Švęsti Marxo jubiliejų – tai šokti ant milijonų aukų kapų

www.bernardinai.lt

Minėdami Karlo Markso 200-ąsias gimimo metines, turėtume griežtai pasmerkti jo idėjas, kurios inspiravo per pasaulį nusiritusią prievartos bangą, o ne jas ginti ar juo labiau jomis gėrėtis, – rašo JAV įsikūrusio Aktono instituto tyrimų direktorius Samuelis Greggas.

Filosofas S. Greggas pripažįsta, kad daugumą žmonijos istorijos posūkių iš tiesų lemia ne viena konkreti priežastis, o daugybės skirtingų priežasčių suma, todėl sakyti, kad kuri nors idėja yra tiesiogiai susijusi su konkrečiu istorijos įvykiu, dažniausiai yra nesąžininga.

Tačiau retkarčiais pasitaiko atvejų, kai tiesioginis ryšys tarp idėjos ir konkretaus įvykio tiesiog plika akimi pastebimas, – pažymi S. Greggas. Vienas puikių to pavyzdžių, jo manymu, yra Karlo Markso gyvenimas ir idėjinis palikimas.

Būtent Marksas yra atsakingas už suformuotą ideologinį pagrindą daugeliui XX amžiuje įvykdytų baisiausių nusikaltimų. Jo mintys ir darbai tapo pamatu ir paskata įvykiams, tarp 1918-ųjų ir 1991-ųjų nusinešusiems 85–100 milijonų gyvybių. O kur dar sunaikintos ekonomikos, sudegintos bažnyčios ar masinio kalinimo, kankinimo ir terorizavimo sistemos, kurias kūrė ir naudojo Markso sekėjai, savo veiksmus grindę marksistine ideologija.

Tik skirtingai nei nacionalsocializmas su Adolfu Hitleriu priešaky, Marksas dar ir šiandien ne tik nėra visuotinai pasmerktas, bet ir išlieka intelektinės bei politinės kairės atstovų gerbiamas už savo idėjas. Štai dažname Vakarų Europos ir Lotynų Amerikos mieste gegužės 1-oji, Tarptautinė darbininkų diena, pasitinkama paradais, kuriuose raudonuoja marksistinės tironijos simboliai – kūjis ir pjautuvas.

Markso gynėjai, net jiems nurodžius Markso vardu padarytus nusikaltimus, mėgsta pabrėžti, kad filosofo idėjos buvo neteisingai suprastos ar kad jis nebūtų norėjęs turėti nieko bendra su Leninu, Stalinu, Mao ar Polu Potu. Maža to, Markso apologetai linkę įrodinėti, kad šis iš tikrųjų buvęs pats tikriausias humanistas, kuris lyg koks Senojo Testamento pranašas reikalavo daugiau teisingumo tomis apverktinomis XIX amžiaus industrinės Europos sąlygomis.

Nors iš tiesų, kaip konstatuoja S. Greggas, Markso visai nedomino nei teisingumo, nei gėrio ar blogio klausimai. Juk visgi jis buvo filosofinio materializmo atstovas, viską aiškinęs ekonominėmis kategorijomis, o socialiniai, kultūriniai ir religiniai reiškiniai jam buvo viso labo tik atspindžiai to, kas iš tikrųjų svarbu – gamybos priemonių pasiskirstymo ir kontrolės.

Be to, Markso išvada, kad nekintančios moralės paprasčiausiai nėra, komunistams, tokiems kaip Leninas, leido pateisinti visas nusikalstamas priemones, kurių, jų manymu, reikėjo, kad būtų sutrumpintas kelias iki neišvengiamos progresyvios baigties, kurią Marksas ir vadino komunizmu.

Dėl to, kad Marksas nuvainikavo moralę, dar ir šiandien įmanomi sunkiai protu suvokiami istorinių nusikaltimų vertinimai ir teisinimai. Štai britų istorikas marksistas Ericas Hobsbawmas pripažino, kad Sovietų Sąjungoje vykdytos masinės žudynės su 20 milijonų aukų būtų pateisinamos, jei tik būtų pavykę pasiekti Markso aprašytąjį komunizmą.

Kad neliktų jokių abejonių, kad pats Marksas pasisakė už teroristinius veiklos būdus, jei tik jie reikalingi, Samuelis Greggas kviečia paskaityti ištrauką iš Markso straipsnio, skelbto 1849 m. Tekstas, beje, parašytas jo paties redaguotame Kelno laikraštyje kaip atsakas Prūsijos valdžiai, kuri nusprendė apriboti laikraščio leidybą dėl jo keliamo pavojaus tuometinei santvarkai. Marksas vis dėlto spėja laikraštyje dar kartą patvirtinti, kad savo pažiūrų neišsižadės, ir rašo: „Vienintelis kelias norint sutrumpinti, supaprastinti ir koncentruoti senosios žudikiškos santvarkos agoniją ir kartu naujos visuomenės gimimo kančias yra revoliucinis teroras.“

Argi kas galėtų paneigti, kad ne šiuos žodžius vėliau tiksliai išpildė marksizmo šalininkai? Kiek toliau Marksas dar prideda: mes jūsų nesigailėsime ir iš jūsų nesitikime gailesčio. Kai ateis mūsų laikas veikti, neabejodami imsimės prieš jus teroro.

Praėjus metams po to, jau Londone Marksas kartu su Engelsu ragino į kovą prieš buržuaziją stojusius darbininkus nepasiduoti, jeigu buržuazijos atstovai bandytų susitaikyti. Revoliucinės pergalės azartas, – rašo jie, – turi būti išlaikytas kiek įmanoma ilgiau. Todėl darbininkų partijai Marksas su Engelsu pataria ne tik toleruoti prievartos, keršto ir susidorojimo aktus, nukreiptus prieš nekenčiamus asmenis ar senąją santvarką simbolizuojančius pastatus, bet ir duoti tiesioginių nurodymų išpuoliams prieš juos.

Joks taikiai pasaulį į gera pakeisti svajojantis filosofas taip nekalbėtų – daro išvadą Samuelis Greggas. Tai tikro revoliucionieriaus žodžiai, kuriais jis ragina daryti viską, ko tik prireiks – meluoti, sukčiauti, vogti, kankinti ar net žudyti – kad tik būtų pasiektas trokštamas tikslas. Argi tai nėra tiesus kelias į tikrą žemišką pragarą, kokiu vėliau ir tapo Sibiro Gulagai ar žudynių laukai Kambodžoje?

Užuot džiaugęsi Marksu ir jo darbais, jo 200-ąsias gimimo metines turėtume išnaudoti nukentėjusiųjų atminimui pagerbti. Tų milijonų žmonių, kurie kentėjo ir mirė – o kai kur pasaulyje tebemiršta dar ir šiandien – nuo Markso sekėjų rankų. Vienintelis būdas deramai pagerbti tų aukų atminimą – tai atskleisti tamsiąją Karlo Markso darbų pusę ir galutinai sugriauti jo asmenį supančius romantizuotus mitus.

Rengta pagal 'Remembering Karl Marx, Prophet of Violence and Terror' 

Parengė Vytautas Raškauskas