Vytautas Vyšniauskas: „Liberalai laisvę supranta šuniškai“

propatria.lt nuotr.

www.respublika.lt

Nepastebėti buvo neįmanoma. Negirdėti buvo neįmanoma. Pirmą kartą atkurtos Nepriklausomybės metais iš Seimo tribūnos taip nuoširdžiai (!), taip skaudžiai ir taip tiesiai buvo įvardytas mūsų valstybės neįgalumas. Sąjūdžio 30-mečio minėjime tai padarė vos 24 metų sulaukęs filosofijos magistrantas Vytautas Vyšniauskas. Nors jo kalbos „nepastebėjo“ valdžią aptarnaujanti žiniasklaida, tačiau ji sklido per žmones žaibišku greičiu ir dalijo viltį, kad ne visiems, šiurkščiai tariant, nusispjaut į Lietuvą ir jos likimą.

- Kokių atgarsių sulaukiate dėl savo tekstų ar kalbėjimo viešumoje?

- Po mano kalbos labai daug žmonių man dėkojo tiek asmeniškai, tiek komentaruose, ir aš džiaugiuosi, kad įvardijau tai, ką iš tikrųjų jaučia daugybė žmonių. Aišku, buvo ir priešiškų komentarų, bandančių atverti akis, kaip gerai ir kokioje laisvoje šalyje mes gyvename. Paradoksalu, kad apie laisves daugiausia ir kalba tie žmonės, kurių laisvės niekas neriboja. Ir visas sėkmės istorijas apie tai, kad Lietuva taip gerai negyveno niekada, irgi pasakoja tie, kurie gyvena visko pertekę, kurie galbūt nėra net kojos įkėlę į provinciją ir neįsivaizduoja, kad trečdalis šalies gyventojų gyvena ties skurdo riba, kad pensininkas, visą pensiją išleidęs vaistams, negali sau užsitikrinti normalios mitybos. Tokiu atveju, tiems, kurie niekada „negyveno taip gerai, kaip šiandien“, norisi pasiūlyti, kad tuo geru pasidalytų su kitais, nes visos tokios pasakos, manau, yra antivalstybinė veikla.

- Viename jūsų esė skaitau: „Vaikštau po savo namus ir atrodo, kad juose kažkas nebe taip. Atrodo, kad būčiau ne namie“... Kas jums šituose namuose atrodo „ne taip“, kaip galbūt turėtų būti?

- Vienas pagrindinių dalykų yra įtampa ir baimės, kurias aš ir pats jaučiu, nors taip neturėtų būti. Paprastas pavyzdys: užpernai, kai vyko Seimo rinkimai, nepalaikydamas nei konservatorių, nei liberalų partijos, jaučiausi iškrentąs iš konteksto, darantis kažką negero, vos ne kenkiantis savo valstybei. Toji slegianti atmosfera man atrodė visiškai nepriimtina ir būtent tada lig tol rašęs filosofinėmis, kultūrinėmis temomis pradėjau rašyti tekstus politiniais klausimais, įsitraukti į visuomeninę veiklą. Situacija valstybėje darosi baugi ir netoleruotina, kai dauguma jaunimo, net aštuntų septintų klasių mokiniai, sako norintys emigruoti, ir man atrodo, kad šitas naratyvas, esą geriau gyventi užsienyje, yra sąmoningai konstruojamas. 

Tą liudija kad ir laida „Emigrantai“, kurioje pristatomi tik sėkmingi įsitvirtinimo užsienyje pavyzdžiai, drauge skleidžiant požiūrį, kad neemigruoja tik kvailiai ar bailiai, arba tie, kurie nemoka užsienio kalbų. Požiūris, kad net su mažesniu atlyginimu galbūt savaime yra geriau gyventi gimtojoje aplinkoje ir kalbėti su savo žmonėmis gimtąja kalba, yra sąmoningai trinamas ir naikinamas, tarsi čia lieka tik nepilnaverčiai žmonės...

