Simonas Jazavita. 70 metų po trėmimo operacijos „Pavasaris“ – kodėl reikia prisiminti?

www.bernardinai.lt  1948-ųjų gegužė. Po daugiausia žmonijos istorijoje aukų nusinešusio karo praėjo 3 metai. Pasaulio dėmesį prikaust...


1948-ųjų gegužė. Po daugiausia žmonijos istorijoje aukų nusinešusio karo praėjo 3 metai. Pasaulio dėmesį prikaustė daugybė įvykių, kuriuos sekė tuometinė okupuotos Lietuvos propaganda, sekė ir bunkeriuose kovoti iki mirties pasiryžę partizanai. Išties tuo metu Vakarų pasaulis jau bandė atsigauti po karo siaubų, vyko paskutiniai organizaciniai darbai prieš Londono olimpiadą. Žydų tauta po tūkstančius, o ne šimtus metų trukusių klajonių sukūrė savo valstybę ir net buvo pateikiama kaip pavyzdys, kad tautai svarbu tikėti ir kovoti, nes visos okupacijos laikinos. 

Propagandinė sovietinė spauda daug kalbėjo apie šiuos įvykius, tačiau net nepaminėjo to, kas sukrėtė bene kiekvieną šeimą Lietuvoje. Propaganda buvo bejėgė, net nebandė įvardinti, kad vežami priešai, kenkėjai, „buožės“ ar dar kas nors. Tai buvo tiesiog nutylėta, nes mastas buvo toks didelis. Todėl tuo pat metu Šiauliuose leistoje „Raudonojoje vėliavoje“ išspausdintas Lietuvos ūkininkų laiškas Stalinui su pasižadėjimu dar uoliau dirbti vardan šviesaus rytojaus… 

Taigi, tai susiję su dar vienu įvykiu, vykusiu, toli nuo Lietuvos, toli nuo geležinės uždangos, bet vis dėlto atspindinčiu tai, kas čia vyko. George‘as Orwellas būtent tuo metu rašė savo nemarios šlovės sulaukusį kūrinį „1984-ieji“. Orwellas niekada nesilankė Lietuvoje, bet mums jo kūrinys brangesnis nei jo tautiečiams. Nes mes tai išgyvenome ir galime dar ir juos įspėti būti atsargiems.

Grįžtu į tą laiką ir vartau apie būsimąjį karą partizanų atsišaukimus, raginančius lietuvius vengti mobilizacijos. Gegužės 30 d. rašte minimi ir tremties nuostatai. Jie rašo, kad okupantai bando pateisinti išvežimus, nes esą vežami liaudies priešai ir klausia: „Kuo buvo kalti tie žilagalviai seneliai ir lopšiuose gulintieji kūdikiai.“ Tai nebylus, mirties nebijojusių priekaištas, kurio aidas ataidi ir po 70-ies metų. 

Partizanai, reaguodami į tremtį, ragino, kad visi suprastų „tautą ištikusią tragediją“, perspėja, kad nė vienas negali jaustis saugus ir apsaugotas nuo komunistinio teroro, tad, norint išlikti, privalu kiekvienam ištiesti pagalbos ranką. Partizanai ragino ir kitus žmones, kurie jaučia, kad gali būti ištremti, geriau pradėti slapstytis tegul ir be ginklo rankoje. Vyravo baimė, kad trėmimai nesustos, masiškai bus išvežami lietuviai, o jų vietoje gali būti atvežami kolonistai iš tolimų Sovietų Sąjungos kampelių, o liūdna Michailo Suslovo ištarmė „Lietuva bus, bet be lietuvių“ neatrodė tik niūri pranašystė. Todėl savo atsišaukimuose partizanai ragino žmones remti juos materialiai ir moraliai, priešintis okupantų propagandai. Pastebėta, kad okupacinės struktūros stengėsi išnaudoti trėmimus savo propagandai, esą taikūs „tarybiniai piliečiai“ tikrai nebus tremiami, o tai laukia tik tų, kurie aktyviai remia „buržuazinius nacionalistus“. Patys partizanai primena, kad trėmimai buvo vykdyti ir 1941 m. birželį, kai jokio pasipriešinimo nebuvo, o kaimyninėje Latvijoje pasipriešinimas buvo menkesnis, tačiau taip pat ištremta tūkstančiai nekaltų žmonių. Viltį įžiebė ir netrukus pasidėjusi įtampa tarp Vakarų sąjungininkų ir SSRS, greitai išvirtusi į Berlyno oro tiltą.

