Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: zombiai ir Periklis

propatria.lt nuotrauka  Penktoji filosofų Alvydo Jokubaičio ir Mindaugo Kubiliaus virtualios diskusijos „Europos Sąjunga. Kur mes kelia...

propatria.lt nuotrauka 
Penktoji filosofų Alvydo Jokubaičio ir Mindaugo Kubiliaus virtualios diskusijos „Europos Sąjunga. Kur mes keliaujame?“ apie Europos Sąjungos būklę ir perspektyvas dalis. 

Tad klausimą apie Europos Sąjungą kankinantį demokratijos deficitą vertėtų peradresuoti patiems Europos piliečiams. Juk ne grėsmingieji Briuselio biurokratai, bet patys įvairių Europos valstybių piliečiai ir jų išrinkti politikai yra darinio vardu ‚Europos Sąjunga‘ išlaikytojai. O klausimas apie demokratijos deficitą veda priežasties išsiaiškinimo link: kodėl ‚liberalioji demokratija‘ atvedė Europą prie pačios demokratijos kaip sambūvio būdo krizės? Klausimas iškeltas, bandykime atsakinėti.

Nieko naujo po saule. Visada ir visur žmogus trokšta laisvės. Visada ir visur žmogus telkė darinius, kurie garantuotų jo paties laisvę ir iš jo laisvų pasirinkimų kylančią gerovę. Diktatūra irgi yra kažkieno gerovė - laisvas ir pačio geriausio pasirinkimo didele pastanga sutelktas padarinys. Tvariam būviui neįgali žmogaus prigimtis - nes mirtinga! - savęs įbūtinimą ir įgalinimą visada išreiškia per savęs išlaisvinimą. Demokratija irgi yra žmogaus ir jam būtinos bendruomenės įsibūtinimo priemonė. Ir čia atsiranda didžioji demokratijos dilema: kas gi turi turėti valdžią sambūvio įgalinimo ir gerovės kaupimo procesui palaikyti: galingieji „sisteminiai“ ar paprastieji suvereniteto turėtojai piliečiai. Pavyzdys. Šiuo metu stebime įdomų Brexit‘o procesą. Apie pusė Jungtinės Karalystės piliečių save laisvina nuo Europos Sąjungos, nes tiki, kad jie buvo įkalinti baisių ir nedemokratiškų Briuselio biurokratų. Tiki, nes politikai su išmanių technologų ir technologijų (big data analysis) pagalba įtikinamai kalba. Sunku netikėti. Juk laisvė ir yra TAS „saldus žodis“ visiems, kurie didesniu ar mažesniu intensyvumu, vienokia ar kitokia forma išgyvena savo ne-įgalumą, savo ne-būtinumą, savo ne-gerovę. Laisvė juk yra ‚galios būti‘ išgyvenimas. Tad visada atsiranda ‚galingųjų‘, kurie pasinaudoja neįveikiamai gundančia pagunda dar labiau įgalinti save, neįgaliesiems paprastiesiems žadėdami tai, ko šie labiausiai nori – galią būti ir būti gerai. Lengviausias ir klasikinis kelias į silpnųjų išsivadavimo iliuziją yra pasiūlyti šiems revoliuciją. Vardan LAISVĖS jie siūlo sakyti kažkam kitam galingam sakyti NE, kad pačiu išsisakymu jie patikėtų, kad įgijo galią, vadinasi, išsivadavo iš savojo silpnojo būvio. Tai – labai stipru: „Pirmyn, vergai nužemintieji / Išalkusi minia, pirmyn!  / Sukilkit, žmonės pavergtieji, / Visi kovon išvien smarkyn! / Pasaulį seną išardysim / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim – / Kas buvo nieks, tas bus viskuo.“ (Internacionalas). Pakelti kumštį ir dalyvauti Revoliucijoje yra JĖGA. O kai reikės atsakomybę prisiimti ir tą laisvę realiai sukurti kaip tvarų sambūvį ir kantrų gerovės kaupimą, tų politikų (demokratijos atveju) galimai jau nebebus; arba niekas tų, kurie tariamai įsigalino (totalitarinės diktatūros atveju) nebeprisimins. Nes tikrai ‚galingieji‘ savęs įgalinimo reikalą bus išsprendę ... O jūs, dorieji eiliniai piliečiai, pasrėbkite Revoliucijos dvasią, vis pasijausite kiek stipriau ... Nieko naujo po saule.

