Vytautas Rubavičius. Kada skelbti prisipažinusių saugumiečių pavardes?

propatria.lt nuotr. www.tiesos.lt Skelbiame 2015 m. pirmąkart publikuotą, bet aktualumo iki šiol nepraradusį V. Rubavičiaus tekstą ...

propatria.lt nuotr.

Skelbiame 2015 m. pirmąkart publikuotą, bet aktualumo iki šiol nepraradusį V. Rubavičiaus tekstą apie KGB bendradarbių sąrašų išviešinimą.

Lietuvoje, kaip jau įprasta, netikėtai iškilo didžiulė politinė, juridinė ir moralinė problema – kaip dabar elgtis su tais KGB bendradarbiais, kurie anais laikais prisipažino savo nuodėmes už valstybės pažadą neskelbti jų pavardžių bei veiklos duomenų. Visuomenę apskriejo reikšmingi Vytauto Landsbergio ir premjero Algirdo Butkevičiaus pasisakymai. Pirmasis buvo kategoriškas – išviešinti, antrasis ne toks kategoriškas, tačiau buvo linkęs pritarti viešinimo rėmėjams. Įdėmesnis lietuviškųjų reikalų ir skandalų rutulionių stebėtojas galėjo numanyti, kad čia reikalas kur kas sudėtingesnis – juk tarp kandidatų į išviešinamus ne viena šimtinė reikšmingų valstybės vyrų – nuo Seimo narių, iškilių veiklių ar šlovėje parimusių politikų, pramonininkų konfederacijos žymūnų, taip pat įvairių sąjūdine ir kitokia biografija pažymėtų garbuolių, ilgamečių valstybinės žiniasklaidos žymūnų, o ypač – mūsų teisėsaugos ir teisininkų klano teisuolių.

Netrukus prabilo garsus tokias Lietuvos priešų užmačias smerkiančiųjų choras – valstybė išduodanti ja patikėjusius ir prisipažinusius KGB bendradarbius, o tai jau esąs neįsivaizduojamas moralinis ir dorovinis nuopuolis, kertantis per kertinius valstybės akmenis. Tiesa, ta pati valstybė šią sovietinę instituciją yra pripažinusi nusikalstama, tačiau niekaip nesugebėjo į dienos šviesą ištraukti nors vieno jai dirbusio nusikaltėlio. Netruko paaiškėti, kad kaip tik V. Landsbergio parašu valstybė įsipareigojo neskelbti duomenų apie prisipažinusiuosius.

Premjeras po kelių dienų jau pareiškė, kad amoralu yra valstybei laužyti savo pasižadėjimą. Toks valstybės vadovo nuomonės pasikeitimas nestebina – tereikia tik įsivaizduoti, koks įtakingų žmonių būrys yra prieš duomenų išviešinimą. Drįstu manyti, kad pirminė premjero reakcija rodė tam tikrą nesusigaudymą šioje keblioje situacijoje, tačiau greitai jo paties aplinka, taip pat garsūs seimūnų balsai jam kai ką paaiškino.

Tad ką daryti? KGB bendradarbių istorijos Lietuvą slėgs dar ilgai pirmiausia dėl to, kad nebuvo vykdoma jokia desovietizacija. Nebuvo atlikta visų įmanomų duomenų bei bylų išviešinimo „operacija“, kuri būt padėjusi veiksmingai kratytis pilkosios sovietinės praeities. Tačiau desovietizaciją slopino ir kairieji, ir dešinieji, nes visose partijose buvo buvusių KGB aktyvistų, kurie jau užėmė aukštus partinius ir valstybinius postus. Tačiau šiuo metu kai ką galime įvertinti ir racionaliai, ir juridiškai. Suprantama, jei to norime.

Pagrindinis viešinimo priešininkų argumentas – valstybės pažadas neskelbti prisipažinusiųjų pavardžių, tad jų bylos yra įslaptintos. Ką toks valstybės pažadas reiškia? Kad atsakytume į šį klausimą, pasiaiškinkime to pažado pobūdį. Ar valstybė pažadėjo niekada neskelbti jų pavardžių? Manau, ne tik politikai, bet ir juristai sutiks, kad jokioje valstybėje negali būti amžinų paslapčių. Nėra ir amžinybės terminą vartojančių juridinių normų. Demokratinėse valstybėse nėra ir negali būti tokios praktikos. Nėra ir Lietuvoje – juk dabar baigiasi 15 metų slaptumo terminas. Jei valstybė būtų pasižadėjusi prisipažinusiųjų paslaptis saugoti amžinai, tai reikėtų kuo greičiau rengti teisminį ieškinį, kad toks pažadas būtų pripažintas neteisėtu dėl daugelio dalykų, apie kuriuos čia nėra galimybių kalbėti.

