Paul Kengor. Santuokos ir šeimos puolimas: nuo Karlo Markso iki teisėjo Anthony Kennedy

Dr. Paulas Kengoras yra Grove sičio koledžo (Pensilvanija)  politikos mokslų profesorius ir kelių bestselerių autorius. Jis yra gerai žin...

Dr. Paulas Kengoras yra Grove sičio koledžo (Pensilvanija)  politikos mokslų profesorius ir kelių bestselerių autorius. Jis yra gerai žinomas dėl savo mokslinių darbų apie Amerikos prezidentus, Šaltąjį karą ir komunizmo istoriją.

Naujausia jo knyga „Išardymas: nuo komunistų iki progresyvistų - kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą“ praėjusiais metais išleista ir lietuvių kalba (Valstybingumo studijų centras, 2017). Tai  istorinė studija apie tai, kaip radikalūs kairieji beveik du amžius siekė pakirsti ir iš pagrindų pakeisti ar net sunaikinti santuoką, šeimos gyvenimą ir tradicines socialines struktūras bei santykius. Knygą leidėjo kainomis įsigyti galite šioje nuorodoje: https://goo.gl/4oXKky.

Karą prieš prigimtinę šeimą pradėjusio Karlo Markso 200-ųjų gimimo metinių proga skelbiame šį tekstą, parengtą „Catholic World Report“ interviu pagrindu. 

Markso ir Engelso neapykanta šeimai

Kaip rašoma knygoje „Išardymas“, „kol tradicinė šeima žengia atgal, marksizmas žengia į priekį“. Egzistuoja daugybė veiksnių, reikšmingų atsakant į klausimą, kodėl Karlas Marksas taip priešinosi tradicinei šeimai ir santuokai ir kas suformavo bei paveikė jo ideologinę neapykantą joms. Visgi išskirti galima du faktorius: pirmiausia, Karlas Marksas demonstravo asmeninę panieką santuokos institucijai. Tai neturėtų skambėti kaip kritiškas ir nepagrįstas vertinimas, tačiau jis buvo neištikimas savo žmonai ir, bendrai paėmus, prastas vyras. Žinoma, visi, kurie esame vedę, turime trūkumų, tačiau Marksas buvo itin prastas atvejis. Nors detales galite perskaityti knygoje, paminėtina, jog Marksas lytiškai santykiavo su ilgalaike šeimos slaugytoja, kuri, panašu, nuo jo pastojo. Visgi jis kratėsi tiek vaiko, tiek atsakomybės už jį.

Negalima nepastebėti ir Markso „Komunistų partijos manifesto“ kolegos Friedricho Engelso, kuris kartu su pirmuoju rašė apie „šeimos panaikinimą“ ir dar labiau niekino šeimos gyvenimą. Marksas demonstravo priešpriešą monogaminei santuokai sulaužydamas savo priesaiką žmonai, o Engelsas savo panieką išreiškė atsisakydamas vesti daugybę meilužių, kurios norėjo būti jam ištikimos moterys. Marksas ir Engelsas prunkštavo, jog „buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas“.

Nutolstant nuo asmeniškumų, Marksas ir Engelsas teisingai vadino komunizmą „pačiu radikaliausiu lūžiu“ tradiciniuose santykiuose. Komunizmas buvo ne kas kita kaip fundamentali visuomenės ir žmogaus prigimties transformacija. Jie suprato, jog norint išties pakeisti žmogaus prigimtį, būtina sunaikinti esminius stulpus: Dievą, privačią nuosavybę, santuoką ir šeimą.

Bolševikinė „pažanga“ Vakaruose

Leninas ir jo vykdoma revoliucija Rusijoje siekė sunaikinti tiek santuoką, tiek krikščionybę. Kartu su bolševikais jis ėmėsi kovoti su religija, privačia nuosavybe, santuoka bei šeima ir šalyje radikaliai liberalizavo visus skyrybų ir abortų įstatymus. Bolševikinėje Rusijoje nebuvo religinės, spaudos, susirinkimų, žodžio ar nuosavybės laisvės, tačiau, jei norėjote skyrybų ar abortų, buvote laisviausias žmogus planetoje! Per labai trumpą laiką Rusija pasiekė pasaulio istorijoje neregėtus skyrybų ir abortų rodiklius. Tiesą sakant, abortų skaičius taip išaugo, jog pribloškė net Planned Parenthood (PP) įkūrėją Margaret Sanger, kuri 1934 m. išvyko į Sovietų Sąjungą patikrinti faktų; nemažiau apstulbęs buvo ir Stalinas, kuris 1936 m. baimindamasis greito šalies išnykimo buvo priverstas uždrausti abortus. Rusų moterys naikino ateities kartą. Ši beprotybė turėjo būti sustabdyta, antraip nebūtų jokios komunistinės Rusijos.