- ...kuriems, be to, skiepijama baimė būti lietuviu Lietuvoje?

- Aš turiu savų žmonių aplinką, kurioje man gera, bet kai išeinu į viešumą, matau, kad tokie kaip aš iš esmės yra nereikalingi ir netgi ne valstybei, bet valstybę besisavinančiai daliai jos gyventojų, kuriai norisi tą valstybę pasidaryti savo, bet ne visų likusiųjų namais. Tokie dalykai daugeliu atžvilgių ir sukelia baimę būti lietuviu. Tą baimę ir įtampą jaučiu, kaip ir kiti, ji tvyro ir universitete. Žinau daugybę žmonių tiek iš visuomeninės veiklos, tiek tarp studentų, kurie mielai ateitų į visuomeninius mitingus, nebūtinai palaikyti, bet tiesiog pasižiūrėti, kas vyksta, bet jie bijo, kad per diplominių darbų gynimus sulauks kokių nors sankcijų iš dėstytojų, jie bijo, kad galbūt jų draugai nusigręš, - trumpai tariant, jie gali sulaukti vienokių ar kitokių nuobaudų net iš artimiausių žmonių ar juo labiau hierarchinių struktūrų. Mano padėtis galbūt yra kita, aš neturiu labai daug ką prarasti.

- Juk galite prarasti ateitį?!

- Taip, aš galiu prarasti ateitį, bet ta ateitis labai miglota. Tai, ką galiu prarasti, savaime dar nėra garantuota, kad tai bus. Sakysime, aš norėčiau siekti akademinės karjeros, dėstytojauti, rašyti mokslinius tekstus ir t.t., bet tiesa ta, kad gyventojų mažėja, studentų mažėja, finansavimas universitetams ir mokslams mažėja, akademinių tekstų poreikis ir skaitomumas mažėja, - raštingumo lygis krinta. Daugybė išorės veiksnių rodo, kad akademinei veiklai, kad ir kokia graži ir kilni ji savaime būtų, išlikti mūsų valstybėje darosi vis sunkiau. Mes galime apsiginti daktaro laipsnius, tapti giliaminčiais profesoriais, bet kas iš to, jei būsime niekam nereikalingi? Štai profesoriaus Vytauto Radžvilo pavyzdys: vienas iškiliausių lietuvių intelektualų šiuo metu lyg niekur nieko yra stumiamas iš universiteto.

- Šiuo atveju, jis išstumtas dėl vyraujančios ideologijos neatitinkančių pažiūrų.

- Jo pavyzdys rodo, kad saugi akademinė karjera iš esmės skatina prisitaikyti, ir smarkiai abejotina, ar pats, norėdamas dėstyti tau svarbius dalykus be nurodymo iš aukščiau, sugebėtum išlikti tuo, kuo norėtum būti. Šiandien daug kas liberalias pažiūras priima kaip savaime suprantamą normą, nes galvojama, kad žmogus iš prigimties yra vertybiškai „neutralus“, tad ir liberalus.

- Universitete nesijaučiate vienišas?

- Universitetas labai nevienalytė erdvė. Sakysim, Tarptautinių santykių institute, kur mokosi daugybė mano kolegų, žinau, kad jausčiausi vienišas, nes ir jie ten jaučiasi vieniši, bet aš studijuoju Filosofijos fakultete, kuriame nežaboto liberalizmo gal nėra, čia nėra veliamasi į ideologines kovas, nes apskritai filosofiškesnių pažiūrų žmogui nesvarbu, kokių pažiūrų yra kitas, jis su bet kuo ras bendrą kalbą. Tarp jo idealų yra diskusija, dialogas, pokalbis, galų gale žmogiškojo orumo gerbimas. 

