Jerry D. Salyeris. Kuri vyskupija cituos Šv. Tomą pilietybės ir imigracijos klausimais?

Nors krikščionių mąstytojai reaguoja į skyrybų, gėjų „santuokos“ ir masinio kūdikių žudymo problemas, mes taip pat turėtume apsvarstyti i...

Nors krikščionių mąstytojai reaguoja į skyrybų, gėjų „santuokos“ ir masinio kūdikių žudymo problemas, mes taip pat turėtume apsvarstyti ir patriotinį klausimą, kuris su judėjimu už gyvybę ir santuokos sergėjimu yra susijęs gerokai glaudžiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip kažkada pastebėjo C. S. Lewis, skirtingi prigimtinės teisės aspektai galioja arba žlunga kartu, taigi jei vedybinių įžadų šventumas, pagarba negimusiai gyvybei ir lyčių tarpusavio papildomumas įkūnija realias vertybes, tą patį galima pasakyti ir apie ištikimybę tėvynei, bendruomenei ir paveldui. Tiems iš mūsų, kurie su didžiuliu nerimu stebi pastangas menkinti ir naujai apibrėžti santuoką, derėtų ilgai ir sunkiai susimąstyti apie tai, kaip sumenkinta ir perbrėžta buvo pilietybė.

Didžiąją dalį Vakarų istorijos, pilietybė buvo suprantama kaip pavydžiai sergėjama privilegija ir garbė, o ne universali duotybė, suteikianti priėjimą prie plataus gerovės pašalpų asortimento. Aristotelio mokyme, legitimiausia respublikinė valdymo forma yra politėja, tačiau net tokioje politėjoje, pilietybė yra suteikiama tik fiziškai pajėgiems ir ginklą gebantiems valdyti vyrams; balso teisę galėjo įgyti tik tie, kurie buvo pasirengę stoti prieš bendruomenei gresiantį pavojų. Net vėlesniaisiais laikais, įsigalėjus klasikiniam liberalizmui, savaime suprantamu dalyku buvo laikoma tai, kad į šią privilegiją pretenduoti galėjo tik eilę kriterijų – tokių kaip turtinė nuosavybė – atitinkantys asmenys. Nors savęs nelaikau klasikiniu liberalu, tokia jų nuostata man yra suprantama: sunku įsivaizduoti, kaip kitaip galėtume sulaikyti egalitarinę demokratiją nuo „lenktynių dugno link“, kai demagogiška sistema konfiskuoja viduriniosios klasės turtą ir juo sumoka už duoną ir žaidimus.

Tuo tikrai nenoriu pasakyti, kad turėtume sugrąžinti pilietybei tokį statusą, kokį ji turėjo senovės Atėnuose, aštuonioliktojo amžiaus Britanijoje ar kuriuo nors kitu metu, lygiai kaip ir nesuponuoju, jog rimtas požiūris į ilgą ir daug ko mus pamokančią šeimos institucijos raidą automatiškai reiškia pritarimą grįžimui prie prievartinių ar iš anksto suplanuotų santuokų. Viso labo pastebiu, jog kadaise pilietybė pasižymėjo ypatingu statusu ir prasme – ji šį tą reiškė. Šiandien ji yra tapusi gerokai atviresne, tačiau dėl to taip pat buvo radikaliai devalvuota. Ji buvo tarytum išrasta iš naujo ir pateikta kaip romantizuota narystė stambaus prekybos tinklo lojalumo klube, panašiai kaip santuoka šiomis dienomis yra traktuojama kaip viso labo romantizuotas „skudurų sumetimas“. Nepaisant sentimentalios retorikos apie Eliso salą [Eliso sala: daug metų JAV veikęs imigrantų priėmimo uostas – vert. past.], tiesa yra ta, kad joks paprastutis biurokratinis sprendimas negali paversti svetimšalio visaverčiu amerikiečiu, ne labiau nei du vyrus gali paversti sutuoktinių pora.

