Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Tikėjimo ir vilties jėga

1917 metais po valdžios perversmo Rusijoje bolševikai pradėjo fiziniai naikinti žmones, kuriuos laikė liaudies priešais. Į šią mėsmalę pateko patys doriausi žmonės, tame tarpe, savo šalį mylėję, giliai tikintys žmonės bei dvasiškiai. Stačiatikių vienuolyne Solovkose buvo įkurtas pirmasis griežto rėžimo lageris, kuris tapo etalonu kuriamiems Gulagui visoje Rusijoje.

Tuo metu mes gyvenome Nepriklausomoje Lietuvoje ir kūrėme laisvo žmogaus vertą gyvenimą. Statėme Lietuvą ir nei slogiame sapne nesusapnavome, kas ištiks mūsų Tėvynę, kai du XX amžiaus tironai pasidalys Europą. Nesitikėjome, kad geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros bus sugrūsti į prekinius vagonus, tėvai atskirti nuo savo šeimų, ir tremtinių ešelonai pajudės į rytus, veždami žmones į katorgišką darbą arba tiesiog į mirtį. Po karo Stalino politika palikti Lietuvą be geriausių lietuvių buvo toliau tęsiama. O likusieji Tėvynėje buvo verčiami priimti sovietinę ideologiją arba net eiti kolaboravimo keliu. Todėl pagrįstai mes šias netektis pavadinome Gedulo diena.

Tremiami žmonės, kuriems būdavo duodamos vos kelios valandos pasiruošimui į nežinomybę, kartais užmiršdavo pasiimti būtiniausių dalykų, bet neužmiršdavo nuo kambario sienos nusikabinti Švč. Jėzaus Širdies ar Dievo Motinos Marijos paveikslus. Jie buvo brangūs todėl, kad, praradus bet kokią žmogišką viltį, buvo galima pasitikėti tik aukštesne Jėga - Dievu. Žmonių Tikėjimas į Dievą daugeliui buvo tarsi uola, neleidusia prarasti viltį ir žūti svetimoje žemėje.

Šitą tikėjimo jėgą aš pats asmeniškai patyriau per savo įkalinimą ir tremtį Sibire. Tikėjimas į Dievą padėjo neišduoti savo principų, padėjo nesusivilioti laisvės pažadais ir pakelti visus sovietinės katorgos išbandymus.

Popiežius Pranciškus birželio 14 – ąją dieną leido minėti pal. Teofilių Matulionį, kuriam teko pereiti Solovkas, Peterburgo, Maskvos, Oršos ir Vladimiro kalėjimus ir tremtį Mordovijoje. Palaimintasis Teofilius primins Lietuvos žmonėms, kad net sunkiausiose sąlygose galima išlikti žmogumi, neiti į kompromisus su sąžine, su Dievo pagalba pakelti lagerio bei tremties kryžių ir nedejuoti.

Gedulo ir Vilties diena nėra tik istorinių įvykių prisiminimas, bet labai svarbi pamoka dabarčiai. Žmonės, su Dievo vardu perėję kalėjimus ir lagerius, pirmieji rėmė Sąjūdį, vėliau gynė Aukščiausiąją Tarybą ir kt. Lietuvai svarbius objektus. Jie tokie buvo todėl, kad jų vertybių skalėje aukščiausioje vietoje buvo Dievas, Tėvynė, šeima, sąžinė ir laisvė.

Šiandien mes liūdime dėl daugelio dalykų, temdančių mūsų ateitį. Tai emigracija, beviltiška demografija, medžiaginė atskirtis, smurtas šeimose, smurtas prieš vaikus bei moteris, korupcija, su kuria sunkiai kovoja mūsų teisėsauga. Ir kol kas tik populistai dalija savo pažadus, kaip jie planuoja gelbėti Lietuvą.

Politkorektiškumas politikams ir valdžios žmonėms dažnai sukliudo kalbėti apie esminius dalykus. Kol Dievą eliminuosime iš politinio gyvenimo, iš tautos ir šeimų gyvenimo, kol mums bus svarbu, iš kur pučia politiniai vėjai, tol mes būsime bevilčiai, kovodami su korupcija ir smurtu,. Ir mūsų neišgelbės jokios Stambulo konvencijos,- veikiau dar labiau sujauks moralinį žmonių gyvenimą. Be Dievo ugdyti žmonių sąžines yra tokio paties lygio utopija, kokia bolševizmo metais buvo naujo žmogaus sukūrimo utopija. Arba mes sugebėsime išsiugdyti ne tik išsilavinusius, bet ir Dievo bei sąžinės balso klausančius žmones arba ir toliau dejuosime, klampodami nesibaigiančių bėdų pelkėse.

Vyskupų ir Lietuvos vadovų kvietimu rudenį mus aplankys popiežius Pranciškus. Šiandien popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Lietuvoje ne mažiau reikalingas už Jono Pauliaus II apsilankymą prieš 25 metus. Tai didžiausią autoritetą pasaulyje turintis asmuo, turintis ką pasakyti XXI amžiaus žmogui, dažnai pasimetusiam tarp technologinės pažangos ir moralinio skurdo. Linkiu dalyvauti susitikimuose, kurie vyks Vilniuje ir Kaune ir atidžiai įsiklausyti į jo įžvalgas, kuriomis jis dalinsis su Lietuvos žmonėmis.

Tegu Gedulo ir Vilties diena tampa tik Vilties diena, nes į ateitį galima eiti tik su viltimi, kurią teikia Aukščiausias.