Mindaugas Kubilius. Rinka ir Moralė, arba Europos gerovės šaltinio paieška

propatria.lt nuotr.

www.arche.lt

Ar rinka gali būti morali? Išsyk galime atsakyti - taip. Ne tik gali, bet ir privalo. Antraip rinka išnyks. 

Idant suprastume rinkos ir moralumo santykio esmę, išskleiskime pačias sąvokas. Rinka reiškia tarpusavyje ūkiniais santykiais susijusių žmonių visumą. Žmonės kuria vertę ir ja laisvai mainosi prekių ir paslaugų pavidalais. Paprastai tariant, rinka yra turgus. O turgus yra vienas iš žmonių kartu buvimo būdų; būdas būti vienas kitam vertingais. „Moralė“ (lot. mos – paprotys, būdvardinė forma moralis) gi yra iš prigimties kylančio žmogiškojo gėrio tvirtinimas savyje ir tarpusavio santykiuose.  Kaip tokia, moralė yra žmonių bendrabūvį palaikančių teisingų įpročių ir papročių visuma. Žmogaus prigimtyje slypintis gėris ugdymo dėka tampa žmones į bendrabūvį sutelkiančiu bendruoju gėriu.     

Bendrabūvio ūkinėje veikloje būdas, t.y. rinka, yra neatsiejamas nuo bendrabūvį palaikančių įpročių, t.y. moralės, visumos. Kuo visuomenėje geresni įpročiai ir papročiai, tuo vertingesni bus vertės - prekių ir paslaugų pavidalais - mainai.  

Toliau klauskime: kodėl žmogui būtina mainytis verte; ir kaip vertės kilmę ir augimą palaiko žmogaus apsisprendimas būti vertingesniu savosios prigimties atžvilgiu, t.y. būti moralesniu?  

Pažvelkime į tikrovę. Žmonės negali nedirbti. Žmonės taip pat negali nesimainyti uždirbta (kuriama) verte. Žmonės yra vienas kitam reikalingi. Ne tik dėl to, kad atskiras žmogus nėra savarankus. Tūlam žmogui, ypač mūsų laikais, gyvasčiai palaikyti reikalingos kitų žmonių kuriamos gėrybes. Vertės mainai yra būtini ir dėl pamatinio  iš pačios prigimties kylančio lūkesčio. Dievas sukūrė žmogų, kad šis būtų ne vienas (Pr 2,18). Žmogui būtina tarpti bendryste. Dalijimasis sukurta verte su kitu žmogumi yra iš prigimties kylantis būtinumas. Taigi ar vertė, kuria dalijamasi, neturėtų būti gėrybinga prigimties atžvilgiu, t.y. kitam būtinai reikalinga, palaikanti gyvastį ir gerovę? Vertė žmogui yra naudinga, nes palaiko žmogaus gyvastį ir gerovę. Jeigu nesidalijama ar nesimainoma žmogui savu ir naudingu gėriu, tai ilgainiui mainymosi verte santykis nutrūks. Kitaip tariant, jei pardavėjai pardavinės prastas prekes ir apgaudinės pirkėjus, šie nusivils ir anais nebepasitikės. Turgus ištuštės. 

Pasitikėjimą kildina dorybingumas, t.y. teisingi savo ir kitų atžvilgiu, įpročiai. Pasitikėjimu lyg tiltais susieiname būti kartu ir būti bendrai. Bendrystė kildina sambūvį sutelkiančius papročius, kurie ir palaiko teisingus ir vertingus kuriamos vertės mainus. Iš čia išvada: moralė yra rinkos pamatas.  

Išsiaiškinę šį pamatinį santykį, išsikelkime ir problemą: kodėl vertės mainų dalyviai elgiasi vienas kito atžvilgiu nemoraliai ir neteisingai? Kitaip tariant, kodėl esame linkę laužyti bendrabūvį sutelkiančius papročius ir nusikalstame santarvei? Kodėl savojo gėrio ir naudos vardan žalojame bendrabūvio dalyvius? Atsakymas žinomas: esame iš prigimties godūs ir savanaudiški. Todėl nenorime, kad kaupimas liautųsi. Mirties grėsmės ir nuolatinio nyksmo patirties akivaizdoje negalime nekaupti, negalime liautis viltis, kad rytojus bus geresnis ir sotesnis. O gal ir tvariai pilnatviškas.   

Skamba liūdnai ir atgrasiai. Nes kaupimas lyg ir tapatus godumo blogiui. Juk taip godžiai kaupiame pinigus, turtą, galią. Ir visgi. Gal kaupimas nėra visiškas blogis? Ar nesame godūs gyvasčiai, kurioms mums taip trūksta dėl neišvengiamai mus kankinančio pragaištingo nyksmo, t.y. neišvengiamo mirtingumo? Ar nesiekiame kaupti vardan pilnatvės sieloje išgyvenimo? Juk vienuolis maldos vienumoje irgi kaupia, būtent, dvasinį gėrį. Iš tiesų, iš prigimties esame pilnatvės besočiai, godūs būti -  amžinai ir gausiai be ribų. Nes trokštame iš Kūrėjo kylančios gyvasties tvarumo ir būties pilnatvės. Sukurtas pagal „Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1,26), žmogus negali netrokšti pilnatviško būvio su Kūrėju ir jo teikiamos tvarios ir pilnatviškos gyvasties malonės. „Sukūrei mus sau“, Viešpatie, „ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio Tavyje“ (šv. Augustinas, „Išpažinimai“, I,1)

Tad iš prigimties žmogus yra verčiamas būti. Siekimas būti ir yra tai, ko prigimtis būtinai siekia. Sunkiai dirbame, kad pavalgytume ir pailsėtume; o pailsėję vėl kimbame į darbus, kad kitą kartą dar daugiau ilsėtumėmės, kitaip tariant, pilnatviškai ir sočiai gyvuotume. Juk trokštame, kad atostogos būtų ilgos, gyvenimas nerūpestingas ir pilnas smagių bei turtingų potyrių. Net rizikuojame dėl tikrovės ribotumą pranokstančio svaigulio, pavyzdžiui, greitai važinėjame, šokinėjame nuo uolų, vartojame svaigalus ir t.t.  

