Vytautas Sinica. Sąjūdžio buvo per maža

propatria.lt nuotr. Birželio 3-iąją Mokslų akademijoje vykusio Sąjūdžio 30-mečio minėjimo dalyviams buvo išdalinta deklaracija, kviečia...

propatria.lt nuotr.
Birželio 3-iąją Mokslų akademijoje vykusio Sąjūdžio 30-mečio minėjimo dalyviams buvo išdalinta deklaracija, kviečianti iš naujo telktis valstybės kūrimui.

Joje teigiama, kad: „Kovo 11-ąją paskelbta nepriklausoma Lietuvos Respublika taip ir nebuvo sukurta“. Teigiama, nes „išsivadavusi iš TSRS okupacijos jungo lietuvių tauta netapo tikrai laisva ir savivaldžia politine bendrija, o Lietuvos Respublika – iš tiesų nepriklausoma ir suverenia valstybe“. Daug kam tai gali skambėti kaip baisiausia šventvagystė ir provokacija. Bet daug kas jaučiame, kad įsigilinus į mūsų valstybės gyvenimą, tai nejaukiai rodosi esant tiesa. 

Būsiu nuosaikus. Ne visi Sąjūdžio tikslai liko neišpildyti. Turime valstybę, esame nepriklausomi nuo Rusijos. Sugriovėme Sovietų Sąjungą, planinę ekonomiką. Kita vertus, neturime suverenumo. Sąjūdis iškovojo nepriklausomybę, o tauta patvirtino Konstituciją. Jos pirmasis straipsnis yra unikalus. Jis skelbia: „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė“. Šalys paprastai nerašo, kad yra „nepriklausomos“.

Be galo įžvalgus Ozolas ir kiti konstitucijos kūrėjai būtinai norėjo šio žodžio. Tačiau šiandien nebesame nepriklausomi. Nerinktos Europos Sąjungos institucijos, visų pirma Europos Komisija ir Europos Teisingumo Teismas, priima sprendimus, kurie privalomi ir Lietuvai. Priima sprendimus net ir tose srityse, kuriose pagal ES sutartis neturi teisės kištis į šalių narių reikalus – švietimo, šeimos politikos ir kitose. Jau poryt, birželio 5 dieną, Europos Teisingumo Teisme numatomas sprendimas, įpareigosiantis ES nares pripažinti tos pačios lyties poras „sutuoktiniais“. Per galines duris į Lietuvos ir kitų šalių teisę brukamas absoliučiai visuomenės daugumai nepriimtinas šeimos modelis. Tai tik pavyzdys. Lietuva nebėra suvereni naujoje Sąjungoje. Ir net ne Europos Sąjunga dėl to kalta. Kaltas visų mūsų valdžių servilizmas, nesinaudojant ES paliekama laisve, paknopstomis skubant vykdyti kiekvieną rekomendaciją.

Iš tokios kritikos dažnai juokiamasi. Esą, juk niekas nėra visiškai nepriklausomas, visas šalis veikia galybė išorės veiksnių, ekonomikos dėsniai, kaimynų įtakos. Visa tai tiesa. Visi sprendimai – tiek žmonių, tiek valstybių – priimami tik objektyvių galimybių rėmuose. Joks sveikas žmogus nesiskundžia suvaržyta laisve, nes, tarkime, negali skraidyti. Tai banalu. Tačiau mes nebegalime spręsti net ir realių pasirinkimų ribose. Daugybę klausimų už mus nusprendžia kiti. Nerinkti ir neatskaitingi.

Ne tik Lietuva kaip valstybė neturi suverenumo. Antrasis Konstitucijos – kompromisinės, bet visgi Sąjūdžio Konstitucijos – straipsnis skelbia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta [ir] Suverenitetas priklauso Tautai“. Taip nėra. Ryšys tarp tautos ir valdžios yra beviltiškai sutrūkinėjęs. Partijos ignoruoja savo rinkėjų pažiūras, tam jau net nebereikia pavyzdžių. Ilgai tautos suverenumas neigtas tik faktiškai. 

Prieš kelis metus jis paneigtas ir juridiškai. 2014 metų liepos 11 dieną Konstitucinis Teismas priėmė atvirai antikonstitucinį išaiškinimą. Pagal jį Seimas gali vertinti ir panorėjęs atmesti 300 000 piliečių parašais pateiktą referendumo iniciatyvą. Seimas, kurio vienintelis valdžios šaltinis yra pati Tauta, taip buvo iškeltas aukščiau už Tautą ir gali šiai pasakyti, kokius klausimus galima spręsti ir kokių ne. Šiuo sprendimu paneigta ne tik demokratijos esmė, bet ir paties Konstitucinio Teismo doktrina. 1994 metais jis buvo išaiškinęs, kad tautos iniciatyva spręsti klausimus referendumu negali būti ribojama jokiais atvejais. Po 20-ties metų nusprendė visiškai priešingai. Konstitucijos dvasių keliai nežinomi. Teisinė valstybė Lietuvoje atvirai paneigta, tačiau šiuo klausimu prieš tris metus ir dabar aidi spengianti tyla. 

