis, kurį įkūrė Genovaitė Dumčiūtė-Breichmanienė (tuomet šis ansamblis veikė tik kaip merginų šokių būrelis).

Kilus Antrajam pasauliniam karui bet kokia kultūrinė veikla buvo nutraukta, tačiau sovietams okupavus Lietuvą, kultūriniai renginiai ir vėl buvo pradėti organizuoti, nors buvo itin kontroliuojami ir kartais net labai „sutarybinti“ ar „fasadiniai“. Tautiniam menui galiojo sovietinės estetikos ir politikos dogmos – Lietuvos kultūra galėjo turėti tautinę formą, bet turinys privalėjo būti socialistinis. Tačiau minėti ansamblių kūrėjai tikėjo, kad tautiškumą galima puoselėti net ir pačiomis prasčiausiomis sąlygomis,  skleidžiant tautinę idėją, kuri nei J. Švedo, nei jo pasekėjų galvose neturėjo nieko bendra su fasadine sovietų „kultūra“. Kūrėjai dažnai rizikavo atiduodami duoklę ne tik lietuvių papročiams, kuriuos dažnai vaizduodavo savo kūryboje bet ir kurdami kūrinius apie ilgesį ir meilę Lietuvai.

Ne kartą ansamblių vadovus ir tautinio meno kūrėjus Lietuvos tarybinė valdžia kvietėsi pasiaiškinti už rezistencinę kūrybą ar antisovietinę veiklą koncertų metu. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto ansamblis dar gūdžiais sovietmečio laikais kartą koncertavo gastrolėse Vokietijoje, o už jų nugarų koncerto metu lietuvių išeiviai iškėlė Lietuvos trispalvę. Kitas incidentas įvyko Vilniuje, kuomet merginos šokio metu modamos skarelėmis atsisuko į kabantį Stalino portretą, o visi žiūrovai pradėjo skanduoti „Lauk iš čia Staliną; Viso gero, Stalinai“ .

Apmaudu, kad nepaisant panašių epizodų ir rezistencinės kūrybos, tautinė kultūra vis dar dažnai net išdidžiai tapatinama su jau minėta fasadine sovietine kultūra. Dar apmaudžiau, kad fasadinės kultūros „ekspertų“ žvilgsnis niekaip nenukrypsta ten, kur galbūt jo reikėtų.

„Lietuvos valstybės kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą; puoselėti profesionalų meną, skatinti kūrybą ir piliečių saviraišką, stiprinti kultūros sklaidą visoje valstybėje ir emigracijoje, dalyvauti pasauliniuose kultūrinių ryšių ir meno mainų procesuose. Globaliame pasaulyje mūsų kultūra turi tapti esminiu Lietuvos vertės ženklu, jos būties pagrindu, mūsų valstybės savitumo, svarbos įrodymu, pilnaverte pasaulinio kultūrinio dialogo partnere“, – rašoma Lietuvos valstiečių ir žaliųjų politinėje programoje „Darni kultūra“. Kyla klausimas, kas tą programą turi įgyvendinti? Nei Švietimo, nei  Kultūros ministerijos to tikrai nedaro ir netgi elgiasi priešingai. Abi ministerijos lietuvių kalbą ir lietuvių kultūrą (kas, kaip suprantame iš LVŽS programos – yra mūsų kultūros pamatas) stumia į užribį.

Aukštosiose mokyklose yra naikinamos tiek su etnologija, tiek su lituanistika susijusios studijų programos. Pavyzdžiui, panaikintos vienintelės Lietuvoje VDU vykdytos etnologijos studijos pagal bakalauro programą ir pagal magistratūros lyginamųjų kultūros studijų programą, žlugdoma ir vienintelė Lietuvoje LEU vykdyta magistrantūros šokio edukologijos programa, į kurią įeina ir šokio etnologijos kursas. Panašus pavojus gresia ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje organizuojamoms etnomuzikologijos magistrantūros studijoms. Taip pat naikinamos lituanistikos studijų programos. Universitetuose liko tik bakalauro lituanistikos studijos, tad studentai nebeturi galimybės tęsti šių studijų aukštesnėse pakopose, o Švietimo ministerija kalba apie tai, kad reikia tiesiog stiprinti lituanistikos (baltistikos) centrus užsienyje, o ne Lietuvoje.

Kalbant apie Dainų šventės biudžetą ir lyginant jį su mūsų kaimynų latvių skiriamu biudžetu Dainų šventės organizavimui Latvijoje, darosi išties graudu. Iš viso iš valstybės Dainų šventės surengimui Lietuvoje buvo skirta 2,9 milijono eurų dar 440 tūkstančiai eurų bus surinkti pardavus bilietus. Latvijoje Dainų šventės organizavimui valstybė skiria 5,8 milijono eurų ir dar 2,4 milijono eurų surenkama pardavus bilietus. Tačiau mums turėtų būti gėda ne tik dėl perpus mažesnio biudžeto Dainų šventei. Latvijoje pirmadienis, kuomet vyksta dainų šventės renginiai, yra paskelbtas nedarbo diena, nes ten Dainų šventė – tai tautos šventė. Tuo tarpu Lietuvos Kultūros ministrė nesiteikė ateiti nė į vieną organizuotą Nacionalinio Liaudies kultūros centro posėdį, skirtą festivalio klausimams aptarti. Nejučia peršasi mintys, kad šiandien ne Dainų šventė, o toks valdininkų demonstruojamas požiūris labiausiai atspindi fasadines sovietų kultūros politikos tradicijas.

Dainų šventė – tai ne tik dalyvių ir žiūrovų šventė. Neapsaugosime Dainų šventės paveldo tik įstatymu ar įtraukdami jį į UNESCO kultūros paveldą. Dainų šventė turi būti mūsų tautos švente, mūsų bendruomeniškumo ugdytoja. Ši šventė didžiausias ir seniausias mūsų tapatybinį pagrindą atspindintis renginys ir šią šventę turime švęsti visi kartu, visi viena širdimi. Jokiu būdu neleiskime jos tapatinti su režimu, kuris 50 metų žlugdė mūsų valstybingumą ir tapatybę.