Vytautas Daujotis. Baltos dėmės VSD pažymoje, arba nutylimos valstybės užvaldymo ištakos

propatria.lt nuotr.

Nors nevykusiai kriminalizuojanti žurnalisto T. Dapkaus veiklą VSD pažyma buvo specialiai parengta nutekinimui, kad gesintų ir menkintų viešumon iškilusius faktus, kaip prezidentė susino žiniasklaidą, pažyma nėra tuščias popiergalis. Ne juodos, bet paliktos baltos dėmės VSD pažymoje aiškiau rodo tikruosius valstybę griaunančius nusikaltėlius, okupavusius politikos ir akademines viršūnes.

Pažyma skelbia koncerno „MG Baltic“ (toliau MG) strategijos pagrindinius tikslus:

- sumažinti valstybinės valdžios valdymo, teismų ir kitų institucijų neigiamą poveikį (įtaka teisės aktams ir taikomų sankcijų sumažinimas);

- sukurti ir palaikyti pastovius ryšius valdžios ir valdymo institucijose, gauti informacijos iš svarbių institucijų (Seimas, vyriausybė);

- lobistinė veikla, kurios rezultatai vertinami pagal įtakai paklūstančių struktūrų skaičių.

Strategija nestebina, tokių tikslų turi bet kuris normalus verslas. Klausimas ir problema tik ta, kaip verslas siekia šių tikslų ir kaip valstybinė valdžia sugeba verslo interesą derinti su bendruoju visuomeniniu gėriu. Nors pažyma ir rodo Lietuvos valdžios neįgalumą ir korumpuotumą, bet dar daugiau ji nutyli.

1990 m. 25-metis vunderkindas Darius Mockus, pasitelkęs kelis ekonomistus, prie savo verslo įkuria ir kartu su kitais išlaiko neva savarankišką organizaciją, pavadintą Lietuvos laisvosios rinkos institutu (LLRI). Šio instituto misijoje aukščiau minėti, bet akademiškai padažyti MG strateginiai tikslai pateikiami kaip sąlyga laisvosios rinkos susikūrimui ir tuo pačiu visos Lietuvos klestėjimui. VSD pažymoje LLRI „pamirštas“, nors jo nuopelnai MG ir kitam stambiajam kapitalui Lietuvoje įspūdingesni negu pažymoje minimų partijų, partijėlių ir partiečių.

LLRI genezė

LLRI įsteigimas jau 1990 m. rodo, kad buvo rengiamasi „privatizavimu“ pavadintam masiniam valstybės turto išgrobstymui. Tačiau jau tuo metu aiškiai išsiskyrė būsimųjų grobstytojų veikimo būdas ir lygis: vieni primityviai, griebdamiesi net tokių atvirai nusikalstamų priemonių kaip reketas ir šantažas, stengėsi kuo greičiau ir daugiau prisigrobti „privatizuojamo“ turto. Tuo tarpu tokie LLRI kūrėjai, turėję ideologinio darbo patirties sovietmečiu, buvo kur kas aukštesnio lygio veikėjai. Jie puikiai suprato, kad praktiškai taikomą „privatizavimo“ nuostatą būtina pagrįsti ir legitimuoti intelektualiai skleidžiant tam tinkamą ideologiją. Tokia principą „grobk, kiek gali“ pateisinančia ideologija tapo atvirkščia jų anksčiau išpažinta komunistinė ideologija – neoliberalizmas.

Neoliberalizmas tėra tik mechaniškai apverstas nuo kojų ant galvos komunizmas: pastarasis nuosekliai smerkia ir neigia privačią nuosavybę kaip absoliutų blogį ir reikalauja sunaikinti visas jos apraiškas, o neoliberalizmas kaip visiška jo priešingybė tokiu blogiu laiko ir siekia likviduoti visas visuomeninės ir valstybinės nuosavybės formas reikalaudamas suprivatinti visas gyvenimo sritis – nuo ūkio iki teisingumo vykdymo.

Įsteigto LLRI paskirtis kaip tik ir buvo pritaikyti šią ideologiją Lietuvoje vykstančiam „prichvatizavimui“ pateisinti – jį pagrįsti pseudoteoriniais argumentais, o svarbiausia – skleisti ją visuomenėje siekiant užvaldyti jos sąmonę. Iki tol mėginta „perauklėti“ komunizmo idėjų dvasia, visuomenė dabar turėjo būti indoktrinuota neoliberalizmo ideologija ir žvelgti į vykstantį Lietuvos plėšimą kaip į normalų ir neišvengiamą, „vakarietiškos pažangos“ reiškinį.