Amerikoje ir bendrai Vakaruose skyrybų ir abortų rodikliai niekada nebuvo tokie tragiški kaip komunistinėje Rusijoje, tačiau jie neabejotinai yra pakankamai blogi. Nuo sprendimo byloje Roe prieš Wade 1973 m. Amerikoje skyrybų rodikliai išaugo beveik iki 50 proc., o sunaikinti buvo beveik 60 milijonų negimusių kūdikių. Kalbant apie susidorojimą su tais, kurie moraliniais, religiniais ir politiniais pagrindais priešinasi gimstamumo kontrolės ir abortų politikai, šiandieninė Amerika primena aštuonių dešimtmečių senumo bolševikinę Rusiją. Knygoje yra visas skyrius apie Margaret Sanger, kuri sugrįžusi iš Rusijos 1934 m. rašė: „Rusijoje teoriškai nėra jokių kliūčių gimstamumo kontrolei. Tai yra priimtina <...> sveikatos ir žmogus teisių sumetimais <...> Mes drąsiai galėtume imti pavyzdį iš Rusijos, kurioje nėra jokių teisinių suvaržymų, jokio religinio pasmerkimo ir kur gimstamumo reguliavimo instruktavimas yra įprastų vyriausybės socialinio aprūpinimo paslaugų dalis.“

Šiandien skaitant šį teiginį iš tiesų pribloškia tai, jog šiuolaikiniai liberalūs Amerikos demokratai pasiekė Sanger bolševikinį idealą. Čia, visai kaip stalinistinėje Rusijoje, PP paslaugos jų manymu tapo „įprastų vyriausybės socialinio aprūpinimo paslaugų dalimi“. Jei nesutinkate su šiandieniniais „progresyvistais“ dėl PP finansavimo, Obamos Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų įgaliojimo ar kito viešosios politikos klausimo, galite būti apkaltintas parama „karui prieš moteris“. Knygoje parodoma, jog šiandieniniai liberalai daugybėje sričių vos keliais dešimtmečiais atsilieka nuo komunistų.

Reliatyvizmo diktatūra

Nors Margaret Sanger nebuvo komunistė, ji turėjo daug draugų komunistų ir pati prijautė šiai sistemai - ideologiškai ji buvo labai nutolusi į kairę. Tačiau ji išties prieštaravo abortams, kuomet XX a. trečiajame dešimtmetyje įsteigė PP. „Tai yra pasirinkimas, už kurį negaliu smarkiai teisti, – 1932 m. sausio 27 d., žurnale The Nation rašė Sanger. – Kai kurie blogai informuoti asmenys mano, jog, kai mes kalbame apie gimstamumo kontrolę, mes, kaip būdą, įtraukiame abortus. Mes tikrai to nedarome.“ Ji vadino abortus „pavojingais“ ir „žiauriais“. Ir visgi tereikėjo kelių dešimtmečių, kad tai, kas progresyvistams prasidėjo kaip gimstamumo kontrolė (ir eugenika), „progresuotų“ iki gyvybės nutraukimo po pradėjimo. Kaip ir daugeliu atvejų, progresyvistai nepasitenkina tuo, nuo ko pradeda. Natūralu, jog ir abortų legalizavimas nebuvo galutinis tikslas. Šiandien progresyvistai sako, jog abortai turi būti finansuojami mokesčių mokėtojų pinigais.

Būtent taip veikia jų „progresas“ - jie negali pasakyti, ko imsis toliau ir kaip keisis jų politika. Dabar lygiai tas pats vyksta su santuoka. Vos prieš 20 metų tipiški progresyvūs demokratai palaikė santuoką kaip vieno vyro ir vienos moters sąjungą; šiandien jau nebe. Jie nuoširdžiai negali pasakyti, kaip santuokos klausimu išsivystys jų pozicija po 20 metų ir kokius naujus santuokinius susitarimus ir modelius jie laikys priimtinais 2035 metais.

Skyriuje „Margaretos Sanger rusiškasis romanas“ yra labai svarbi dalis apie tai, jog „progresyvizmas nesuteikia jokio aiškaus, apibrėžiamo tikslo“, o „progresas“ tokiems žmonėms virsta tam tikru moraliniu pamišimu. Taip yra todėl, jog progresyvistų tikslai nuolatos keičiasi. Vienintelis neabejotinas dalykas jiems yra kaita arba progresas. Kadangi tai yra vienintelis tikras dalykas, kaip gali nepasikeisti ar neprogresuoti dabartiniai jų požiūriai? Kokiu būdu apibrėždamas kaitą ir progresą liberalas ar progresyvistas gali pasakyti, jog šie dalykai ar bet kas kita, ypač negimusios gyvybės bei santuokos sampratos, išliks tokios pat? Jie negali to padaryti. Kur yra progresyvusis santuokos ir šeimos apibrėžimo riboženklis? Kaip jis atrodo? Kokio jis pavidalo ir formos? Progresyvistai negali atsakyti į šiuos svarbiausius klausimus. Jie tegali pasakyti, jog ateityje šis riboženklis skirsis nuo to, koks ir kur jis yra šiandien.

