Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Feministės, nustokite menkinti moteris. Atsakymas S. Vilimaitei

Tiek pat protinga, kiek teisinga. Įdomu, kiek originalu. Pagalvojau, permetusi akimis vieną iš daugelio panašių Sandros Vilimaitės tekstų („Moteriškumas – blogas įprotis, kurio reikia atsikratyti“). Ir vėl feministė, kuri piktinasi moteriškumo stereotipais, stereotipiškai kartoja tą patį, ką jau sakė daugybė kitų feminisčių. Ir kaip visada – toks pasipiktinimas grindžiamas ideologinėmis nuostatomis, bet ignoruoja mokslo faktus. 

Regis, svarbu sureaguoti, kad besikartojantys straipsniai nesuklaidintų jaunų, dar vaikų neturinčių, merginų. Bei nemenkintų ir neskaudintų tų, kurios jau yra mamos (ironiška, kad moterims tenka gintis nuo jų „gynėjų“).

Taigi autorė pasakoja, kad jos tėvai niekada nereikalavo „būti gera ir švelnia“, kad ji su berniukais žaidė „berniukiškus“ žaidimus, ir ją piktina, kad visuomenė reikalauja iš mergaičių mergaitiško elgesio, primetinėja „moteriškumo“ stereotipus. Iškart iškyla klausimas – kur ta visuomenė, kuri primetinėja? Pavyzdžiui, mes su sese augome panašiai kaip ir autorė – kai norėjome, laipiojome medžiais, žaidėme karą ir nei karto dėl to nepatyrėme jokios bausmės ar spaudimo elgtis „mergaitiškai“. O kai norėjome, žaidėme su lėlėmis, kaip ir visos mūsų draugės ir draugai. Dabar aš jau pati turiu keturis vaikus ir niekada į galvą nešovė jiems „primesti“, kokį žaislą rinktis ar kokiam vaidmeniui gyvenime ruoštis. Pažįstu daug įvairių tėvų ir nepastebėjau, kad kažkas prievartautų vaikus žaisti taip, kaip dera mergaitėms ar berniukams. 

To primesti nereikia, o net ir norėdamas, nespėtum. Pavyzdžiui, mano dukra ir trys sūnūs nuo pat gimimo (tiesa sakant, dar net gimdoje) elgėsi „stereotipiškai“. Be jokių siūlymų ar patarimų iš žaislų krūvos berniukai dažniausiai rinkosi kardus, mašinėles, kamuolius ar konstruktorius, o mergaitė – lėles. Netgi ten, kur iš anksto negalėtum nuspėti. Pavyzdžiui, radę kelis akmenukus, berniukai meta juos į balą ar kitą taikinį. O štai pustrečių metų mergaitė sumoja, kad du didžiausi akmenukai yra tėtis ir mama, o kiti – vaikai. Ir prasideda mažųjų akmenukų maitinimas, rengimas, mokymas... 

Aišku, tai nėra geležinė taisyklė. Be abejo, ir mergaitės, ir berniukai kartais renkasi žaidimus, kurie būdingi priešingai lyčiai. Be jokios abejonės - būna berniukiškų mergaičių ir mergaitiškų berniukų, kurie taip daro nuolat. Bet bendros berniukiško/mergaitiško (kaip ir vyriško/moteriško) elgesio tendencijos yra akivaizdžios, ir natūralu, kad tai atsispindi  visuomenės lūkesčiuose. 

Taip, egzistuoja ir daug neracionalių ar net žalingų moteriško arba vyriško elgesio normų. Tačiau didele dalimi visuomenės lūkesčiai tėra sveiko proto įžvalgos apie skirtingų lyčių savybes, jų nulemtus pomėgius, interesus bei elgesį. Pavyzdžiui, mažai pažįstamai mergaitei įprasta dovanoti lėlę, o ne kardą, nes didelė tikimybė, kad jai su lėle žaisti bus įdomiau. Šis ir panašūs praktiniai pastebėjimai perduodami iš lūpų į lūpas ne todėl, kad kažkokie blogiečiai nori primesti mergaitėms vaidmenis, bet todėl, kad didžiąja dalimi toks elgesys pasiteisina.

