Sportininkai ruošasi rugpjūtį Paryžiuje vyksiančioms homoseksualų žaidynėms

www.laisvavisuomene.lt

Airijos ministras pirmininkas Leo Varadkaras bei ministrė Katherine Zappone ir jaunesnysis turizmo ir sporto ministras (angl. Minister of State) Brendanas Griffinas susitiko su Airijos komanda, rugpjūčio mėnesį dalyvausiančia Paryžiaus Homoseksualų žaidynėse (angl. Gay Game).

„Mūsų nauja politika rems LGBT bendruomenės įtraukimą į sportą“, – susitikimo metu sakė ministras pirmininkas.

„Airijos komanda veikia kaip fantastiški ambasadoriai“, – teigė B. Griffinas. Jo teigimu, naujos sporto politikos gairės, kurias paviešins Turizmo ir sporto departamentas, apims ir LGBT+ bendruomenės narius.

Vienas iš Homoseksualų žaidynių organizatorių Manuelis Picaudas papasakojo, kas gali dalyvauti šiose žaidynėse: „Tam, kad galėtumėte dalyvauti, jums nereikia būti gabiu, jums nereikia būti homoseksualiu, jums tereikia būti 18 metų amžiaus. Galite būti mėgėjas ar profesionalas, tai nesvarbu. Svarbu kartu užsiimti sportu, gerbti vienas kitą ir žaisti už lygybę – tai yra šių Homoseksualų žaidynių tikslas“.

Homoseksualų žaidynių istorija prasidėjo 1980-aisiais JAV. Buvęs olimpinis atletas Tomas Waddellas sugalvojo surengti sporto renginį, skirtą atkreipti dėmesį į seksualinių mažumų siekį kovoti prieš stereotipus ir sukurti alternatyvą Olimpinėms žaidynėms, kurios neva buvo „elitistinės, nacionalistinės, seksistinės ir homofobiškos“.

Mintis buvo įgyvendinta 1982 metais, tačiau renginio idėjos autoriai turėjo pašalinti iš jo pavadinimo žodį Olimpiada, kadangi susilaukė priekaištų dėl autentiško pavadinimo autorinių teisių. Buvo teigiama, kad šis renginys neturėtų būti painiojamas su tikrosiomis olimpiadomis, kurių šaknys siekia Graikiją.

Varžybos vyksta kas ketverius metus. Pirmosios Homoseksualų žaidynės vyko San Franciske, JAV (1982 m. ir 1986 m.), kur dalyvavo atitinkamai 1 350 ir 3 500 dalyvių, Vankuveryje (Kanada) 1990 m. dalyvavo 8 800 sportininkų, Niujorke (JAV) 1994 m. – 12 500 sportininkų, Amsterdame (Olandija) 1996 m. varžėsi 13 000 dalyvių, Sidnėjuje (Australija) 2002 m. susirinko 12 100 dalyvių, Čikagoje (JAV) 2006 m. buvo 11 700 dalyvių, Kelne (Vokietija) 2010 m. varžėsi 9 500 dalyvių, Klivlende (JAV) 2014 m. buvo jau tik  8 000 sportininkų. Kaip matoma, po Amsterdamo žaidynių dalyvių skaičius tik mažėja, kol kas neaišku, kiek dalyvių galima tikėtis šių metų varžybose, nors organizatoriai sako, kad jų laukiama apie 12 tūkst.

Įdomiausia ir keisčiausia, kad šiose varžybose dalyviai nėra skirstomi į įprastines kategorijas, tačiau visgi paliekamas skirstymas… į dvi lytis (gender prasme) – vyrišką ir moterišką. Registracijos anketoje dalyvio prašoma nurodyti lyties tapatybę: vyras, moteris, nebinarinė tapatybė, transseksualas ir kita. Taip pat dalyvio klausiama, kurioje kategorijoje jis nori varžytis: vyrų ar moterų.

Žaidynių lyties politikos gairėse teigiama, kad kiekvienas asmuo gali pats pasirinkti kategoriją (vyrišką arba moterišką), kurioje nori varžytis ir varžybų metu nėra leidžiama kvestionuoti kitų asmenų lytį. Įrodymai lyčiai nustatyti yra reikalingi tik sporto šakoje, pavyzdžiui, imtynėse, kur reikalaujama varžytis pagal lytį, kuri patvirtinta oficialiais dokumentais.

Kyla nemažai svarstymų dėl tokios lyties politikos. Ar skirstymas į dvi lytis visgi yra realus, ar tai simbolinis skirstymas? Kokia jo prasmė, jei asmens tapatybė yra nebinarinė arba kita? Kokia prasmė asmens prašyti teisinių įrodymų, jei daug kur dėl liberalios lyties įrašo dokumentuose keitimo politikos, asmuo neprivalo atlikti hormoninių ar chirurginių operacijų? Arba kokia prasmė skirstyti dalyvius į vyrus ir moteris, jei kai kuriose valstybėse jau galima savo lytį nurodyti kaip X arba kita?

Žaidynių organizatorių sprendimas labai akivaizdžiai rodo, kad realybėje įgyvendinant ideologiją, atmetančią skirstymą pagal biologinę lytį, logikos ir praktinės klaidos neišvengiamos. Būtent geriausiai jos pasimato sporte. Juk skirstymo pagal lytį nereikėtų, kadangi taikant šią ideologiją jis apskritai neturi prasmės, arba asmenys ir sportinėse varžybose turėtų būti skirstomi pagal lyties tapatybę. Deja, kadangi tų tapatybių pagal skirtingus sąrašus gali būti labai daug, didelė sportininkų fragmentacija pagal lytis arba tam tikrų lyčių diskriminacija yra neišvengiama. Taigi, galų gale bloga praktika rodo ir blogą teoriją.

Parengta pagal gcn.ie, actuall.com