Štai kodėl tai primena kruviną iš proto vedančios, painios ir nestabilios ideologijos avariją. Tai yra moralinės beprotybės forma ir reliatyvizmo diktatūra. Amerikai vis labiau ir agresyviau sekuliarizuojantis situacija tik blogės.

Šiandieniniai amerikiečiai yra mokomi atmesti moralinių absoliutų idėją. Būtent tai ir yra progresyvizmas - traukimasis nuo nustatytų, pastovių absoliutų idėjos. 1973 metų sausį Roe prieš Wade bylos pagrindu buvo savavališkai sukurtos naujos gyvybės sampratos, įrašytos į įstatymą kaip „konstitucinė teisė“ visose 50-yje valstijų. Tas pats įvyko 2015 metų birželį, kuomet Obergefell sprendimo pagrindu buvo savavališkai sukurtos naujos santuokos sampratos, įrašytos į įstatymą kaip „konstitucinė teisė“ visose 50-yje valstijų. Tačiau daugybė žmonių nenori ir nesugeba to matyti ir suprasti. Juos taip išugdė valstybinė mokykla, universitetas, socialinė žiniasklaida, televizija ir kultūra.

Fultono J. Sheeno įtaka

Knygos skyriuje apie Fultoną J. Sheeną (1895-1979) dėmesys atkreiptas į tai, ko neįvertino net kai kurie katalikai: jo išskirtinį filosofinį protą ir argumentus. Sheeno knygos, ypatingai Komunizmas ir Vakarų sąmonė, pateikė vienas „rafinuočiausių komunizmo analizių“ ir atskleidė komunizmo neapykantą šeimai ir santuokai. Maždaug prieš dešimt metų rašydamas biografiją apie teisėją Billą Clarką skaičiau dvi Sheeno knygas, Komunizmas ir Vakarų sąmonė bei Sielos ramybė. Clarkas man sakė, kaip giliai tos knygos paveikė jį, jo gyvenimą, supratimą apie kunigystę, profesiją ir sprendimą kovoti su komunizmu. Nors daugelį metų žinojau apie Sheeno tekstus komunizmo tema, tačiau tik neseniai grįžęs ir dar kartą peržiūrėjęs knygas prisiminiau kiek daug Sheenas paraše ne tik apie komunizmo pavojus apskritai, bet konkrečiai apie jo keliamas grėsmes šeimai ir santuokai. Tikiuosi, jog skaitytojai įsigys šią knygą vien tam, kad perskaitytų skyrių apie Sheeną. Jiems taip pat būtina perskaityti skyrių „Šėtoniška rykštė“. Tai yra žodžiai, kuriais Katalikų Bažnyčia 1937 m. apibūdino komunizmo pavojų enciklikoje Divini Redemptoris. Lygiai taip pat buvau pamiršęs kaip Bažnyčia žiūrėjo į komunizmą, bet ne plačiąja prasme, o kaip į grėsmę šeimai ir santuokai.

Marksizmo transformacija 

XX a. viduryje ėmė keistis marksistinė ir leftistinė taktika; skleidžiant šias ideologijas svarbų vaidmenį atliko Kolumbijos universitetas. Esmingai svarbus šiuo atveju buvo Naujosios kairės, arba taip vadinamų „kultūrinių marksistų“, iškilimas. Kovoje su Vakarais jie atmetė marksistinį klase arba ekonomika pagrįstą revoliucinį modelį ir ėmė remtis kultūra bei lytiškumu. Jų nesugebėjimas pasauliui parduoti ekonominio marksizmo reiškė, jog norint sugriauti Vakarus buvo būtinos naujos priemonės, todėl Vakarų civilizacijos puolime klasėmis pagrįstas ekonominis karas užleido pagrindines pozicijas. Čia įvyko lūžis: pirminis metodas buvo prisotinti Vakarų kultūrą tuo, ką Ralphas de Toledano vadino „nevaržomų lytinių santykių tvaiku“. Vakarus turėjo sunaikinti neomarksizmo ir neofroidizmo, kenksmingų Markso ir Freudo idėjų bei pavojingiausių XIX ir XX a. teorijų, sintezė. Švietimo sistema, ypatingai universitetai, buvo, Lenino žodžiais, marksistinės ir froidistinės minties sintezės „perdavimo diržas“. Šią froidistinio marksizmo atmainą stūmusios Frankfurto mokyklos svarbiausi teoretikai ilgainiui įsitaisė tokiose vietose kaip Kolumbijos universitetas, o jiems entuziastingai padėjo profesorius Johnas Dewey, Kolumbijos universiteto mokytojų kolegija bei Nacionalinė švietimo asociacija.