Atsakymas į klausimą, ką daryti, gali būti tik vienas – skelbti. Tačiau išlaikant valstybės orumą ir atsižvelgiant į jos tam tikrą įsipareigojimą. Nutarus skelbti, derėtų imti ir rimtai pasvarstyti – kada. Jau dabar verda šiokia tokia diskusija, tad galima būtų ją pagilinti įvairiais argumentais. Tiek ilgai laukus vertėtų aiškiai pasakyti, kuriam laikui dar pratęsiamas įslaptinimas, o po to – viešinama. Tai galėtų būti ir metai, ir dveji, ir treji. Nemanau, kad reikėtų dėti naują 15 metų slaptumo spaudą. Valstybė pati turi rodyti norą sklaidyti savosios praeities tamsumas, juolab kad toji prisipažinusiųjų istorija gali turėti ir tam tikrų pasekmių nacionaliniam saugumui.

Pažvelkime į šią istoriją kiek kitu – socialinio teisingumo ir moralės – kampu. Prisipažinusiems anas jų poelgis suteikė daug privilegijų ir davė apčiuopiamos naudos. Dalis tų žmonių užėmė gana aukštas pareigas, tad jie ir toliau galėjo tęsti savo veiklą, kilti karjeros laiptais, kopti į politikos aukštumas. Aptiktume tokių ir tarp naujųjų mūsų saugumiečių. Tad prisipažinusieji ne tik viską išsaugojo, bet ir pagausino. Tačiau svarbiausia – jų kagėbistinė veikla niekaip nebuvo tiriama ir negalima tirti iki šiol. Niekaip negalime nustatyti ir tos žmonių grupės daryto bei daromo poveikio mūsų politikams bei verslo elitui. O juk niekas neabejoja, kad jie buvo įtakingi ir tapo dar įtakingesni. Tad prisipažindami jie įgavo didelį pranašumą prieš tuos, kuriuos sekė, apie kuriuos rašė pranešimus ir tais pranešimais grindė savo karjerą ir gerovę. Sektieji, apšmeižtieji, sodintieji net neturi galimybės sužinoti tiesos apie tuos, dėl kurių jie nukentėjo. Viešinimas yra šioks toks teisingumo atstatymas. O dabartinės prisipažinusiųjų gerovės jų bylų išslaptinimas niekaip nesumenkins, juolab kad nebus ir jokių juridinių išslaptinimo pasekmių. Tik menkos, mažai kam į akis krisiančios dėmelės biografijose, kurias kuo puikiausiai galima užglaistyti atsiminimais apie „sunkų ir pasiaukojamą darbą Lietuvai“.

Gegužės 8 d. Mokslų Akademijoje vyko konferencija a. a. Romualdui Ozolui atminti. Prof. Bronius Genzelis prisiminė, kad anais laisvinimosi metais jam būnant Maskvoje aukštas KGB pareigūnas prasitarė, esą jie žiną, kad lietuviai skelbsiantys nepriklausomybę, tačiau jau paruošta 6 377 žmonės dirbti naujomis sąlygomis. Galima įvairiai vertinti tuos skaičius, tačiau negalima lengvabūdiškai jų atmesti. KGB dirbo planingai ir ganėtinai veiksmingai – šitai liudija ir jos darbuotojų skverbimasis į naujus informacinių technologijų verslus byrant Sovietų Sąjungai. Jei tokių paruoštųjų būta, tai geriausia priedanga jų būsimai veiklai buvo prisipažinimas, kuris saugojo nuo bet kokio knaisiojimosi jų praeityje. Galima būtų išsakyti ir dar vieną argumentą už viešinimą. Prisipažinusiųjų bylų įslaptinimas labai trukdo mokslininkams tirti sovietinę ir mūsų nepriklausomos valstybės praeitį.