Akivaizdu, kam reikalingi tokie sprendimai. Visus svarbiausius, konstitucinio lygmens, valstybės raidos klausimus valdžia sprendžia be tautos. Tariamai skirtingos partijos tobulai dėl jų sutaria. 2004 metais dėl šalių suverenumą sutrypiančios Konstitucijos Europai balsavome pirmieji visoje ES. Balsavome neišsivertę jos teksto, neskaitę, niekingai bandydami įsiteikti Briuseliui. Vakarų Europos tautos atmetė tą sutartį, apsaugodamos ir mus. Tik gėda liko. Po dešimties metų visos partijos pritarė euro įvedimui. Niekas nesipriešino, kai Vyriausybė skyrė 10 milijonų litų propagandos kampanijai, eurui Lietuvoje populiarinti. Romualdo Ozolo iniciatyva dėl euro įvedimo spręsti referendume Vyriausios rinkimų komisijos buvo atmesta. Partijos geriau žino, kas geriausia tautai. Šiandien visi galime patys įvertinti euro naudą mūsų kasdieniam gyvenimui. 

Šiandien matome tokį patį partijų sutarimą ir pasiryžimą išauklėti tautą dvigubos pilietybės klausimu. Priversti Konstitucijos, politikai jį sprendžia ne patys, o inicijuodami referendumą. Tačiau tauta jie ir vėl nepasitiki, todėl numato propagandos kampaniją, lengvinančias įstatymo pataisas, aktyvumo kartelės nuleidimą. Pritariu referendumui, tačiau jis turi vykti sąžiningai, tauta turi spręsti pati, o vienodas sąlygas kalbėti ir būti išgirstos turi gauti ir šalininkų, ir priešininkų stovyklos. 

Dvigubos pilietybės referendumas – šių metų aktualija – skausmingai primena dar du neišpildytus Sąjūdžio pažadus. Vienas jų buvo esminis ir būtinas, kitas – be galo neatsakingas. Pirmasis – tautinės mokyklos idėja. Lygiai kaip ir Vasario 16-osios Lietuvoje buvo ir yra būtina sukurti ugdymo sistemą, kuri išleistų apsisprendusius Lietuvos valstybės ir tautos patriotus, trokštančius šią valstybę kurti, o prireikus ginti. Tokios mokyklos idėja buvo palaidota jau pirmosios vyriausybės, o vienintelis ją įgyvendinti bandęs ministras Zigmas Zinkevičius patrauktas į šalį kaip nepatogus. 

Šiandien apklausos sako, kad 82 procentai vyresnių klasių moksleivių galvoja apie emigraciją, vienas iš trijų nori išvažiuoti ir niekada negrįžti. Lietuvoje ne tik auga per mažai vaikų. Dvasiškai didžiulė jų dalis Lietuvai jau prarasti. Kad neprarastume kitos kartos, Sąjūdžio švietimo vizija turi būti įgyvendinta. Žinoma, jauni ir seni Lietuvą palieka visų pirma dėl pragyvenimo lygio skirtumo. Pragyvenimas Lietuvoje yra ir dar ilgai bus daug prastesnis nei Vakaruose ar Šiaurės Europoje. Jeigu išvykti ar likti lems tik pinigai, emigracijos niekas nesustabdys. 

Antrasis, neatsakingas ir neprograminis, Sąjūdžio pažadas buvo „gyvensime kaip Švedijoje“. Taip pasakyti galėjo tik be galo naivus žmogus arba ciniškas demagogas. Istorija parodė, kad nekūrėme nei švediškos, nei apskritai jokios gerovės. Valstybės turtas buvo išvogtas čekiais, pramonė sugriauta, verslo klasė ne be priežasties tapo keiksmažodžiu. Lietuva yra unikali šalis, turinti Europos Sąjungos mastu vidutinišką bendrąjį vidaus produktą vienam gyventojui, taigi sukurianti visai nemažą vertę, tačiau kartu turinti mažiausias ES pajamas vienam gyventojui ir milžinišką socialinę atskirtį. Šį skirtumą tarp to, ką sukuriame, ir to, ką gauname, Vytautas Rubavičius yra taikliai pavadinęs išnaudojimo koeficientu. Esame jo lyderiai Europoje. Lietuva tapo „antišvedija“ – viena paskutinių ES valstybių be progresinių mokesčių, valstybe, kurioje vargingesni gyventojai išlaiko šalies biudžetą, o jų pajamos apmokestinamos labiau nei turtingųjų pajamos. Nė viena kairiąja besivadinanti valdžia, deja, įskaitant ir dabartinę valdžią, niekada nemėgino to pakeisti. Priešingai, kasmet priimami atskirtį didinantys įstatymai. Kartu su jais auga ir emigracija. MG Baltic skandale bene geriausiai pamatėme to priežastis – visos tariamai skirtingos valdžios klaupiasi prieš stambaus kapitalo interesus arba pačios yra jo projektai. 