Šis sumanymas puikiai pavyko: LLRI nėra mokslinių tyrimų institutas, o tik vadinamoji „idėjų kalvė“ (think tank), tai yra – grynai ideologinė pseudomokslinių studijų ir smegenų plovimo įstaiga. Šiuo atžvilgiu ideologizuoti LLRI vykdomi „tyrimai“ niekuo nesiskiria nuo sovietmečiu vykdytų „mokslinio komunizmo“, „mokslinio ateizmo“ ar „socializmo politinės ekonomijos“ tyrimų. Tačiau instituto „ekspertų“ vykdomi „tyrimai“ ir jų „rekomendacijos“ nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo lemia Lietuvos ekonominės ir socialinės raidos kryptį. Jie visiškai užgožia akademinių socialinių mokslininkų argumentus žiniasklaidoje ir politiniuose sluoksniuose, priimančiuose sprendimus dėl krašto plėtros.

Institutas atlieka tokias pačias funkcijas, kokias sovietinėje Lietuvoje vykdė įvairaus lygio komunistų partijos ir komsomolo ideologijos bei propagandos skyriai. Skirtumas tik tas, kad tada visuomenė buvo ideologiškai indoktrinuojama valstybės lygmeniu ir tai darė aiškiai įvardintos ir lengvai atpažįstamos institucijos. Atkurtoje Lietuvoje buvo suprivatintas ir smegenų plovimas, jį vykdo kur kas sunkiau atpažįstamos LLRI tipo privačios ir viešos „idėjų kalvės“. Jų tikroji paskirtis ir tikslas – ideologiškai „auklėti“ visuomenę diegiant jai „pažangias“ neoliberalizmo ir kitas tariamai „vakarietiškas“ ir „europines“ vertybes – yra slepiamas po neutraliai skambančiomis „viešųjų įstaigų“ „think tankų“, „stebėsenos ir analizės centrų“ ir kitomis „nepolitizuotomis“ iškabomis. 

Palyginti su sovietinėmis, tokios įstaigos veikia kur kas efektyviau vien todėl, kad piliečiai yra „perauklėjami“ gerokai subtiliau. Daugelis net neįtaria, kad turi reikalų su gerai užsimaskavusiais ideologiniais propagandininkais. Todėl yra ne tokie atsargūs ir patikliau priima jų skelbiamas ideologines dogmas. Todėl iki šiol nėra suprasta ir aiškiai pasakyta: Lietuvos valstybės užvaldymas prasidėjo nuo jos piliečių sąmonės užvaldymo, kuris buvo įgyvendintas pirmiausia toliaregiškai (tai reikia pripažinti) ir anksti įsteigto LLRI pastangomis.

LLRI kaip „mokslo“ institutui pirmiausiai pavesta skelbti ir aiškinti jų mokslo pagrindinį ir vienintelį dėsnį: visos gyvenimo sritys egzistuoja tam, kad taptų pelno šaltiniu. Be to, institutas turi ugdyti naujus „mokslinio“ libertarizmo žynius, kuriuos mockai vėliau skiria valdžios pareigūnais, universitetų administratoriais, idant ateinanti karta žinotų savo vietą pasaulyje.

Nuo pat savo atsiradimo pradžios LLRI ideologiškai aptarnavo į Lietuvą besiskverbiantį užsienio ir vidaus stambųjį kapitalą bei teisino šalyje įvykdytas griaunančias neoliberalias ūkio „reformas“ ir iki šiol tęsiamą šalį prie demografinės katastrofos slenksčio atvedusią ekonominę ir socialinę politiką. Citata iš LLRI prisistatymo: „Nors pastangos Lietuvoje įvesti progresinius mokesčius nuo 1995 m. kartojasi nuolat, instituto pastangomis jie neįteisinti.“ Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje yra didžiausia Europoje socialinė atskirtis, verčianti gyventojus emigruoti iš Lietuvos. Mockų pinigais apmokama LLRI ideologija įsivyravo masinėje žiniasklaidoje, o blogiausia – ji pradėjo skverbtis į akademinę sritį ir galiausiai ją užvaldė.

