Algimantas Rusteika. Politinės klasės ypatumai

propatria.lt nuotr.

kaunoforumas.wordpress.com

Žemutiniame arde dominuoja du giminingi porūšiai – vatnicum vulgaris ir konservatnicum primityvo. Pasižymi paprastumu ir atsparumu gyvenimo pokyčiams, nereiklūs klimatui, minta savo išskyromis. Pražysta valstybės švenčių dienomis, apsidulkina patys, derlius gausus, bet vaisiai kartoki ir smirda, todėl patartina daug kartų nuvirti.

Vatnikui viskas, kas buvo, yra šventa, o viskas, kas yra – blogai, nors to, kas buvo, nebėra net ten, kur įsivaizduoja esant. Konservatnikui viskas, kas yra – tobula, o viskas, kas buvo – bjaurastis, kalta dėl visko, kas yra ir bus. Rūšys antagonistinės, tačiau gyvena simbiozėje ir viena be kitos negali.

Įprastomis sąlygomis nėra itin gausūs ir pavojingi, gerai patręšia dirvą, jais maitinasi aukštesniųjų ardų augmenija. Tarpusavio kova – abiejų vatnikų porūšių egzistencijos tikslas ir prasmė, kiekviena priešo nesėkmė sukelia audringą džiūgavimą ir šokinėjimus. Pasaulis matomas pro automato taikiklį.

Tačiau konservatnikai sveiko maisto piramidėje vertinami palankiau, nes yra genetiškai artimesni aukštesniojo ardo rūšiai – Tokiems Kaip reikia. Tai tie, kurie kalba ir tyli už ką reikia.

Jie labiausiai iš visų tokie kaip reikia – myli ir neapkenčia, rengiasi, poruojasi, sapnuoja ir žygiuoja kaip reikia. Lygiai tokie, kaip ir visi, net kairiarankiai spaudžia dešinę. Jeigu nežino, kokiais reikia būti – pasižiūri Panoramą – ir sužino.

Jie tikrai atrodo kaip visi, degantys tušti žvilgsniai tave bematant pastebi, bet bijotis Tokių Kaip Reikia nereikia. Jie nepavojingi, galvoja, skanduoja ir valgo panašiai kaip tikri. Tuštinasi ir svajoja kaip visi ir taip, kaip reikia. O reikia taip, kaip visi.

Be kitų Tokių Kaip Reikia jie negali, kadangi neišeina būti savim. Nes kaipgi pasitikrins, ar tokie, kaip reikia – todėl veisiasi ir gyvena būriais. Labiausiai nemėgsta kitokių – ne tokių kaip reikia.

Tokie Kaip Reikia amžinai teisūs, bet lanko bažnyčią, atgailauja ir su palengvėjimu vėl nusideda – juk vėl atleis! Apsipila ledukais ir pabėgioja už afroafrikiečių vaikučių laimę, visada laimingi, ne tokie, kaip nereikia ir ne tokie kaip tie kiti – jie kaip visi.

Jeigu Tokie Kaip Reikia tokiais labai būna ir labai pasiseka – pereina į dar aukštesnįjį žaidimo lygį, apie kurį dieną naktį svajoja – tampa Numirėliais. Tie atrodo visai kaip gyvi, vaikšto, kalba, net tuštinasi, bet jau yra seniai numirę. Skiriamasis ženklas – Numirėlius visada rodo per teliką.

Jei sutiktum – nesmirda, bet iškart matai – miręs. Atrodo kaip tikras, o atsuki varžtus – štampuotė ir viskas iš plastmasės. Tai ir gerai, bet kada gali bet ką pakeisti, jei prireikia, kad būtų toks, kaip reikia. Jie vienas kitą atpažįsta iš akių – susitikus įsijungia mimikos raumenys, įtempia šypsniui odą ir atidaro šlapias dantenas – savas.

Kokie apgailėtini tie forumuose sustoję Numirėliai, kokios bukos akys, kokie banalūs mintinai iškalti tekstai, deklamuojami ko bepaklaustum! Tai aktoriai iš bankrutavusio teatro, lavonų pasaulis – be galo juokingas savo rimtumu, sukčių teisumu ir aršia neapykanta.

