Josephas E. Stiglitzas. Ar euras gali būti išgelbėtas?

Visoje euro zonoje, politiniai lyderiai įžengia į paralyžiaus fazę: piliečiai nori išlikti Europos Sąjungoje, tačiau taip pat nori ir gri...

Visoje euro zonoje, politiniai lyderiai įžengia į paralyžiaus fazę: piliečiai nori išlikti Europos Sąjungoje, tačiau taip pat nori ir griežtai taupančios ekonominės politikos pabaigos bei ekonominio klestėjimo sugrįžimo. Kol Vokietija jiems sako, kad abiejų šių dalykų turėti negalima, yra tik vienas scenarijus: daugiau skausmo, daugiau kančių, didesnis nedarbas ir žymiai lėtesnis ekonominis augimas.

Niujorkas. Euras artėja prie dar vienos krizės. Italija, trečia didžiausia euro zonos ekonomika, išsirinko euroskeptišką valdžią. Tačiau tai neturėtų stebinti. Tokia neigiama Italijos visuomenės reakcija tėra vienas iš daugelio epizodų ilgoje prastai sukonstruotoje valiutos sandorių istorijoje. Šioje istorijoje dominuojanti jėga – Vokietija – naudodama aistras kurstančią retoriką, stabdo būtinas reformas ir siūlo priimti tokius sprendimus, kurie tik pagilintų esamas problemas.

Italija prastai tvarkėsi nuo pat euro įvedimo pradžios. Jos realusis bendrasis vidaus produktas (BVP) , kuris apskaičiuotas atkreipiant dėmesį į infliacijos pokyčius, 2016 m. buvo toks pat kaip 2001 m. Kita vertus, visos euro zonos situacija buvo ne ką geresnė. Nuo 2008 iki 2016 m., jos BVP padidėjo vos 3 proc. Nuo 2000 metų, praėjus vos metams po euro atsiradimo, JAV ekonomika buvo 13 proc. didesnė nei euro zonos, 2016 m. skirtumas jau buvo išaugęs iki 26 proc. Realaus 2,4 proc. prieaugis 2017 m. buvo per mažas tam, kad atitaisytų dešimtmetį negaluojančios ekonomikos patirtą žalą – euro zonos ekonomika vėl pradėjo drebėti. 

Jei viena valstybė tvarkosi prastai, reikia kaltinti pačią valstybę. Jei prastai tvarkosi daugelis valstybių, reikia kaltinti sistemą. Kaip aš rašiau savo knygoje The Euro: How a Common Currency Threatens the Future of Europe, euro sistema yra pasmerkta žlugti. Ši sistema atėmė vyriausybių pagrindinius (palūkanų ir valiutų kursų) koregavimo mechanizmus; ir vietoj to, kad sukurtų naujas institucijas, padėsiančias valstybėms susitvarkyti su įvairiomis situacijomis, kuriose jos atsidūrė, sistema įvedė naujus apribojimus – dažnai paremtus diskredituotomis ekonominėmis ir politinėmis teorijomis. 

Euras turėjo atnešti klestėjimą, kuris sustiprintų solidarumą ir priartintų prie Europos integracijos tikslo, tačiau atsitiko priešingai euras sulėtino augimą ir pasėjo nesantaiką.

Problemos kyla ne dėl idėjų trūkumo, kaip reikėtų judėti pirmyn. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas, dvejose sakytose kalbose, Sarbonoje praeitą rugsėjį ir kitoje, šių metų gegužę, formulavo aiškią Europos ateities viziją. Vokietijos kanclerė Angela Merkel sukritikavo E. Macrono idėja siūlydama, pavyzdžiui, neadekvačiai mažas piniginių investicijų sumas toms sritims, kurioms jų labai reikia. 

Savo knygoje aš akcentavau bendros indėlių draudimo schemos sukūrimo svarbą, tam, kad išvengtume atakų prieš bankų sistemas silpnosiose šalyse. Vokietija supranta bankininkų sąjungos svarbą vienos valiutos funkcionavimui, bet tartum Šv. Augustinas, ji atsakė: „O Viešpatie, padaryk mane tyru, bet dar ne dabar“. Bankų sąjunga, matyt, yra reforma, kuri bus atlikta tik kada nors ateityje, nepaisant to, kiek žalos bus padaryta iki tol.