To Tarptautinių santykių institute praktiškai nėra, nors pagal klasikinį Voltero apibrėžimą liberalai turėtų remtis maksima: aš niekada nesutiksiu su tavo pažiūromis, bet aš kovosiu už tai, kad tu turėtum teisę jas išsakyti. Vienišumo jausmas kyla ne dėl to, kad trūksta bendraminčių, bet todėl, kad daugybė žmonių tiesiog nemato prasmės nei tau prieštarauti, nei pritarti, ir būtent šie apatiški žmonės yra didžiausias neišnaudojamas tautinės valstybės potencialas, kurį galima patraukti tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Yra labai daug, sakykime, perspektyvių jaunuolių, kurie nėra atradę savo perspektyvų, nes mokyklos yra laisvos nuo tautinio bei patriotinio ugdymo, jose nekalbama apie tai, kodėl Lietuvos istorija yra svarbi - juk ji iš esmės pasakoja tavo istoriją, išduoda, kas tu esi.

- Naujo sąjūdžio ilgesys prasiveržia ten ir šen, bet juo dvelkiančiuose mitinguose matome daug žilagalvėlių. Gal jaunimą kausto ne vien tik baimė, bet ir individualistinė filosofija - svarbiausia jis pats ir jo gyvenimas, visa kita palauks?

- Tipiškas šių dienų žmogus laisvę įsivaizduoja kaip teisę daryti tai, ką jis nori. Jei viduramžiais laisvė buvo suvokiama kaip laisvė nuo aistrų, nuo priklausomybių, įpročių, galų gale laisvė nuo nuodėmių, laisvė nuo blogio, - šiais laikais laisvė suvokiama kaip laisvė nuo bet kokių - fizinių, moralinių, socialinių, politinių - suvaržymų. Visos šios kliūtys suplakamos į krūvą be jokios hierarchijos, visos jos matomos vienoje horizontalėje. Jeigu anksčiau buvo kovojama už laisvę nuo pornografijos, dabar kovojama už laisvę žiūrėti pornografiją. Mano giliu įsitikinimu, tikroji laisvė yra tada, kai tu renkiesi, ne kaip realizuoti savo turimus norus, bet kada tu renkiesi tarp savo norų. Šitoks laisvės supratimas yra visiškai ištrintas šiais laikais. Kai siekiama vien tik privačių gėrių bei aistrų patenkinimo, bendruomeniškumo interesas nuslopinamas. Aš net pasakyčiau, kad žmogus dabar tapo laisvas nuo pažiūrų, tapo laisvas nuo moralinių įsitikinimų ir apskritai laisvas nuo savo paties interesų gynimo.

- Tad kiek pagrįstos žilagalvių viltys, kad Lietuvą galėtų išgelbėti prie jos vairalazdės stojusi jaunoji karta?

- Apie jaunąją kartą kalbėti būtų gan abstraktu. Aš pats, pavyzdžiui, prieš 5 metus buvęs liberalesnių nuostatų žmogus, dabar esu... radikalių dešiniųjų pažiūrų atstovas. Mano atsivertimas nėra išskirtinis atvejis, nes kai kurie kolegos, buvę liberalesni ar kairesni, matydami ir kvestionuodami, kas vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, natūraliai ima linkti dešinės link arba bent jau tolyn nuo liberalizmo, tolyn nuo globalistinių įsitikinimų, - jie irgi nori stiprios tautinės valstybės, o ne periferijos Europos federacijoje. 

Tačiau yra dar viena problema: pernai ar užpernai atlikti tyrimai parodė, kad Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi karta korupciją pateisina keliskart labiau nei ta, kuri gyveno sovietmečiu. Tad visos kalbos apie jaunąjį pažangųjį skaidrųjį jaunimą yra visiškas šnipštas. Jų tėvai dar buvo auklėjami kartos, gyvenusios tarpukario Lietuvoje, menančios tautinius idealus ir išsaugojusios savyje gyvą nepriklausomybės viltį. O dabartinė jaunoji karta, auginta sovietmečio žmonių, kai kuriais atžvilgiais pranoksta juos sovietiniu mentalitetu. Jie visiškai nenori prisiimti atsakomybės ir laisvę supranta šuniškai, kaip pasileidimą nuo grandinės - t.y. liberaliai.

Parengė Danutė Šepetytė.