Tiems, kurie yra linkę prieštarauti pastarajam teiginiui,  patarčiau susipažinti su Summa Theologiae I–II, 105 §3, kur Šv. Tomas Akvinietis aptaria pilietybės suteikimo praktiką senovės Izraelyje. Pagal galiojusį įstatymą, teigia Akvinietis, bet kuris svetimšalis, siekęs izraelitų tarpe būti priimtas kaip visavertis jų bendruomenės narys, „turėjo laikytis tam tikros tvarkos“:

„Pilietybė jiems nebuvo suteikiama iš karto. Toks pat įstatymas galiojo ir kai kuriose kitose šalyse, kur piliečiu buvo laikomi tik antros ar trečios atvykėlių kartos kitataučiai; taip kalbėjo ir Filosofas [Aristotelis – vert. past.] (Politika III, 2). To priežastis buvo paprasta: svetimšaliams leidus kištis į valstybės reikalus vos joje apsistojus, tauta būtų neišvengiamai susidūrusi su įvairiais pavojais, kadangi atvykėliai iš svetur, savo širdyse dar neišugdę pareigos jausmo rūpintis bendruoju valstybės gėriu, galėjo bandyti veikti jos žmonių nenaudai.“

Kitais žodžiais tariant, Akvinietis nurodo „deramus“ (convenientia) principus santykių su „užsieniečiais“ (extraneis) reguliavimui – t. y., kad tik naujų atvykėlių palikuonys gali pretenduoti į piliečio statusą. Panašu, kad izraelitai gerai suprato, jog tikra asimiliacija į gyvybingą bendruomenę yra sudėtingas ir daugialypis procesas, reikalaujantis ne metų ir net ne dešimtmečių, bet ištisų kartų pasikeitimo. Taip pat, idant pro akis nepraleistume poros kitų svarbių Akviniečio aptariamos problematikos aspektų, būtina atkreipti dėmesį, jog jis savaime suprantamomis prielaidomis laiko tai, kad šie naujakuriai į bendruomenę atvyksta pamažu, o ne masyviomis nelegalios migracijos bangomis, ir kad yra nuoširdžiai pasiryžę gerbti bei perimti izraelitų papročius, paveldą ir kalbą.

Įrodyti, kad Akviniečio mokyme apie svetimšalių natūralizaciją yra bent krislelis tiesos, tikrai nėra sunku, ir nėra jokio reikalo internete ieškoti medžiagos apie tai, kaip JAV futbolo žaidėjai buvo piktai nušvilpiami varžybų prieš Meksikos komandą Los Andžele metu. Jei gyvenate ne Apalačijos glūdumoje [Apalačija: JAV regionas, kurio gyventojai dažnai laikomi ksenofobiškais ir neišsilavinusiais tamsuoliais – vert. past.] ar amišų sodyboje [amišai: savanoriškoje atskirtyje asketiškai gyvenantys anabaptistai – vert. past.], šiandienos Amerikoje yra praktiškai neįmanoma nesutikti JAV piliečių, kalbančių apie „grįžimą į savo šalį atostogoms“ ar svajojančių apie „gyvenimą gimtinėje“, o kartais – kaip byloja vieno mano studento pavyzdys (kitoje šalyje gimęs jaunuolis anksti gyvenime buvo įvaikintas globėjų iš JAV) – net kategoriškai neigiančių savo amerikietišką tapatybę. Tuo tikrai nenoriu pasakyti, jog turėtume cenzūruoti asmenis, neapdariai išsakančius tokius santykinai normalius sentimentus savo gimtųjų valstybių atžvilgiu; viso labo išreiškiu abejonę liguistu biurokratų ir intelektualų įsitikinimu, jog neribotas skaičius užsieniečių gali atsikelti gyventi į tam tikrą bendruomenę ir nepaversti tos bendruomenės kita šalimi.

Grįžtant prie Akviniečio: vertėtų pastebėti, kad nors jis remiasi Aristotelio Politika, jis taip pat žengia žingsniu toliau ir apsvarsto, o vėliau ir pateisina, žmonių skirstymą pagal kilmės šalį. Nors galiojo išlyga, kad „žmogui pilietybė gali būti suteikiama už kokį nors dorybingą poelgį“, įprastai izraelitų gretose tokios privilegijos galėjo tikėtis tik „tam tikros tautos, artimai susijusios su žydais (specifiškai, egiptiečiai, tarp kurių jie buvo gimę ir auklėti, bei edomitai – Ezavo, Jokūbo brolio, vaikai), iš kurių kilę žmonės tapti pilnaverčiais bendruomenės nariais galėjo tik pasikeitus dviems jų kartoms; tuo tarpu kitos tautos, su kuriomis izraelitų santykiai nebuvo draugiški (tokios kaip amonitai ir moabitai), teisės kada nors gauti pilietybę neturėjo apskritai. Nepataisomai priešiškos tautos kaip amalekitai, su izraelitais neturėjusios nei bičiuliškų, nei giminiškų santykių, privalėjo būti per amžius laikomos žydų priešais, kadangi yra parašyta, jog Viešpats kovos su Amaleku per kartų kartas (Iš 17:16)“.