S. Vilimaitė piktinasi: „Baisiausia, kad dauguma moterų nekvestionuodamos paklūsta kitų nustatytoms žaidimo taisyklėms ir iki pamėlynavimo tvirtina, kad šis joms sudarytas savybių rinkinys yra įgimtas.“ Labai atsiprašau, jei nuvilsiu, bet socialinio konstruktyvizmo teoriją (pagal kurią moteriški ir vyriški vaidmenys yra primesti visuomenės) visiškai paneigia mokslo duomenys. Jie rodo, kad didžiąja dalimi vyriškas ir moteriškas elgesys iš tiesų yra įgimtas, o atitinkamos visuomenės nuostatos formuojasi ant šio biologinio pagrindo. Jeigu feministės galvoja kitaip, gal gali paaiškinti, kas kitų žinduolių rūšims „primetė“ patelių ir patinų elgesį ir atitinkamus jauniklių žaidimus? Gal jos gali paaiškinti, kokie „kultūriniai, socialiniai, galios, politikos aspektai, religijos nuostatos“ vyrauja, pavyzdžiui, graužikų populiacijose? Kalbant apie žmones, moksliniai duomenys rodo, kad vaiko polinkį į berniukiškus ar mergaitiškus žaidimus lemia ne stereotipai, bet testosterono kiekis gimdoje nėštumo metu.

Psichinė, fizinė, socialinė ir dvasinė lyčių tikrovė sudėtinga, bet biologinė jų kilmė yra paprasta. Lyčių skirtumai egzistuoja todėl, kad daugeliui gyvūnų rūšių yra būdingas lytinis dauginimasis, kuris evoliucijos požiūriu yra optimalesnis nei nelytinis. Lytinis dauginimasis paspartino evoliuciją ir padėjo atsirasti homo sapiens sapiens. Vaizdžiai tariant, be daugybės kitų faktorių ir lyčių skirtumams turime būti dėkingi, kad galime mąstyti, kalbėti, rašyti ir diskutuoti apie lyčių skirtumų kilmę.

Faktą, kad lyčių skirtumai yra stipriai biologiškai determinuoti, atskleidžia mūsų kūnai. Kiekvienos žmogaus ląstelės chromosomos liudija apie vyriškos ir moteriškos lyčių papildomumą ir nukreiptumą į gyvybės pradėjimą, tėvystę ir motinystę. Kūnas tokių nuorodų pilnas visose dalyse, organuose ir audiniuose. Pavyzdžiui, vyrų ir moterų smegenų jungčių žemėlapiai liudija, kaip darniai jie vieni kitus papildo. Įvairūs biocheminiai procesai, medžiagų apykaita, reakcija į vaistinius preparatus ir kitokias medžiagas vyrų ir moterų organizmuose skiriasi. O kadangi nesame vaiduokliai ar angelai (nuo kūno nepriklausančios būtybės), turime pripažinti, kad didele dalimi mūsų elgesį taip pat lemia biologija.

Moterys dažniau nei vyrai prižiūri vaikus ne todėl, kad joms taip liepė visuomenė, bet todėl, kad jos turi krūtis ir gali žindyti. Moterys vidutiniškai yra švelnesnės, kantresnės, nuolaidesnės, ne todėl, kad jas tokiomis pavertė patriarchatas, bet todėl, kad tokios savybės svarbios rūpinantis trapiais ir ypač reikliais kūdikiais. Vyrai dažnai yra stipresni, veržlesni ir kai kuriose srityse drąsesni, nes dešimtis tūkstančių metų vargo, kad savo šeimai sumedžiotų ir parneštų kaloringo maisto (mėsos) bei apgintų šeimą nuo įvairių pavojų. Šiuos ir susijusius lyčių skirtumus lemia įvairūs genetiniai, fiziologiniai, hormoniniai, psichiniai mechanizmai. Taip pat jie yra palaikomi protingos visuomenės, kuri nėra linkusi kaišioti pagalių į besisukančius ratus, garantuojančius jos išlikimą. 

Vyrams ir moterims iš prigimties būdingų bruožų prilyginimas išoriniams, neesminiams, laike ir visuomenėse varijuojantiems kultūros ar mados atributams (perukams, pėdkelnėms, burkoms ir pan.) yra visiškai nekorektiškais ir klaidinantis. Tačiau remdamosi būtent pastaraisiais, feministės daro išvadą, kad lyčių vaidmenys yra socialiai sukonstruoti ir primesti. Pastebėjusios, kad įvairiose vadovaujančiose pareigose yra daugiau vyrų bei įliejusios šias įžvalgas į marksistinę engėjų/aukų ideologiją, jos ima gintis nuo „moteris engiančio patriarchato“ bei siekia „perimti galią“ – atsistoti į vyrų vietą; tapti tokiomis kaip vyrai; daryti tai, ką daro vyrai. Ir praranda labai daug... Praranda tikrą gyvenimo džiaugsmą.