Visa tai turėjo sukelti bjaurius padarinius tradicinei judėjo-krikščioniškai kultūrai, o prie to mielai prisidėjo ir septinto dešimtmečio universitetų radikalai. Jiems prireikė nemažai laiko - jie turėjo perimti universitetus, kad galėtų paskleisti savo radikalias idėjas apie šeimą, santuoką, lytį ir socialinę lytį, - tačiau galiausiai jiems pavyko.

Jiems labai padėjo milijonai aklų katalikų tėvų, kurie didžiule finansine ir moraline kaina nukreipė savo vaikus į šiuos siaubingus universitetus, kuriuose ir buvo įgyvendintas išardymas. Jokio žlugimo nebūtų, jei apkvailinti tradicinių pažiūrų tėvai nebūtų naiviai nuvedę savo vaikų į intelektualinę-moralinę mėsmalę, žinomą kaip Amerikos „aukštasis“ mokslas. Leninas ir tokie kultūriniai marksistai kaip Herbertas Marcuse bei Wilhelmas Reichas gali jiems dėkoti iš savo grabų.

Šiandieniniai iššūkiai

Tų, kurie santuokos ir šeimos reikaluose laikosi tiesos, laukia niūri ateitis. Valdant Obamai įvyko fundamentali kultūros transformacija: Amerika pasikeitė - religingiems žmonėms, drįstantiems prieštarauti „homoseksualų santuokoms“, ji tapo gerokai blogesnė vieta. Teisėjas Anthony Kennedy, kaip ir dera klasikiniam naivuoliui, mano, jog jo teismo sprendimas iš naujo apibrėžti santuoką sukūrė meilę ir taiką, nors iš tiesų jis prisidėjo prie religingų žmonių persekiojimo, kurį vykdo kultūra, valstybė bei „tolerancija“ ir „įvairove“ prisidengę žmonės. Galima ruoštis bjauriam agresyvios netolerancijos, kurią po „įvairovės“ vaivorykštės vėliava vykdys taip vadinamos „tolerancijos“ pranašai, laikotarpiui. Atsisakydami toleruoti tuos, su kuriais nesutinka, jie demonstruos tai, ką Herbertas Marcuse vadino „represyvia tolerancija“, kuri, žinoma, nėra jokia reali tolerancija.

Santuokos apibrėžimo pakeitimas buvo neišvengiamas „Kennedy ir kompanijos“ žingsnis. Niekada nepamirškite šokiruojančio A. Kennedy pareiškimo 1992 m. byloje Planned Parenthood prieš Casey: „Laisvės šerdyje yra teisė apsibrėžti savo paties gyvybės, prasmės, visatos ir žmogaus gyvenimo paslapties koncepciją.“ Jei A. Kennedy interpretuoja laisvę kaip kiekvieno amerikiečio teisę apsibrėžti savo paties gyvybės, prasmės, visatos ir net gyvenimo koncepciją, tai kodėl tuomet nenusistatyti individualaus santuokos apibrėžimo? Sukūrus savo paties prasmės prasmę, santuokos apibrėžimo pakeitimas tėra menkniekis.
Akivaizdu, kad Kennedy laisvės supratimas yra visiškai kitoks nei Amerikos Tėvų kūrėjų ir jau tikrai ne toks kaip Bažnyčios tėvų ar Katekizmo. Pats Kennedy, žinoma, yra katalikas. Kitaip tariant, jis yra tarsi milžiniškos Bažnyčios nesėkmės kateketizuojant pasaulį veidas, rodantis kultūrą ir visą šalį ištikusias pasekmes. Kad ir kaip liūdna, jog santuokos apibrėžimas 2015 metais pakeistas Katalikų aukščiausiojo teismo teisėjo, tai taip pat yra visiškai nuoseklu. Anthony Kennedy įkūnija didžiausias Bažnyčios mokymo nesėkmes. O dabar ir pati Bažnyčia atsidurs tarp aukų.

Vertė Vilius Bernotas



Susiję

Šeimos politika 7973193694285336491

Rašyti komentarą

  1. Mane išties stebina psichika veikėjų (kaip, pvz. autoriaus minimas A. Kenedis ar "liberalkrikščionys" Lietuvoje), kurie, būdami agresyviai ANTIkrikščioniškos (ir apskritai antižmogiškos) pseudoreligijos adeptai, vis tiek save laiko krikščionimis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Apgaudinėja, kad gautų nesusipratusių žmogelių balsus. Visokios babsės kaip balsavo taip ir balsuos už konservatinius, nes tie ale krikščionys. Dar kunigėliai “paprotina”, matyt babkių už tai gaudami.

      Panaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item