Vytautas Radžvilas: „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“

propatria.lt nuotr.

Gegužės 11-13 dienomis Šiauliuose prof. Stasio Šalkauskio garbei surengtoje Išminties šventėje vyko prof. Vytauto Radžvilo ir dr. Vytauto Ališausko debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“. Valandos trukmės renginyje pateikta gausybė įžvalgų ir argumentų, leidžiančių geriau suprasti Europoje vykstančius procesus ir jų santykį su krikščionybe. Kviečiame skaityti V. Radžvilo pasisakymą. Visą debatų vaizdo įrašą rasite čia.

Šio disputo tema man kaip tik labai patiko, nes ji suformuluota principo lygmeniu. Kitaip tariant, būna akimirkų, kai klausimą reikia kelti aiškiai, konkrečiai ir netgi kategoriškai tam, kad problema nebūtų paslėpta ar neištirptų aptakiuose svarstymuose. Manau, kad šis klausimas pribrendęs ir į jį atsakyti tam tikra prasme yra nepatogu, nes kartais jautiesi lyg besiveržiąs pro plačiai atidarytas duris. Juk dabartinėje Europoje iš esmės apstu to, ką galima pavadinti visiškai atviromis, netgi brutaliomis, krikščionybės stūmimo iš viešosios erdvės apraiškomis. 

Todėl šiuo atveju itin svarbu tiksliai dėlioti istorinius ir teorinius akcentus. Pirmas dalykas tas, kad mes, kaip krikščionys, bent tie, kurie save tokiais laiko, suprantame, kad Bažnyčios gyvybingumą lemia visai kiti veiksniai ir jokiomis sąlygomis Bažnyčia nežlugs ir neišnyks. Bet tai nėra tas pats, kas ignoruoti problemą, kokiomis konkrečiomis politinėmis ir istorinėmis sąlygomis egzistuoja Bažnyčia. Vienas dalykas – buvo epocha, kai Romoje ji buvo negailestingai persekiojama. Visai kas kita, nors santykiai tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios ir tuomet buvo savaip problemiški, yra viduramžiai. Dar kita situacija yra naujaisiais laikais. Todėl tai jokiu būdu nėra antraeilis dalykas. Priešingai, manau, kad čia turi būti klausimo ašis. 

Kalbant apie Bažnyčios santykį su politika, reikalo esmė yra ta, kad jokia politika arba politinė santvarka negali būti vertybiškai neutrali. Jau nuo graikų politinės teorijos laikų – tą patį kartojo ir krikščioniška politinė teorija – aukščiausias politinės bendruomenės tikslas yra sukurti palankias sąlygas susiformuoti tam tikram moraliniam ir intelektualiniam žmogaus tipui. Vadinasi, valstybė gali siekti, kad jos remiamas, arba skatinamas, arba ugdomas, žmogaus tipas remtųsi vienomis ar kitomis vertybėmis. Todėl klausimas, kokios yra tos vertybės, yra esminis. 

Krikščionybė, be jokios abejonės, niekada nebuvo galutinai susipynusi su valstybe. Mes puikiai žinome dar šv. Augustino suformuluotą dvasinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimo doktriną, kuri vėliau vadinta dviejų kalavijų doktrina. Krikščionybė nuo islamo skiriasi tuo, kad iš jos tiesiogiai nėra kildinamas koks nors konkretus teisinis kodeksas, kaip sharia teisė ir krikščionybė nenurodinėja kokia konkreti politinė santvarka turi būti.

Bet tai nereiškia, kad krikščionybė politinių santvarkų nevertina savo etiniais masteliais. Tomas Akvinietis labai aiškiai skyrė teisingas ir iškreiptas santvarkas. Taip, įtampa tarp Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios tokiu atveju yra neišvengiama. Bet tai leidžia teigti, kad nepanaikinama sąsaja tarp jų lemia, jog galimos politinės santvarkos, kurios ne tik nepalankios krikščionybės egzistavimui, bet, kalbant griežtai, slopina krikščioniškąjį žmogaus tipą. 