Tad – kada skelbsime? 

Susiję

Vytautas Rubavičius 1972744384123100398

Rašyti komentarą

  1. Alfred Naujocks2018-06-26 12:13

    Opi tema. Pamenu prieš kelis metus, eilinį kartą aistroms užvirus, vėl pradėjo aiškint galvos per teliką : jeigu paviešinsim - žlugs valstybė. Aš laikausi kitos nuomonės. Paviešinkit, o tauta apsispręs, ką su jumis daryti. Nes dabar neva, tauta tokia durna, kad nesupranta, kuo tas išviešinimas gresia.
    Beje seime 'konservatoriai' advokatauja įslaptinimo pratęsimui labiausiai.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Neteisinga yra sakyti, kad VALSTYBĖ davė pažadą slapta prisipažinusiųjų neviešinti.
    Tą pažadą davė VALDŽIA.
    Ir dar neaišku, kiek toje valdžioje tuomet buvo prisipažinusių ir neprisipažinusių - juk pamenam, kad pirmame ir antrame parlamente dauguma parlamentarų buvo komunistai.
    Valdžia priimtą įstatymą turi teisę ir pakeisti, kaip jau yra pakeitusi daugybę įstatymų.
    KGBistus reikia viešinti.
    Ir reikia viešinti ABĖCĖLINĮ sąrašą visų ETATINIŲ kgbistų.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Neišviešintų kagėbistų (tikėtina, kad nemažai jų sėdi "šiltose" vietose) tapatybes žino ir jais manipuliuoti gali a) Maskva ir b) vietiniai "paslapties saugotojai". Akivaizdu, kad pastarieji mano, jog manipuliacijų iš Maskvos pusės grėsmė LIETUVOS VALSTYBEI yra prieinama kaina už galimybę JIEMS PATIEMS tais įslaptintais agentais manipuliuoti SAVO ASMENINEI naudai. Turbūt nesunku atspėti, kokiai ideologinei stovyklai ta fauna priklauso, ne? ;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Lengvabūdiškas pažadas ar ne, bet geriau tegu valstybės pažadas nebūna laužomas. Buvo padaryta labai didelė klaida, kad agentai nebuvo išviešinti iš karto, devyniasdešimtųjų pradžioje.

    Ir Rubavičius šį kartą vėjų prišnekėjo.

    1. Pavyzdžiui, kad prisipažinę yra "neliečiami" ir galimai toliau kenkia, kai šiaip prisipažinimas nedraudžia nei juos sekti, nei tikrinti, priešingai, leidžia kaip tik atidžiau prižiūrėti. Ir istorijoje nėra mažai atvejų, kai persimetėliai būna daug aršesni už nepersimetėlius, kad nuolatos įrodytų savo nuoširdumą.

    2. Jei dalis agentų buvo tikri agentai, tai didelė dalis jų nebuvo: buvo paversti agentais spaudimo būdu ir dažnai simuliuodavo savo veiklą. Pavyzdžiui, man toks senas medikas pasakojo, kad anais laikais vieną iš jų užverbavo, spausdami dėl vaikų mokslo ar pan, tai tas visus sukvietė, pasigėrė, ir esą "iš girtumo" prasitarė, kad yra agentas. Tai visi ir žinojo, ir kartu daug metų sugyveno: prie apie Lietuvos istorija nekalbėdavo, o tas rašė niekines ataskaitas apie pavyzdingą kolektyvą. Tarp prisipažinusių daug tokių, kurie tik džiaugėsi išsivadavę iš skundiko naštos, tuo pat metu išsaugodami reputaciją. Tai buvo tinkamas ir sąžiningas kompromisas tų žmonių atžvilgiu, kuris dabar būtų paneigtas.

    3. Išviešinimas būtų ne vietoje ir ne laiku dėl mūsų pačių mentaliteo, kuris trykšta tiek žiniasklaidos antraštėse, tiek koementaruose ir didele dalimi susideda iš žmonių plūdimo ir sutrypimo visai nekreipiant dėmesį į pilną vaizdą, į visas aplinkybes. Išviešinti esą reikalauja teisingumas, bet dauguma jo nesulauktų.