Matome, kad istoriniai saitai kai kurioms tautoms suteikė lengvą prieigą prie pilietybės – „lengvą“ pagal senovinius standartus, žinoma; tuo tarpu kitų tautų žmonės buvo negrįžtamai atskirti nuo šios privilegijos, o kai kurios tautos buvo ne tik atskirtos, bet ir laikomos amžinais priešais. Čia pastebime didžiulį kontrastą tarp Akviniečio įžvalgų ir šiandienos katalikų, įsižeidusių dėl prezidento D. Trumpo administracijos įsteigto karantino teroru persmelktoms Islamo šalims. Į šalį atidėjus klausimus apie tai, ar Akvinietis buvo teisus, kaip jis vertintų bet kurią šiandieninę situaciją, ar kaip jo pareiškimai galėtų būti derinami su kitų autoritetingų mąstytojų pozicijomis, yra akivaizdu, kad jo teiginiai yra priešingi šiandien daugelio vyskupijų laikraščiuose dėstomiems vertinimams.

Viso to nereikėtų priimti kaip kvietimo reguliuoti tautybės ar pilietybės statusą pagal Senąjį Testamentą, viduramžišką tomistinę mintį, ar kitą praeitin nugrimzdusią mokyklą; juo labiau neteigiu, jog Šv. Tomą derėtų pasitelkti grindžiant populistinį konservatizmą. Yra klaidinga naudotis tradicija kruopščiai atsirenkant tam tikrus praeities mokymus ir mėginant juos šabloniškai taikyti nūdienos aktualijoms, neatsižvelgiant į istorinį kontekstą. Tačiau pagrindinis šiandien mano įžvelgiamas pavojus yra ne tai, kad daugelis žmonių yra linkę selektyviai ir nesąžiningai cituoti Akvinietį, siekdami „prastumti“ savo politinę darbotvarkę būdais, neatitinkančiais Angeliškojo daktaro įsitikinimų ir intencijų.

Reikalo esmė – galima sakyti, metapolitinė esmė – yra ta, kad katalikai pasidavė pasibaisėtinam įpročiui cenzūruoti tuos pačius iš praeities aidinčius balsus, kurie turėtų mums padėti apibrėžti save pačius. Privalome dažniau atsigręžti į savo tradicijas, pasinerti į jas, ir mokytis iš jų, o ne selektyviai filtruoti jas taip, kad šios tvarkingai atitiktų santykinai neseniai įsivyravusį, politiškai korektišką vadovavimąsi inkliuzyvumu kaip aukščiausia vertybe. Kad ir ką manytume apie 105 klausimo 3 skirsnį, negalime paneigti, jog jame pateiktas mokymas šiandienos katalikiškame diskurse imigracijos tema yra absoliučiai ignoruojamas; bet kas, rimtai traktuojantis magisterinio tęstinumo idėją, patvirtins, jog tai yra visiškai siurrealus reiškinys.

Juk vis dėlto kalbame ne apie kažkokį miglotą ir menkai žinomą personažą, kuris prabėgomis pora žodžių pasisakė vidutinės svarbos klausimu. Kalbame apie turbūt žymiausią iš Bažnyčios mokytojų, tiesiogiai kalbantį apie vieną skaudžiausių šių dienų problemų. Jei būčiau pakankamai kvailas, kad kliaučiausi vien tik vyskupiškojo „isteblišmento“ teikiama informacija, aš ne tik manyčiau, kad argumentai už griežtesnį pilietybės reguliavimą yra klaidingi – aš net nežinočiau, kad tokių yra. Aš nesukčiau galvos dėl ilgalaikių padarinių, sukeliamų nediskriminacinės masinės imigracijos į Amerikos bendruomenes, kultūrą, politiką ir ekonominę sistemą; aš viso labo – kartu su [Atstovų rūmų mažumos pirmininke – vert. past.] Nense Pelosi, Holivudo įžymybėmis ir ACLU [ACLU: Amerikos pilietinių laisvų sąjunga, nevyriausybinė organizacija – vert. past.] atstovais atmesčiau tokius nuogąstavimus kaip paprasčiausią „neapykantą“. Neturėčiau nė menkiausio įtarimo, kad Šv. Tomas Akvinietis šiuo klausimu turi tvirtą ir pagrįstą nuomonę.

Iš tiesų, susidaro įspūdis, jog žmonės ne tik nežino, ką jiems sako šis Bažnyčios daktaras – atrodo, kad niekam tai nė nerūpi.

Versta iš crisismagazine.com.

Susiję

Skaitiniai 5053861227254740509

Rašyti komentarą

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item