Jeigu kalbame apie Europos Sąjungą ar Europos plėtrą apskritai, reikia pasakyti, kad viduramžių žmonės save laikė Vakarų krikščionija. Išskyrus saujelę intelektualų, viduramžių prancūzai, anglai ar vokiečiai net neįtarė, kad jie yra kažkokie tai europiečiai. Europa išsirutuliojo iš Vakarų krikščionybės nuo renesanso laikų. Paskutinį kartą Europos valstybės save įsivardijo kaip krikščioniška valstybių bendrija 1713 m. Utrechto sutartyje.

Kitaip tariant, pati Europos idėja ir samprata yra iš esmės yra vis gilėjančio atsiribojimo nuo krikščioniškų – o tiksliau katalikiškų – principų rezultatas. 

Tikra tiesa, kad katalikų mąstytojai ir popiežiai labai daug darė, kad būtų atkurta Europos vienybė. Ją simboliškai iki 1806 m. reprezentavo Šventoji Romos imperija, kurią panaikino Napoleonas. Tą vaidmenį iki 1814 m. bandė perimti Habsburgų imperija.

Bet juk reikalo esmė yra ta, kad, nors 1950 metais Europos bendriją formaliai įsteigė dideji krikščionys demokratai – R. Schumanas, A. De Gasperi ir K. Adenaueris – faktas yra tas, kad nuo maždaug 1955 metų Europos integracijos projektą į savo rankas perėmė tie, kurie šiandien vadinami kairiosiomis jėgomis. 

Kairiųjų jėga, kurie iš tikrųjų yra atvirai antikrikščioniški, tame ir slypi. Juk šiuolaikinis Europai vadovaujantis elitas savo giliausiais įsitikinimais yra antikrikščioniškas. Simboliška: kai A. Merkel buvo Italijoje, buvo aplankytas ne A. De Gasperi kapas, bet A. Spinelli kapas – Italijos komunisto, kuris parašė Ventotene Manifestą.

Visiškai nesistebiu, kad šiuolaikinėje Europoje atkakliai ir metodiškai iš visų viešojo gyvenimo sričių išstūminėjama krikščionybė. Ką reiškia vien tai, kad Vokietijoje Žemės ūkio ministro potvarkis vėl kabinti kryžius klasėse šiandien jau tampa milžinišku iššūkiu?

Šiandien Europos Sąjungos integracija yra vienas iš trijų XX a. globalistinių projektų. Čia reikia griežtai skirti globalizaciją, kaip tam tikrą civilizacinį reiškinį, nuo globalizmo, kaip politinio projekto. Pirmasis globalistinis projektas buvo Sovietų Sąjungos pasaulinės komunistinės imperijos idėja. Antrasis globalistinis projektas – JAV globalios demokratijos idėja. Trečiasis projektas – Europos Sąjungos integracija, arba begalinė europeizacijos revoliucija. Su pirmaisias dvejais projektais trečiajį sieja tai, kad visų šių projektų tikslas yra sukurti naujo tipo žmogų. Sovietų komunistams tai turėjo būti naujasis komunistinis žmogus. Antrojo projekto žmogus, kaip pasakė Fukuyama, turėjo būti demokratas. Europos Sąjunga sako, kad tai bus naujasis europietis. 

Kitaip sakant, vyksta antropologinis socialinės inžinerijos eksperimentas, kuris bando kurti naują žmogų. Tas žmogus tikrai turi būti antžmogis tuo atžvilgiu, kad jis išeina už mums dabar pažįstamų žmogaus ribų. Kitaip tariant, krikščioniška – o konkrečiau katalikiška – žmogaus samprata yra visiškai atvirai ir nuosekliai paneigiama. 

Tai, kad Europos Sąjungoje nėra atvirų represijų kaip Sovietų Sąjungoje, dar nieko neįrodo. Jei būdamas valstybės tarnautoju ar apskritai viešoje erdvėje nebegali pasikabinti net kryželio, ką tai reiškia? Be abejonės, bandoma vykdyti tam tikrą dialogą tarp Europos Sąjungos viršūnių ir Bažnyčios. Bet manau, kad Bažnyčia, ypač jos vadovybė, artėja prie kritinio momento, kai turės apsispręsti, ar ji vis dėlto įvardins, kas iš tiesų vyksta Europos Sąjungoje – kad vyksta Europos nukrikščioninimas – ar bus vykdoma aptakaus šnekėjimo kompromisinė politika. Lietuvai, be abejo, tai ne mažiau aktualu.