Kai visuotinis melas suvirškinamas, jis tampa tiesa ir išbrenda galinga zombių padermė. Netikra tikrovė yra jų realybė, gyvenimą kartais pamato sapne ir atsibudę eina atsigerti. Niekam nieko bloga nedaro, jiems skirta viskas, kas kalbama, daroma, vyksta. Nuperka ir suėda viską.

Lesa viską, kas gyva, labai bijo tikrumo. Garsiai netyli, bet tyliai myli vyresnybę ir nemėgsta būti vieni. Mirę nežino, ką veikti vieniems, nes jų vienų nėra. Atsibunda iš numirusių tik kai miršta, labai išsigąsta, bet nieko tokio – prasidėjimas greit baigiasi – ir vėl numiršta. Galutinai, nes taip tikrai reikia.

Bet kol gyvi, viską sprendžia numirėliai, jie stovi šimtajame aukšte, kalba iškilniai ir jiems visada atrodo, kad tai jie gyvi, o kitų nėra. Gyvieji vis abejoja, ar gyvi ir ar taip reikia gyventi, ir nusivylę tampa Tokiais Kaip reikia, ir svajoja tapti Numirėliais. Kartais tai pasiseka ir visi būna laimingi.

Ir tampa patriotais iš išskaičiavimo – jų nemažai, juos galima vieną kartą metuose suskaičiuoti, visus iki vieno, kai susikiša žydrą gėlelę į atlapus. Jei reikės, vieną gražią dieną gėdins tuos, kurie išdrįs stovėti su trispalvėmis. Sakys nebe tie laikai, dabar kitos vertybės, viskas globalu ir taip reikia. Jei labai reikės, nustos kalbėti lietuviškai ir toliau bus pirmais patriotais.

Kas buvo didesnis nacionalsocialistas – Štirlicas ar Miuleris? Radikalizmas – nepakeičiama renegatų ir parsidavėlių maskuotė. Kur spjautum – ten komunistai, tapę aršiais dešiniaisiais, kovojančiais su komunizmu ir rusais. Dėl naudos atsisakę nulinių įsitikinimų, padarę svaigias politikos karjeras ir sodybose sočiai laukiantys valstybinių titulų, pensijų ir laidotuvių.

Krizės nušluoja atskirus, mažus pasaulius, bet šiaip tai istorijos žingsniai, valstybė be krizių yra mirusi. Išėjimas iš ano pasaulio buvo krizė, dabar – iš šito. Tie, kas mato pavojų ir kalba – yra gyvi, kas slepia ir patys slepiasi – mirę. Ir šiai šaliai, kad nenumirtų galutinai, reikia tikrų permainų.

Gyvųjų dar yra. Jie vieniši, išsigandę, išsislapstę. Apgauti ir apsigavę, įtikėję savo išdavikiška partija, apmulkinti medijų melo, nusivylę savimi ir valstybe, nebetikintys niekuo ir neapkenčiantys visų. Jie tiesiog tyli ir laukia, kad prasidėtų pradžia. Ir dairosi, kas pradės.

O sofos filosofai kiekvienam, bandančiam pradėti, išaiškina, kad jis viską daro ne taip, bet nepasako, kaip reikia. Ir kad visi ateinantys yra blogi, o patys maskuojasi slapyvardžiais ir veido neparodys, ir piršto nepakrutins, ir nei cento nepaaukos, bet bus visada teisūs ir nusiraminę užmigs, išgėrę alaus.

Viskas, mielieji, prasidės tada, kai pakelsit užpakalius nuo sofų ir nuo kompų. Ir išdrįsit atidengti veidus ir parodysit vardus. O tikslus, siekius, žmones ir įvykius nulems gyvas gyvųjų procesas, kuris prasidės arba ne. O jei neprasidės – nenusiminkit, vis tiek kada nors prasidės.

Tik bus per vėlu.