Kęstučio apygardos, kuriai tuomet vadovavo būsimas visų partizanų vadas Jonas Žemaitis, laikraštis „Laisvės varpas“ priminė, kad bolševikai stengiasi Jungtinėse Tautose įteisinti sau parankią genocido sąvoką, visus nusikaltimus suversdami vokiečiams. Savųjų vertinti neskubėjo. Fonas buvo parankus – net ir Šaltojo karo sąlygomis demokratinės Vakarų šalys prisibijojo vakarykščio priešo ir galingos Vokietijos atsikūrimo, tad bent iš dalies turėjo nusileisti sovietams. Suprantama, tiek bunkeriuose, tiek nuošaliose sodybose, palinkę prie didelį pavojų kėlusių radijo imtuvų, tautiečiai gaudė kiekvieną žodį ir tikėjosi karo. Tai, kad žmonės tikisi to, kas kiekvienam atrodo vienas tragiškiausių ir liūdniausių dalykų – karo, gerai parodo, kokia liūdna padėtis tada buvo.

Kokios laukė sąlygos? Verta paminėti, kad mokyklą lankydavo tik kas 7–8 tremtinių vaikas. Vaikų tarp ištremtųjų būdavo 30, o dažnai ir 40 procentų. Panašus skaičius buvo ir operacijos „Pavasaris“ metu. Tai nebuvo pirmas toks atvejis. Iškart po Antrojo pasaulinio karo į Sibirą buvo masiškai ištremtos nepatikimomis laikytos ištisos tautos, pavyzdžiui, Krymo totoriai. Trėmimai Lietuvoje buvo aiškiai apskaičiuoti – jie turėjo sulaužyti stuburą Lietuvos „viduriniajai klasei“ – tiems, kas turėjo išteklių ir dvasios remti partizanus, tiems, kurie labiausiai priešinosi kolektyvizacijai. Suprato, kad iš tų vaikų irgi užaugs tokie, su kuriais reikės ateityje kovoti. 

Skaitau keturiolikmetės Antaninos Garmutės mintis: kai ji basa bandė pabėgti nuo ištremti atvykusiųjų – deja, ne kareivių iš tolimo Uralo krašto, bet savų lietuvių. Kaip gavo buože per petį, kaip atgavusi sąmonę buvo prašoma pinigų, tada kaimynas būtų paleidęs... „Gal turi aukso?“ – nuskamba klausimas. Matome čia ne vien politiką, ne vien civilizacinį konfliktą tarp Vakarų ir Rytų, o ir tai, kad tokie, sunkūs ir žiaurūs laikai išlaisvina tamsiausias žmogaus savybes. Matome žmones, kurie atkišdavo šautuvą vaikui prieš veidą ir tuo pat metu skubėdavo prisikrauti skilandžių. Kaip rašo tuomet keturiolikmetė Antanina – vienas ją trėmusiųjų turėjo mažą dukrytę, kuriai jos mama nunešdavo šilto pieno. Sąžinė jam leido tiesiog grįžti pas žmoną ir mažą dukrytę, ką tik šautuvu grasinus kaimynų mergaitei. Ką tai primena? Be abejo, primena filosofės Hanos Arendt išpopuliarintą „blogio banalumą“, primena bruožus, su kuriais žmogus privalo nuolat kovoti, kad neleistų savyje išviešėti mažam „Adolfui Eichmanui“.