Taip yra, nes esame veršiai. Tikime, kad vieną dieną valdžia pati taps morali ir dora, bėdžiaus mokytojo ar tarnautojo pradės klausyti labiau nei koncernų. Vyresnieji tiki, kad viską pakeis „gražus jaunimas“, kad „Sąjūdis jau padarė savo darbą“. Joks darbas nepadarytas. Sąjūdis davė valstybę, kuri tebuvo karkasas, struktūra, duodanti galimybę tautai save valdyti ir susikurti namus, kokių patys norime. Šia dvasia buvo rašyta alternatyvi Sąjūdžio programa, siūliusi žmonėms tik laisvę ir sunkų darbą, o ne „gyvenimą kaip Švedijoje“. Programa liko alternatyvi, o pasirinkimas nepadarytas. Todėl suverenitetas Lietuvoje nepriklauso Tautai ir todėl ketvirtis tos tautos jau išvažiavo, o auganti karta irgi planuoja išvažiuoti. Sąjūdis buvo geriausia, kas nutiko Lietuvai per pastaruosius 50 metų. Tačiau milžiniškoms Lietuvos problemoms Sąjūdžio buvo per maža.

Susiję

Vytautas Sinica 5927046506804874801

Rašyti komentarą

  1. Viskas tiesa, liūdna tiesa. Dar liūdniau, kad nelabai matosi kokių ženklų, kad kažkas pasikeis į gera.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-06-04 23:53

    Daug kas Vyto parašyta teisingai - aišku ir tai, kad suprantama ir matoma daugiau, nei pasakoma. Skaitant komentarus įvairiuose tiklalapiuose, aiškiai matyti, kad žmonės anei kiek nepraradę tiesos suvokimo, viską puikiausiai mato ir supranta. Todėl dabar pirmoji užduotis - mobilizuoti lietuvius ir Lietuvos žmones, tiksliai žinant, kuo ir kame galima pasitikėti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2018-06-05 01:01

    O emigrantus laikot lietuviais, ponai ?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O tautybę nuo pilietybės skiriate? ;) Kad jau VISAI būtų aišku: SVETIMAI valstybei prisiekęs ir JAI įsipareigojimus prisiėmęs lietuvis savo etninės kilmės nepraranda (nors jo vaikai greičiausiai (o anūkai - garantuotai) lietuviškai jau nekalbės, bet Lietuvos pilietis iš jo - joks.

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-06-05 08:14

      Niekas nesikėsina į JAV ir kitų valstybių lietuvių lietuvybę. Sėkmės jiems kuriant asmeninę ir tų valstybių gerovę.

      Panaikinti
  4. Anonimiškas2018-06-05 01:06

    Iš visų Vytauto straipsnyje paliestų problemų, pati svarbiausia - Tautinės mokyklos projekto atkūrimas. Latviai greit visose savo valstybinėse mokyklose mokys tik latvių kalba. Reikia sekti jų pavyzdžiu. Mano tėtis Smetonos laikais buvo mokytoju. Jis pabrėždavo, kad tarpukario Lietuvoje tautos švietimo projektas buvo vadinamas ne "Tautinė mokykla", bet - "Lietuvos Mokykla". Tai gili mintis - švietimo projektas "Lietuvos mokykla" - yra vieningas visoms čia gyvenančioms bendrijoms - rusams, lenkams, žydams, totoriams, karaimams ir kt. Tai nesukelia vidinio pasipriešinimo ir užkerta kelią svetimų valstybių demagogijai. Kas būtų, jei visos šios tautinės mažumos ims čia steigti savas tautines mokyklas? Beje panašiai jau ir yra vykdoma, ypač lenkiškose mokyklose. Tik "Lietuvos Mokyklos" projekto idėja gali padėti ugdyti savo valstybės piliečius ir patriotus. Šiandie Lietuvoje Švietimo sistemos pertvarkymas yra pats svarbiausias uždavinys. Vytautai, mokytojai yra pati didžiausia ir plačiausia struktūra Lietuvoje. Beveik visi jie yra idealistai (kas gali dirbti už tokį atlyginimą?). Užmegzkite glaudžius ryšius su jais ir nuo jų pradėkite Naują Lietuvos Atgimimo Sąjūdį.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Anonimiškas2018-06-05 08:59

    Tiesos zodziai. Kas idgirs? Partijos demagogiskai meluoja. Valdzia neisiklauso negirdi zmoniu, nepaiso tautos tradiciju lietuvisku paprociu. Kai jauni zmones supranta yra vilciu kad pasikeisim arba isbegiosim o vietoj musu valdzia prives kitatauciu. Dar vadinsis eurofederacine Lietuva be lietuviu

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

Kviečiame

PALAIKOME

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

SEKITE MUS FACEBOOK

Naujienų prenumerata

item