Galima sutikti su S. Vilimaite, kad vyrams vidutiniškai labiau būdingos savybės yra tinkamesnės verslui ir karjerai: „Tam reikia valios, atkaklumo, drąsos ir galiausiai pačios ambicijos siekti sėkmės profesiniame gyvenime.“ Tačiau paprasčiausiai kvaila, jei ne įžūlu,  skelbti, kad karjera ir verslas yra tikroji gyvenimo prasmė ir aukščiausias tikslas. Tikra tiesa, kad verslas ir karjera labai padeda visuomenei vystytis ekonomiškai, žmonijai tobulėti kultūriškai... Bet ką šios industrijos gamina? Verslas – pelningiausiu atveju – milijonus Iphone telefonų. Karjera? Na gerai, jei esi kažkokios tarptautinės kompanijos gigantiško padalinio fantastiškai sėkminga direktorė. Garbė, įtaka, pinigai. Neabejotinai kiekvienai tai pasiekti būtų šaunu ir smagu. Tačiau didelė dalis karjeros aukštumų paragavusių moterų suvokia – ne tai yra svarbiausia gyvenime. Nereikia būti proto bokštu, kad suprastum, jog versle tave iškart pamirš, kai išeisi į pensiją, susirgsi ar tiesiog atsiras geresnė (-is). 

Mamos ne šiaip laiką leidžia „prie puodų“ (feminisčių mėgstamas išsireiškimas), bet augina ir ugdo pasauliui naujus žmones! Įsivaizduojat? Čia jums ne telefonai ar straipsnių serija... Net ne knyga ar mokslo atradimas. Naujas žmogus su visu savo neaprėpiamu gyvenimu, atvira ateitimi, troškimais, iššūkiais, pasiekimais! Naujas žmogus, kurį moteris išnešioja, pagimdo, užaugina ir dovanoja visuomenei ir pasauliui! O ar ne dėl žmonių sukasi visas verslas, mokslas, politika ir visos karjeros?

Kai nori, moterys siekia karjeros, kuria sėkmingus verslus ir dažnai parodo, kad įvairiose srityse yra ne prastesnės nei vyrai. Yra daug nuostabių profesijų, kuriose moterims būdingi socialiniai įgūdžiai suteikia joms pranašumą (pavyzdžiui, gydytojų). Tai vyrams dera raudoti dėl neištaisomos nelygybės – jie niekada negalės padaryti to, ką gali moteris…

Vyrų vietą užimti pasišovusios feministės kankinasi, nes nežino vienos paslapties. Vyrai siekia karjeros, kuria verslus ir kitaip varžosi dėl socialinio statuso ne todėl, kad tai yra aukščiausias tikslas pats savaime. Vyrų prigimtis juos verčia (dažnai nesąmoningai) taip elgtis todėl, kad jie konkuruoja dėl moterų, kurios augins jų vaikus. Didele dalimi šios „aukštumos” vyrams tėra priemonės, reikalingos išlaikyti šeimą.

Teisinga ir verta skatinti moteris siekti karjeros, įgyti daugiau drąsos, veržlumo, pasitikėjimo savimi, tačiau tikrai neverta neigti prigimtinių lyčių skirtumų. Tokioje kovoje moterys nelaimės, nes klaidinga ideologija nėra lygiavertis priešininkas milijonų metų evoliucijos nulemtai prigimčiai. Moterys nelaimės, jei menkinsime natūralų moters pašaukimą motinystei, o moteriškumas bus laikomas „blogu įpročiu, kurio reikia atsikratyti“. 

Moterys laimės tada, kai visuomenė moteriškumą suvoks kaip galingą kūrybinę jėgą, kuri subtiliai, švelniai, bet iš tiesų valdo pasaulį. Kai motinystė bus išskirtinai gerbiama todėl, kad teikia žmonijai gyvybę, tęstinumą ir prasmę kitiems gyvenimo pasirinkimams.