Bet matome ir šviesiausią – matome nuolatines pastangas išlikti, matome norą išlaikyti savo tradicijas, net tada, kai labiausiai neparanku. Matome bendrumo jausmą. Per 5000 žmonių buvo išremti į nedidelį Igarkos miestą, kuris buvo įkurtas netrukus po Stalino ekspedicijos į Sibirą. 1941 m. čia tremti latviai, o 1948 m. – gausybė lietuvių. Jie sudarė ketvirtį šio Sibiro miesto populiacijos. Prieš dvejus metus dalyvavau projekte „Misija Sibiras“, tvarkėme ten likusius – per 500 lietuvių kapų. Ir visgi mirtingumas čia buvo mažesnis nei kitur. Tai lėmė vienybės ir bendruomenės svarba. Buvimas kartu, buvimas vieningai leido išlikti. Ir ne tik – net dabar, pakalbėjus su vietiniais igarkiečiais, neretai jiems iškyla tam tikri sentimentai Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu. Kad tai buvę drąsūs žmonės, laikęsi savo papročių, o tai, ką sugebėjo daryti gerai, pavyzdžiui, ūkininkauti, noriai pasidalinę ir su vietiniais. Europoje, o ir visame Vakarų pasaulyje, kurio dalimi neabejotinai esame, vis dar matome skirtingą vertinimą. Lietuvoje mėgstamo vokiečių istoriko Karlo Šliogelio žodžiais, pasaulis gerai įsidėmėjo Dachau ir Aušvico vardus, tačiau pamiršo apie Vorkutą ar Magadaną. Todėl komunizmo aukos mirė dar kartą – dabar jau žmonių atmintyje.

Neturime bijoti apie tai kalbėti, nes, jei nekalbėsime, už mus kalbės kiti. Kurie nežino, o gal tiems, kuriems savi marškiniai arčiau kūno. Kalbės ir už tuos, kurie ten liko. Būnant Igarkoje mane labiausiai sukrėtė vienas kapas – vietoj antkapio buvo parašyta: „Nežinomi palaikai“. Galima į tai žiūrėti itin liūdnai ir prisiminti siaubingą stalininę komunistinę sistemą, kuri gniuždė ir niekino žmones bei tautas. Bet galime ir turime pažiūrėti ir šviesiau – juk kas nors, suradęs nepažįstamo žmogaus palaikus, sustojo, metė savo darbus. Tas žmogus irgi buvo pavargęs, galbūt skubėjo pas brangius žmones. Bet jis sustojo, iškasė duobę, palaidojo nepažįstamąjį ir lietuviškai pažymėjo, kad čia guli „nežinomi palaikai“. Tikriausiai tas kilnus mūsų tautietis buvo tarp tų 40 000 žmonių, kuriuos sovietai prievarta išvijo iš tėvynės, tikėdamiesi taip perlaužti jų dvasinį stuburą. Neperlaužė. Tai ir nenusiminkime.

Bernardinai.lt - Interneto dienraštis

Susiję

Simonas Jazavita 75128840869819886

Rašyti komentarą

  1. "Orwellas niekada nesilankė Lietuvoje, bet mums jo kūrinys brangesnis nei jo tautiečiams. Nes mes tai išgyvenome ir galime dar ir juos įspėti būti atsargiems." - pataisa: mes (o ir visi Vakarai) tai ne tik išgyvenOme, bet ir išgyvenAme. ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ar tu bent skaitei tą knygą, kremlini atsilupėli?

      Panaikinti
    2. Na va - pacientas vėl vaistų negeria. Ryškiai psichiatras aplaidokas papuolė - neprižiūri. O be reikalo... ;)

      Panaikinti
  2. Anonimiškas2018-05-26 00:23

    Kaip galima nemegt papuku...?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item