Vytautas Sinica. „Turime teisę nemėgti ir tą pasakyti“

propatria.lt nuotrauka 

Politologo Vytauto Sinicos komentaras „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ patyčių kultūros ir korektiškumo tema. Kalbina Aurimas Perednis. Visos laidos įrašą galite perklausyti šioje nuorodoje. 

- Ar po „Eurovizijos“ finalo Lietuvoje kilusiose diskusijose įžvelgiate įžeidimus ir patyčias? Jeigu taip, iš kur jos? Galbūt jokios ribos nėra peržengtos ir viskas tvarkoje su mūsų garsių žmonių išraiškomis ir nuomonės laisve. Ar matote problemą, ir jeigu matote, tai kur?

- Kalbant apie „Eurovizijoje“ nugalėjusį pasirodymą – nes be konteksto vertinti neįmanoma – tai, visų pirma, daina siekė ne sužavėti, o šokiruoti. Tai buvo toks postmodernizmas muzikoje. Tam tarnavo ir kudakavimas, ir šokėjų tąsymasis, ir politinė žinutė, ir pačios atlikėjos įvaizdis. Ji viešai sakė, kad didžiuojasi savo apkūnumu, nori jį pabrėžti, nori įkvėpti kitus – tai buvo viena iš jos politinių žinučių šalia priekabiavimo ir įvairovės. 

Todėl Jurgos Lago pasisakymą, bent kiek aš suprantu, būtent taip ir matau. „Stora boba“ jai užkliuvo ne todėl, kad yra stora moteris, o todėl, kad pastaroji pati pasirinko tai akcentuoti ir tuo didžiuotis. Kaip pati atlikėja sakė, tai buvo viena iš visuomenės įkvėpimui skirtų žinučių. Negali tikėtis, kai tai sukels tik teigiamas ir pritariančias reakcijas.

- Taigi jūs labiau žiūrite į sceninę žinutę, o ne į fizinius duomenis?

- Aš tik tokiu aspektu galiu suprasti, kodėl tas pasisakymas kilo. Nemanau, kad kam nors yra svarbu, kaip atlikėjas atrodo, jeigu pats atlikėjas to nepadaro svarbia savo pasirodymo dalimi. Iš viešų atlikėjos pasisakymų buvo aišku, kad ji tuo didžiuojasi, jai yra svarbu, kad stambus kūnas ar kaip tai pavadinti yra gražu, ji kvietė „kalbėkim apie tai“. Atlikėjos mintis buvo, kad kalbėkime apie tai, kaip apie kažką gražaus ir gero. Buvo reakcijų – ir Jurgos Lago, ir kitų – kad taip nėra. 

- Štai klausytojas teigia, kad Lietuvoje apskritai populiaru patyčios ir įžeidžiančios frazės viešojoje erdvėje. Galbūt politikų ir atlikėjų vertinimams yra skirtingos ribos. Kaip vertintumėte platesnį patyčių klausimo kontekstą?

- Sutinku, kad Lietuvoje yra problema su patyčių kultūra ir tuo, kad tai yra viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų dalis. Kaip minėjote klausytojui, dažniausiai sau leidžiama šaipytis iš politikų, nes jie politikai. Bet reikia pastebėti, kai labai dažnai tai būna patyčios ne iš jų sprendimų, o iš to, kad jų brolis kažką daro, ar jie patys kažkada gėrė, o dabar kovoja su alkoholizmu, smurtu ir pan., kitaip sakant, į asmeniškumus orientuotos patyčios. 

Lygiai taip pat ir čia. Tarsi galėtume iš atlikėjo šaipytis tik dėl jo muzikos, bet atsitinka ir kitaip. Iš tikrųjų man čia matyti dvigubas standartas, taikomas tiesiog dėl to, kad klausimas yra jautrus. Jeigu tema yra apkūnumas, ir kyla tam tikra empatija ir gailestis, nesinori, kad iš to būtų šaipomasi. Bet jeigu šaipomasi iš kitų dalykų, tai viskas gerai ir niekas skandalo nedaro, o pasitaikius tokiai temai tai sukėlė daug didesnį ažiotažą. 

- Prisideda garsūs žmonės, vieša erdvė. Buvo klausytojų pasisakymų, kad vieša erdvė, žmogaus žinomumas įpareigoja. Šie dalykai svarbūs? 

- Iš principo taip, bet tai yra teorija, o praktiškai Lietuvoje to nėra. Dabar nepateiksiu jokių skaičių, bet manau, kad daugelis jaučiame, jog būtent viešosios nuomonės formuotojai, žmonės, turintys plačią auditoriją, yra pratę kalbėti nerinkdami žodžių, nesirūpindami, ką įžeis, kokį konkretų žmogų. Be abejo, yra nerašyta išimtis, kad nesirūpinama įžeisti konkretų žmogų, tačiau yra didelis rūpestis neįžeisti kažkokių jautrių visuomenės grupių. Paprastai kai kalbame apie įvairias mažumas, ir tai jau tapę įprasta tema, laikoma, kad reikia kalbėti jautriau, atsargiau. Dabar galbūt pirmą kartą susidūrėme su Vakaruose vadinamuoju body positivity reiškiniu, raginančiu tik pozityviai kalbėti ir apie žmonių figūrą. 

- Kaip manote, ar reikia apie figūrą kalbėti pozityviai?

- Nemanau. Apskritai jeigu reikia leisti egzistuoti sritims, kurios gauna išimtinę apsaugą nuo kritikos, aštrumo ir bendrų visuomenėje priimtų viešųjų diskusijų taisyklių, tai jų turi būti labai mažai ir jos turi būti labai gerai pagrįstos. 

- Kokios jūsų manymu yra temos, sritys ar žmogaus savybės, kur reikėtų dėti ženklą „Stop“?

- Nežinau. Tačiau žinau, kad dabar tų apribojimų jau atrodo per daug. Sakyčiau, šiandien jaučiama tendencija versti žmones tarpusavyje ir ypač viešojoje erdvėje bendrauti tik pozityviai. Tik mėgti, sakyti apie juos tik gerai, vaikus tik skatinti, o ne drausti, galų gale, net sporte atsiranda idėjos nebeskirti paskutinių vietų, tik pirmąsias, ypač vaikų varžybose. Šis žmonių bendravimo statymas į rėmus nėra gera tendencija. Aš turiu teisę jūsų už ką nors nemėgti ir tą pasakyti, jūs turite teisę manęs už ką nors nemėgti ir tą pasakyti, ir visuomenė neturėtų apsimetinėti, kad visur yra tik pozityvas ir draugiškumas. 

- Tačiau žiniasklaida dažniau kaltinama tuo, kad mato tik blogus dalykus, o gerų – visai nemato.

- Čia susipina dvi temos: apie ką kalbame ir kaip kalbame. Žiniasklaida dažniausiai kalba apie politiką, bent jau ta žiniasklaida, į kurią tokia kritika referuoja. O politikoje yra natūralu dažniausiai kalbėti kritiškai. Kitaip kokia prasmė apie kažką kalbėti, jeigu tas kalbėjimas nereikalauja mūsų dėmesio ir siekio kažką pataisyti, padaryti geriau, pateikti žmonėms įvertinti. Žiniasklaida privalo apie politiką kalbėti kritiškai. Ir galbūt tas žmones vargina. Bet kalbant apie žmonių viešus ir neviešus tarpusavio santykius, tas bendravimas tampa vis labiau cenzūruojamas, kad būtų malonus.