    4. Demografinis faktorius: net ir tie agentai, kurie sovietų sąjungos žlugimo metu turėjo 30 metų, šiuo metu jau praktiškai pensininkai. O vyresni iš viso jau išmirė arba jokio vaidmens nebevaidina. Tai čia vėl Rubavičiaus kalbos, kad tie agentai vis dar aktyvūs, menkai pagrįstos.

    Susumavus: geriau vėliau, negu niekada reikia viešinti neprisipažinusius agentus, piktybinius ar nepiktybinius. Prisipažinusius reikia prižiūrėti budria akimi ar nevykdo dvigubos veiklos, ypač jei užima postus, bet iš principo palikti ramybėje. Ir, svarbiausia, reikia gaudyti PO Nepriklausomybės užverbuotus agentus. Va šitie tai žalingiausi.




    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirmiausia, T0mas J. teisus - valdžia ir valstybė nėra tapačios sąvokos. Čia įdomus K. Braziulio komentaras: "Taigi viešinti ar neviešinti KGB agentus?
      Norint atsakyti į šį klausimą pirmiau reikia atsakyti į kitą klausimą: kas ir dėl kokių priežasčių nusprendė KGB agentams suteikti aukščiausio lygio Lietuvos valstybės paslapties statusą?
      Atsakymas, jei sugebėsite į jį atsakyti, jus nustebins ir neliks nė krislelio abejonės, kokį sprendimą reikia priimti.".
      Antra, visiškai sutinku, kad TADA reikėjo viešinti - bet dabartinėje situacijoje vis tiek lieka aktualus V. Rubavičiaus iškeltas klausimas: ar tai turi būti amžina paslaptis?
      1. Geras argumentas. Kontrargumentuoti galima būtų tuo, kad ta jų kenkėjiška veikla gali būti sąlygota net ne Maskvos, bet vietinių "kompromatą" turinčių grupių šantažo.
      2. Irgi labai geras punktas - bet čia potencialų pavojų galima jei ne eliminuoti, tai bent minimizuoti pridedant info apie aplinkybes - pvz. "Užverbuotas darant spaudimą šeimai. Realia kenkėjiška veikla neužsiiminėjo" ar kažką panašaus. Tai, beje, gerokai sumažintų ir trečiame punkte paminėtą riziką.
      4. Iš dalies, taip, bet iš kitos pusės - dalis veikėjų net ir garbiame amžiuje lieka gana įtakingi, dalis dar gali būti gana toli nuo pensijos, o dalis gal buvo subūrę jaunesnių "sub-agentų" tinklą. Aišku, kad toli gražu ne visi agentai tebėra aktyvūs - bet ir teigti, kad visi jau "atitolo nuo reikalų", būtų netikslu.
      Dėl reziumė: dėl neprisipažinusių agentų viešinimo - visiškai pritariu, dėl prisipažinusių palikimo ramybėje - abejočiau dėl galimo manipuliavimo iš tos "budrios akies" pusės, o ir Rusija, jei žino apie prisipažinimo faktą, gali šantažuoti duomenų paskelbimu - tada jau jokios valdžios garantijos nebepagelbėtų. Galiausiai, dėl "Ir, svarbiausia, reikia gaudyti PO Nepriklausomybės užverbuotus agentus. Va šitie tai žalingiausi." net komentuoti nėra ką - 100 proc. teisingai.

      Panaikinti
  5. Anonimiškas2018-06-26 20:08

    Sunkus klausimas, viešinti ar ne, viešinimas kilęs nuo žodžio viešnamis, tai išmetimas į viešumą, ar viešumoje kas nors dora gali gimt?, matyt niekada, ir dar viešinimas tai paminimas atgailos, žmogui kuris nuoširdžiai gailisi, suduotas smūgis, ir neaišku kaip jie buvo užverbuoti, jei jau viešinti tai viską, o ne atskiras detales, čia svarbiausias saugumo darbas, jei tai tikrai Lietuvos saugumas, jie ir turi saugot Valstybę, viešumas niekada nieko nesaugo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ar aš girdžiu nerimą balse? ;)

      Panaikinti
  6. Anonimiškas2018-06-26 23:08

    Piks negerai jei jau balsus girdi, naudingiau klausyti proto.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškas, negerai, jei sarkazmo nepavyksta suprasti. ;)

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item