Jeigu būties trūkumas yra didžioji žmogaus bėda, ir žmogus negali nebūti, tai būties kaupimas yra mūsų būvio pamatas. Būties trūkumas mus verčia nuolat įsibūtinti ir įsigalinti, idant įrodytume sau esą pranašesni už neišvengiamą nyksmą ir užsimirštume soties būsenoje. Todėl geresnio ir tvaresnio būvio siekimas panardina mus į nesibaigiantį gėrybių kaupimą. 

Pirmiausiai patenkiname būtiniausius poreikius – palaikome ir apsaugome gyvastį. Sočius ir saugius mus spėriai pagauna beribės svajonės apie vis geresnį ir saldesnį gyvenimą. Jos ir įkalina žmogaus vaizduotę į nesiliaujantį medžiaginių gėrybių, o ir galios kaupimą bei besaikį vartojimą. Tūlas pasiduoda galios kaupimo (pavydo) ir didesnio būtinumo nei kiti jausmo (puikybės) pagundai. Kaip gera jausti kitų pavydžius žvilgsnius, kaip gera išsiaukštinti, kaip gera būti žvaigžde, kaip gera būti ... dievu. Troškimas būti dievu sau, t.y. būti kitų gėrį nusavinančiu savanaudžiu, kyla iš sužalotos žmogaus prigimties (Pr 3,5).   

Retas sugeba pasipriešinti žemiško kaupimo svajoms. Sunku pasišvęsti dvasiniam gyvenimui ir dvasinių gėrybių kaupimui. Dvasinis gyvenimas pareikalauja žemiškų svajų atsisakymo ir ryžtingo sugludimo su vieninteliu ir būtinuoju Gėriu – pačiu Gyvasties šaltiniu. Retas drįsta gyventi tikrai protingą ir maldingą gyvenimą.  

Vardan begalinio kaupimo galimybės spėriai atmetamas bendrabūvio gėris. Godumas būti sau be ribų siekia nusavinti kitų galią kaupti. Dar daugiau, ne tik nusavinti žmogaus turimą turtą, bet ir nusavinti patį žmogiškumą - atimti, orumą, laisvę, pagaliau, gyvastį. Nežabotas godus galios kaupimas yra amoralus ir paneigiantis žmogaus orumą ir laisvę. Godumas negailestingai griauna bendrabūvį. Kitaip tariant, nežabotas kapitalizmas sugriauna laisvų žmonių vertės mainus (laisvos rinkos ūkį). Galų gale, Didis kaupėjas lieka vienišas tarpe skurdžių. Ilgainiui ir pats tampa skurdžiumi, nes sukauptas turtas be turto vertintojų ir vertės mainytojų, t.y. vartotojų, nuvertėja. Menka pinigų vertė dykvietėje. Menka didelių namų vertė, jei nėra juose su kuo pasikalbėti? Bloga žmogui būti vienam ...  

Ką daryti, kad taip neatsitiktų? 

Idant būti ir būti gerai, privalu kaupti prigimties gėrį. Privalu atsigręžti į save. Privalu sukaupti prigimtį. Šis kaupimas yra pranašesnis, nes tvirtina prigimtinį santykį su Kūrėju, kuris yra bet kokio gėrio ir vertės šaltinis. Tokiu būdu žmogus įsisavina save kaip nelygstamos vertės turėtoją ir kūrėją. Žmogus pats sau tampa nuosavybe ir turtu; jis įsibūtina ir įsigalina, ir išgyvena būtiną pilnatvę beribės būties kaupimo kelyje. 

Mūsų laikais, kai prigimties atžvilgiu nebūtino turto kaupimas ir vartojimas tapo įsibūtinimo ir įsigalinimo laidu, žmonės išsižada prigimtinio žmogiškumo. Žmonės įsikalina daiktuose ir praranda savo prigimtinę galią būti - laisvai ir tikslingai. Šiandien gi prigimties sąlygotumas yra neigiamas. Niekinamas šeimos institutas, žmogiškieji santykiai iškreipiami; o iš prigimties kylančio bendrabūvio saitai aižėja. Atsiveria prigimties žaizdos. Žmones ima persekioti netvarumo baimė. Baimė gimdo priešiškumą ir įvairias neįprasto atgrasaus elgesio (kraštutinumo) apraiškas.  

Privalu liautis užsiimti savigriova. Antraip Europoje ir vėl paskęsime karuose. 

Šiandien privalome ryžtingai gręžtis į save ir Kūrėją. Privalu atrasti prigimties sąlygotumą ir sukaupti prigimtį – susigrąžinti žmogiškąjį kilnumą kaip būtiną gėrį, bendrabūvio pamatą bei tikslą. Šiandien privalome sugrąžinti į piliečių tarpą dorybės ugdymą. Kaip buvo pradžioje – Vakarų civilizacijos pradžioje. Tapsime laisvesni pačios iš žmogiškosios esmės. Dorybės dėka sugrąžinsime į mūsų tarpą prigimtinį orumą ir galią būti visavertiškai. O ir vertės mainai taps naudingesni prigimties išskleidimo prasme. 

Rinka turi nusilenkti dorybingumui. Tik tada prasidės Europos saulėtekis.