Mockai – per LLRI į švietimą

Šalinant baltas dėmes, paliktas VSD pažymoje, reikia pasakyti, kad operacija kodiniu pavadinimu „LLRI“ buvo itin sėkminga švietimo srityje. Pažymoje trumpai užsimenama apie MG susidomėjimą 2009 m. pradėta aukštojo mokslo reforma ir mokslo slėnių projektais dėl didelių statybų užsakymų, galimybių įsigyti vertingų nekilnojamojo turto objektų. Iš tikrųjų MG dirbo ir dirba ne tik per Liberalų sąjūdį MG deleguotas ministras Gintaras Steponavičius, bet ir visa plejada per LLRI į aukščiausius valstybės postus deleguotų laisvosios rinkos žynių. Jų darbai suprekinant ir surinkinant universitetus detaliau aprašyti ankstesniame straipsnyje: „Moksliška“ pinigų plovykla: lietuviškas neoliberalizmas ir nauja viešoji vadyba“. Rengiant universitetų krepšelinės reformos planą dalyvavo ir LLRI, kurio direktoriumi tuomet buvo būsimasis (deleguotas per Liberalų sąjūdį) teisingumo ministras R. Šimašius. Ir tapęs teisingumo ministru, jis aktyviai dalyvavo kuriant vadinamąją laisvąją rinką aukštajame moksle. Nepakeičiamas LLRI tarybos narys Paulius Subačius, pagrindinis universitetų suprekinimo ir surinkinimo ideologas, buvo deleguotas kaip ŠM ministro G. Steponavičiaus patarėjas prižiūrėti „teisingą“ reformos vyksmą.

Lūžio tašku reikia laikyti 2009 m., kai LLRI statytinis Ramūnas Vilpišauskas, prieš tai penkerius metus turėjęs prezidento patarėjo tribūną skleisti savo išpažįstamą ideologiją, tapo VU TSPMI – šalies nacionaliniam saugumui strategiškai svarbios akademinės mokslo ir studijų įstaigos – direktoriumi. TSPMI pajungimo LLRI simboliu tenka laikyti faktą, kad ekonomiką instituto studentams pradėjo dėstyti pats LLRI direktorius – Žilvinas Šilėnas.

LLRI skleidžiama ideologija yra radikaliai antitautinė ir antivalstybinė. Jos požiūriu, tautų kaip kolektyvinių bendrijų nėra, o egzistuoja tik individai. Ta nuostata be išlygų vadovaujasi visi LLRI atstovai ir kiti tas pačias pažiūras išpažįstantys asmenys. Todėl nuosekliai blogiu laikoma ir valstybė, kuri įpareigoja piliečius mokėti mokesčius. Ši ideologija skleidžiama ir populiarinama net žaismingomis formomis, kokia būna LLRI organizuojama „laisvės nuo mokesčių diena“, per kurią diskredituojama pati mokesčių idėja, kurią įkūnija jų naštą simboliškai reprezentuojantis kasmet ridenamas didžiulis akmuo. Bet kurioje normalioje ir savisaugos instinktą išlaikančioje šalyje tokios ideologijos sklaida vienareikšmiškai būtų vertinama kaip antivalstybinės ardomosios veiklos apraiška, nes šitaip idėjiškai griaunama valstybė sistemiškai diskredituojant ir neigiant pačią jos idėją. Šios idėjos brukamos ir VU TSPMI studentams, nors dėl ypatingos šios įstaigos svarbos nacionaliniam saugumui ji turėtų būti ne ištautinama ir išvalstybinama, bet tapti tautinės ir valstybinės sąmonės bei patriotizmo ugdymo žyniu ir etalonu visoms šalies aukštosioms mokykloms.

Glaudžios R. Vilpišausko sąsajos su LLRI lėmė, kad TSPMI suvaidino itin svarbų vaidmenį rengiant ir įgyvendinant visišku fiasko pasibaigusią „krepšelinę“ aukštojo mokslo reformą. Turimi duomenys rodo, kad vienu iš jos iniciatorių buvo LLRI įsteigęs MG. Todėl būtina principingai ištirti šios „reformos“ pagrindinių ideologų tikruosius siekius. Aktyviausi jos rėmėjai – R. Vilpišauskas, Nerija Putinaitė – priklausė su MG ir LLRI susijusio ir korupciniais nusikaltimais įtariamo bei teisiamo buvusio ŠM ministro G. Steponavičiaus artimiausių bendradarbių ir patikėtinių ratui. N. Putinaitė buvo priimta dirbti į TSPMI, nors neturi reikiamos kvalifikacijos politikos mokslų srityje. Brutaliai, net atvirai pasitelkus MG valdomas žiniasklaidos priemones vykdyta krepšelinė aukštojo mokslo reforma neabejotinai yra vienas pragaištingiausių neoliberalių ekonominių, socialinių ir akademinių eksperimentų atkurtosios valstybės istorijoje. 

