Algimantas Rusteika. Kai sugrįšit

propatria.lt nuotr.

kaunoforumas.wordpress.com

Buvom draugai, kartais gerbiami ar net brangūs, bet ūmai visi pasivertėm savais ir pasidarėm mielaisiais ir gerbiamaisiais. Dar trumpai pravardžiavo tautiečiais, bet kai savieji išsilakstė ir būti lietuviu nebepatogu, padalino mus į mielus ponus, ponias ir likusius – brangius Lietuvos žmones.

Kai nereikia į brangius Lietuvos žmones kreiptis, mūsų vardas yra populiacija, Lietuvos gyventojai – nuo žodžio gyventi turbūt, nors musių populiacija tai irgi čia gyvena ir tupiasi, kur tik patinka. O dabar nustatė galutinę diagnozę – rinkėjai, vartotojai ir mokesčių mokėtojai, žodžiu, darbo ištekliai ir gyvoji jėga.

Nors jei atsiverstumėt Konstituciją, nustebtumėt – esam piliečiai! Gražus, atsakingas, garbingas ir įpareigojantis vardas, nors Pilis ir griūva, bet per penkmetį tikrai sutaisys! Tačiau piliečiais brangiųjų Lietuvos žmonių jokiam renginy nevadina, nes dabar viskas, net patys aukščiausieji renginių organizatoriai, visa jų tiesa ir jų šviesa yra renginys. Ir po to – šokiai.

Jie buvo smarkiai išsigandę, tik vargais negalais sekėsi smarvę gesinti naujomis paplavomis, kad žurnalistai ir visuomenė nenutrūktų nuo grandinės – juk Valstybės diena, reikia kaip nors pragyventi ir renginius surengti, ir ką nors iš tribūnos pasakyti! Kalbų rašytojai prakaitavo, su meilužėmis lovose tarėsi – kaip tą liaudžiai pasakyti ar nutylėti optimistiškai?

Gyvenam, kai šventumas, tikėjimas ir pasiaukojimas, išsigandę bukumo, traukiasi. Kai viskas galima, tik negalima galvoti ir sakyti to, ko negalima. Kai siautėja teisės be pareigų, laisvės be atsakomybės ir viešpatauja malonumo ideologija. Ir noras viską ir visus, kas tam prieštarauja, uždrausti.

Taip, nežlugsim ir slenkant šlaitams išstovėsim, tik klausimas, ar tai dar būsime mes. Karalystę turėjom ir praradom, kitas popiežius net neatsiminė, kad buvom karūnuoti, ir patys valdovai užmiršo, nors niekas karūnos nepripažino negaliojančia, kitaip nei Nidos botelių. Ir daugelį amžių neatsiminėm ir nešventėm, net nežinojom dienos nei valandos. Dabar jie nubalsavo ir švenčiam Karalystės ilgesį, nes tai vienintelė šventė, už kurią neprivalom niekam būti dėkingi.

Ar dar sugebame, įstengiame ir stengiamės švęsti Šventę? Ar dar tikime sakralumu, ar nepraradome džiaugsmo dėl priežasties? Ar nepavertėm šventimo ilgaisiais savaitgaliais su pasibuvimais, susiėjimais, pasisėdėjimais prie šašlykų – išeiginėmis? Tyla įtempta ir pykčio daug, pažemintieji ir nuskriaustieji tyli klausimą – ar liktų kas iš tų giedančiųjų, nepabėgę per upelį?

Liktų, tik gyvenantys tribūnose renginio organizatoriai įpratę save parduoti. Atlaikys, kaip visada, paprasti, tylūs, maži, giedantys ar negiedantys – kas žino, nes tiesa atsiskleidžia tik atėjus išbandymui. Todėl ir pakenčiam, kada juos aprengia tautiniais, atveža su mumis pagiedoti ir pasikelti prarastos garbės, visiems ilgai rodo, nors tik jie patys žiūri, kaip be garso judina lūpas.

Niekas taip nesuvienija kaip daina, kurią dainuoji pats sau, niekam nematant ir ne už pinigus. Ir žmogų, ir šalį reikia mylėti kasdien, o ne per gimtadienius ar šventes.Gyvųjų meilė nerėksminga, nesididžiuoja, vengia pasirodymo ir neapkenčia tuščių žodžių. Ji viską pakelia ir džiaugiasi tuo, kas yra, ir dovanų jai nereikia, nes ji pati yra dovana, kurios joks valdovas negali duoti.

Myli tokį, koks yra, ir neklausi kodėl, ir nelauki naudos, tai džiaugsmas kartu ir negalėjimas išeiti, kai tampa nebeįmanoma. Kai meilės nelieka, nelieka ir tavęs, ir atsibundi numirėlių pasaulyje tarp karnavalų, pasirodymo, iškilmingų pliurpalų ir skanduočių. Jei kas pasikeistų – jie kaip mat pakeistų dainas ir vėl sutūptų pirmosiose eilėse.

Meilė yra didžiausia gyvųjų pasaulyje jėga, glūdinti širdies tyloj – niekas jokiais kankinimais ir turtais negali priversti mylėti ar nebemylėti, ją pajunti iškart, kaip paukštis pavasarį, atsikeli ir eini ten, kur tave šaukia.

Tiesą ir šviesą atskyrėt lengvai – mažieji yra stipriausi, vėjas nulaužia ąžuolus, o žolė palinksta ir vėl atsitiesia. Pajutot tuos, kurie gali save atiduoti, jei prireiktų, nors baimė ir tamsa vėl aplinkui. Apsimetimą, veidmainystę ir netikrumą irgi pajutot iškart, nes išbandymai jau ateina.

Buvo vienišų minioje, džiaugsme ir tarp vėliavų, nežinančių ir pasiklydusių, susitikot akimis ir atpažinot. Palaiminti abejojantys, nes jie yra tikri, kada rankos vakarais skauda po darbo ir akys būna sunkios. Ir daugelis tų, kurie palikti vieni, kurie supranta viską ir nori paklausti, kodėl ir už ką.

Tik nėra, ko klausti. Kada sugrįšit, kai tamsa nusileis ir būsite vėl vieni – paklausykit tos tylos ir vienas kitą išgirsim. Mes ne vieni, mūsų daug ir esame stiprūs. Tamsoj atsimerkę regite šviesą, girdit tolimą varpų gausmą, ir tikrai žinot – viskas praeis, tačiau Mes nepraeisim.

Sveikinu tuos, kurie girdi ir mato.