Marcinas Rzegockis. Katalikų kardinolas: „Mes visi skolingi Karlui Marxui“

y-news.lt

Kardinolas Reinhardas Marxas davė interviu vokiečių sekmadieniniam laikraščiui Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung; kardinolas buvo kalbinamas bendrapavardžio filosofo Karlo Marxo 200-ojo gimtadienio proga; filosofas laikomas mokslinio socializmo teorijos tėvu ir visame pasaulyje suklestėjusių komunistinių režimų įkvėpėju. Minėtame interviu kardinolas, kuris pats yra progresyvios Romos katalikų bažnyčios minties šalininkas, apie marksizmo kūrėją kalba labai pagarbiai.

„Mes visi skolingi Karlui Marxui“, – sakė jis. – „Be Karlo Marxo nebūtų socialinio katalikų bažnyčios mokymo.“ Pasak kardinolo, Karlas Marxas parodė, jog žmogaus teisės taip ir liks iki galo nerealizuotos be materialinės žmonių gerovės; jis gyrė Marxą už tai, kad šis skyrė dėmesio tikrajai žmonių padėčiai.

Šis interviu kartu su kitu pokalbiu, skelbtu Rheinische Post, be kritinio komentaro buvo publikuotas Vatikano laikraštyje L’Osservatore Romano; visos išsakytos mintys buvo apibendrintos taip: „Už socialinę katalikų doktriną neabejotinai reikia būti dėkingiems marksistinės doktrinos tėvui.“

„Nereikėjo leistis pavagiamiems kapitalizmo“, – pareiškė kardinolas, kaltindamas kapitalizmą tuo, kad jis kursto gobšumą ir nacionalizmą. „Tokiuose karuose kaip Pirmasis pasaulinis karas imperialistinės ekonomikos interesai vaidino neabejotinai svarbų vaidmenį“, – kalbėjo jis. „Svarbiausia buvo plėsti rinkas ir tikėtinus pelnus.“ Toliau dvasiškasis Marxas kaltina kapitalizmą dėl „milžiniškos socialinės nelygybės ir žalos aplinkai.

Dėl visų bėdų kaltindamas kapitalizmą, kardinolas parodė didžiulį prielankumą (nepelnytai) Marxui, neigdamas filosofo atsakomybę už visas pasaulį ištikusias marksizmo sąlygotas pasekmes. „Negalima kaltinti Karlo Marxo už viską, kas, vadovaujantis jo teorijomis,  buvo padaryta Stalino gulaguose“, – sako aukštas Vatikano dvasininkas.

Negana to, kardinolas Marxas išdidžiai pareiškė, kad Jonas Paulius II jį vadindavo „mūsų marksistu“. (Popiežius Pranciškus taip pat neseniai pajuokavo jį pavadindamas „kardinolu marksistu“.) Pačiam kardinolui tai pasirodė greičiau komplimentas nei įžeidimas.

Gali atrodyti absurdiška, kad Romos bažnyčios kardinolas šlovina Karlą Marxą ir jo idėjas, kurios, pritaikytos praktiškai, kainavo maždaug 100 milijonų žmonių gyvybių.

Istorija aiškiai parodo – kur tik įsigalėjo marksizmas, ten atitinkamos šalies žmonės pradėjo kariauti, buvo dehumanizuoti, sumenkinti, ten buvo pradėtas etninis valymas, įsigalėjo skurdas ir badas. Daugiagalvės komunizmo hidros blogybės – sovietiniai gulagai, Ukrainos Holodomoro žiaurumai, didžiulis skurdas šiandieninėje Venesueloje. Kita vertus, empiriškai įrodyta, kad kapitalizmas sumažino milijonų skurdą. […] Šiame kontekste kardinolo Marxo žodžiai gali šokiruoti skaitytojus katalikus ir nekatalikus.

Katalikų bažnyčia oficialiu mokymu nuolat smerkė socializmą ir komunizmą. Jau 1891-aisiais, po Marxo mirties praėjus aštuoneriems metams, popiežius Leonas XIII savo enciklikoje Rerum Novarum rašė, kad socializmas veda į pavydą, niekuo nepagrįstą socialinę nesantaiką ir veiksmus prieš prigimtinį teisingumą: „Nei teisingumo, nei bendros gerovės vardan joks individas negali gvieštis to, kas priklauso kitam, arba grobti kitų žmonių nuosavybę dangstydamasis tuščiu, lėkštu lygybės pretekstu.“ Savo enciklikoje Quod Apostolici Muneris popiežius Leonas XIII komunizmą apibūdino kaip „mirtiną marą, kuris taikosi persmelkti visą žmonių visuomenę, kuris ją paliks ant pražūties slenksčio.“

Popiežius Pijus XI savo enciklikoje Divini Redemptoris ( „Apie ateistinį komunizmą“) pabrėžė: „Komunizmas, be kita ko, atima iš žmogaus laisvę, apiplėšia asmenybę atimdamas orumą ir panaikina visus moralinius varžtus, saugojusius nuo prasiveržiančių instinktų.“

Po Rerum Novarum praėjus šimtui metų, Jonas Paulius II garsiojoje enciklikoje Centesimus Annus išplėtojo Leono XII socializmo kritiką išryškindamas dar vieną esminę su šia ideologija susijusią problemą: „Kertinė socializmo klaida yra iš esmės antropologinė. Atskirą asmenį socializmas traktuoja kaip paprasčiausią elementą, socialinio organizmo molekulę, vadinasi, individo gerovė absoliučiai priklauso nuo socioekonominio mechanizmo veikimo.“

Daugelio nuostabai popiežius Pranciškus prisijungė prie Karlą Marxą kritikuojančiųjų choro. Popiežiaus emerito Benedikto XVI raštų apie tikėjimą ir politiką pratarmėje dabartinis pontifikas sutinka, kad „didžiulį kontrastą [tarp marksizmo ir krikščionybės] sudaro itin ryškus pozicijų skirtumas svarstant, kaip turėtų įvykti atpirkimas.“ Popiežius Pranciškus pakartoja popiežiaus Benedikto XVI klausimą: „Ar atpirkimas įvyksta išsivadavus iš bet kokios [materialios] priklausomybės, ar vienintelis kelias į išsilaisvinimą yra absoliuti priklausomybė nuo meilės, kuri taip pat turėtų būti suprantama kaip tikroji laisvė?“ Popiežius Pranciškus atsako: „… kai neigiame šiuos meilės saitus, išsižadame tikrosios žmonių didybės, laisvės ir orumo tvirtovės.“

Kardinolui Marxui, Vokietijos katalikų bažnyčios veidui, ir jo bičiuliams vokiečių vyskupams derėtų prisiminti, kad jie nėra pašaukti pataikauti Vokietijos politikams, kad užtikrintų nenutrūkstamą grynųjų srautą, plaukiantį į bažnyčias federalinių religijos mokesčių pavidalu. Jie buvo įšventinti skleisti Evangeliją, įkūnytą Biblijoje ir Bažnyčios Magisteriume.

Versta iš blog.acton.org.