Todėl, tiriant MG padarytą žalą visuomenei ir valstybei, būtina ne tik įvertinti jos tikrąjį dydį, bet ir išsiaiškinti, ar fanatiškas šios „reformos“ šalininkas VU TSPMI direktorius R. Vilpišauskas ir jo bendražygiai tik aklai vykdė koncerno patikėtinio G. Steponavičiaus valią, ar vis dėlto buvo ir tiesiogiai susiję su koncerno vadovybe ir sąmoningai tarnavo jos interesams. Jeigu paaiškėtų, kad sąsajos su MG buvo ne tik netiesioginės – per LLRI daromą idėjinę įtaką institutui, – o buvo palaikomi ir tiesioginiai ryšiai, tai reikštų, kad, vadovaujant R. Vilpišauskui, TSPMI faktiškai taip pat buvo paverstas MG priedėliu ir veikė kaip koncerno interesų įgyvendinimo įrankis. Tuo pačiu rastųsi pagrindas teigti, kad institutas, nors jame dirba daug sąžiningų ir kvalifikuotų darbuotojų, šiems nesuvokiant tapo ne tik užsienio ir vidaus stambųjį verslą ideologiškai aptarnaujančia įstaiga, bet faktiškai buvo paverstas ir kvaziakademine nusikalstama struktūra, padedančia įgyvendinti net ir neteisėtais metodais savo tikslų siekiančių verslo klanų interesus.

Vienas iš pragaištingiausių neoliberalių reformų AM srityje padarinių buvo faktinis aukštųjų mokyklų privatizavimas paverčiant juos viešosiomis akademinio verslo įstaigomis. Jų veikla buvo atsaistyta nuo visuomenės ir valstybės poreikių ir interesų. Išnyko iki tol buvusi aiški riba tarp valstybinių aukštųjų mokyklų ir viešųjų įstaigų. Todėl radosi idealios sąlygos aukštosiose mokyklose ir mokslo tyrimo institutuose vykdomus mokslinius tyrimus pajungti iš esmės privačių tikslų siekiančių viešųjų įstaigų projektams. 

Tipiškas tokios ydingos simbiozės pavyzdys yra būtent VU TSPMI, kurio darbuotojai dirba ir tokio pobūdžio įstaigose kaip VŠĮ „Europos projektai“ bei Viešosios vadybos ir politikos institute. Jo atstovai, remdamiesi neoliberali vadinamosios „naujosios viešosios vadybos“ ideologija, savo atliekamais pseudomoksliniais tyrinėjimais aptarnavo kitos, valstybės išlaikomos, bet taip pat faktiškai privačios, aukštojo mokslo sritį ideologiškai prižiūrinčios įstaigos – MOSTA – poreikius. Šitaip VU TSPMI tapo plačiai išsikerojusio pseudoakademinio verslo, virtusio tikra pinigų plovykla, grandinės dalimi. Tokiomis sąlygomis objektyvūs ir kritiški moksliniai tyrimai tampa neįmanomi. Mat siekiantys žūtbūt gauti galimybę „įsisavinti“ pinigų davėjų skiriamas lėšas, tyrėjai savanoriškai paklūsta jų poreikiams ir, bijodami prarasti finansavimą, patys neriasi iš kailio stengdamiesi prisitaikyti prie donorų ir sponsorių ideologinių ir politinių nuostatų. Kai kuriais atžvilgiais šitokia kontrolė yra net veiksmingesnė nei buvusi sovietmečiu, kai tyrėjai buvo atvirai verčiami paklusti valdžiai ir vadovautis iš viršaus primetamomis ideologinėmis gairėmis.

VU TSPMI, buvusio solidaus universitetinio instituto, virsmas LLRI, o bent jau netiesiogiai ir MG priedėliu ir pseudomokslinių naujosios viešosios vadybos tyrinėjimų centru reiškia, kad sugebėta priversti valstybę finansuoti jų sukurtus neoliberalistinės ideologijos centrus. Šios ideologijos sklaida tapo prioritetine instituto veiklos kryptimi, o Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo ir išlikimo klausimai natūraliai buvo nustumti į paraštes ir tapo apleisti. Prasidėjus valstybės pinigais remiamai tokios ideologijos sklaidai Lietuvos universitetuose, ši ideologija nebetrukdomai smelkiasi į visuomenės sąmonę ir ją užvaldo. Tik tokioje kriminalizuotoje terpėje galėjo išaugti visuomenę bei šalį pavergusi VSD pažymoje minimų ir neminimų veikėjų galia bei valdžia.