Centrinė problema valiutos srityje: kaip sutvarkyti valiutos kurso neatitikimus – tokius, kokie dabar kamuoja Italiją. Vokietijos atsakas – naštą užkrauti ant silpnesnių valstybių pečių, kurios ir taip kenčia nuo didelio nedarbo ir lėto ekonominio augimo. Mes žinome, kur tai veda: daugiau skausmo, didesnis nedarbas ir lėtas ekonominis augimas. Net jei šis ekonominis augimas įvyktų, BVP jau niekada nebebūtų tokio lygio, kokį būtų pasiekęs, jeigu būtų įvykdyta jautresnė strategija. Alternatyva yra perkelti daugiau naštos stiprioms valstybėms, kuriose yra aukštos algos ir didesnė  bei vyriausybės investicinėmis programomis remiama paklausa.

Mes ne kartą matėme pirmą ir antrą šio scenarijaus dalį. Išrenkama nauja vyriausybė, kuri pažada, jog, siekdama užbaigti taupymą ir sukurti racionalią struktūrinių reformų programą, sėkmingai dalyvaus derybose su Vokietija Bet net jei Vokietija skirtų tam finansavimą, to neužtektų, kad būtų pakeista ekonomikos kryptį. Antivokiškos nuotaikos auga ir bet kokia vyriausybė – nesvarbu, centro kairė ar centro dešinė – tik užsiminusi apie būtinas reformas, skrenda lauk iš kabineto. Antiestablišmento partijos iš to tik išlošia. Susidaro kamštis ir eismas stoja.

Visoje euro zonoje politiniai lyderiai įžengia į paralyžiaus fazę: piliečiai nori išlikti Europos Sąjungoje, tačiau jie dar nenori griežtai taupančios ekonominės politikos pabaigos ir ekonominio klestėjimo sugrįžimo. Tačiau jiems yra sakoma: negali turėti abiejų. Vis tikimąsi pokyčių Šiaurės Europoje, problemiškos vyriausybės išlaiko vykdomos politikos kryptį, o piliečių kančios nuo to tik auga. 

Portugalijos ministras pirmininkas Antonio Costa ir jo vadovaujama socialistinė vyriausybė yra išimtis. Costa sugebėjo atvesti valstybę į augimo fazę (2,7 proc. 2017 m.) ir taip iškovoti didelį populiarumą (44 proc. portugalų mano, jog vyriausybė tvarkosi geriau nei buvo tikimąsi 2018 m. kovo mėn.).

Italija gali įrodyti, jog taip pat yra išimtis, tik visai kitais būdais. Italijoje antieuropietiški sentimentai kyla tiek iš politinės kairės, tiek ir iš politinės dešinės. Dabar valdžioje esanti dešinioji Lygos partija ir jos galva, patyręs politikas Matteo Salvini, gali įgyvendinti tokius sprendimus, kuriuos buvo bijomasi priimti kitur. Italija yra didelė, turi nemažai gerų ir kūrybingų ekonomistų, kurie galėtų padėti parengti faktinį išėjimą  – sukuriant lanksčią dvigubą valiutą, kuri padėtų atkurti klestėjimą. Tai pažeistų euro taisykles ir reglamentavimą, bet visa juridinio išėjimo našta atitektų Briuseliui ir Frankfurtui, Italijai pasikliaujant ES neveiksnumu, siekiant išvengti lemiamo lūžio. Kad ir koks bus scenarijus, euro zona pabirs į šipulius. 

Nebūtinai viskas turi baigtis būtent taip. Parodydamos daugiau žmogiškumo ir lankstumo, Vokietija ir Šiaurės Europos šalys gali išsaugoti eurą. Vis tik dėl to, kad šio vaidinimo matydamas pirmuosius veiksmus mačiau jau daugelį kartų, nesitikiu, jog jie pakeis scenarijų.

Versta iš 'Can the Euro Be Saved?'.

Susiję

Joseph Stiglitz 7944932100407588905
item