Mano giliu įsitikinimu, šiandienos Europos iššūkis yra įgalinti Laisvę ir Demokratiją. Tačiau, kas tai galėtų būti? Nes šiandien tai – nors ir banalu, bet neakivaizdu. Privalu grįžti šaltinių link ir iš naujo susižinoti ir susibūti ant Europos savasties pamato.     

Laisvė yra galia būti ir būti savimi. Įprasta manyti, kad laisvė yra galimybė pasirinkti, tai ko noriu. Taip, taip būna visada. Tačiau tik mąstantis paklausia savęs: kodėl aš šito, o ne kito noriu? Kas lemia, kad kažkas man yra būtinesnis dalykas? Vadinasi, laisvas pasirinkimas yra apsprendžiamas sieloje slypinčios būtinybės. Juk negaliu būti be TO, kas būtina. Be ŠITO nesu visavertis ‚aš‘. Todėl laisvė visada yra būtinas apsisprendimas. Apsisprendimas čia yra kertinis žodis, nuvedantis į dvasinį laisvės pamatą - susivokimą, t.y. būtinų dalykų savyje supratimą. Laisvė pirmiausiai įvyksta sieloje ir tik tada pasireiškia išorėje kaip ‚laisvas pasirinkimas‘. Ir priešingai, be vidinio pamato laisvė kaip laisvas savęs apsprendimas neįvyksta. Tad nebūtinai esu laisvas, kai kažką renkuosi. Mano pasirinkimas gali kilti iš įsitikinimo, kurį sukėlė galingas vidinę susivokimo galią naikinantis kito įtikinėjimas, kito savita būties galia, kito laisvas pasirinkimas. Tuo tarpu be vidinio savęs apsprendimo pamato ‚laisvas pasirinkimas‘ tėra „laisvės“ iliuzija.

Būtent tokia iliuzine laisve šiandiena alsuoja ‚vartotojų visuomenė. Pačia bendriausia prasme, ‚vartotojas‘ yra produkto ar paslaugos pardavėjo įtikintas žmogus - ‚zombis‘, anot Algirdo Kaušpėdo. Didžioji dauguma žmonių šiandien nebesvarsto, kodėl jie kažką renkasi. Gyvename įvairių madų diktato laikais. Mados būna drabužinės, gyvenimo būdo, technologinės, tai pat ir politinės. Jau tapo įprasta, kad šiuolaikinis politikas yra gerbūvio iliuzijos paslaugos vartotojams (t.y. ‚nuzombintiems‘ piliečiams) pardavėjas. Diskusija tarp politiko ir piliečių bei tarp pačių piliečių šiandien yra nykstantis reiškinys. Europos visuomenėse tragiškai mažėja save apsprendžiančių, taigi, pagrįstą ir argumentuotą nuomonę turinčių bei pajėgių ją viešinti pačiais įvairiausiais būdais  žmonių. Būtent dvasine prasme ‚nuzombintų‘ vartotojų sambūvį kurpia vadinamieji libertarinės (kraštutinio liberalizmo) mokyklos adeptai. Šis mokymas skelbia, kad žmogus yra išimtinai egoistinė ir savo naudos siekianti būtybė, o jo laisvė yra savęs kaipo tokio teigimas nepažeidžiant kito laisvės ribos. Dėl ribų tariamai susitariama. Tariamai, nes tikrovėje su ‚neįgaliaisiais‘ jau įgalinto ego atstovai iš tikrųjų nesitaria. Jie susitaria tarpusavyje, pasidalija vartotojus ir – tiesiogiai arba viešųjų ryšių projekcijų pagalba – sukurpia ar tiesiog nusiperka politines paslaugas teikiančias grupuotes. Visa tai ir yra vadinama „liberaliąja demokratija“, t.y. libertarinės žmogaus sampratos pagrindu transformuotas vartotojų sambūris. Demokratija čia net nekvepia. Nes tokia žmogaus ir jo laisvės samprata yra iškreipta.  

Demokratija yra laisvų, t.y. galinčių būti ir būti savimi, piliečių bendrabūvis. Piliečių ‚galia būti ir būti kartu‘, t.y. bendrabūvio laisvės galia kyla iš bendrojo gėrio, kurį sutelkia patys piliečiai bendru pokalbiu (politine diskusija) ir bendru darbu (valstybės institucijos). Sutelktas bendrabūvis pagrindžia  savarankumą (suverenitetą) su piliečiams tapačios savasties pamatu (savastinga tapatybe ir kultūra). Tai ir yra LAISVŲ žmonių valstybė, apie kurią kažkada Va.pr.Kr. kalbėjo Atėnų strategas Periklis: „Atsižvelgiant į skirtingus asmeninius poreikius, mūsų įstatymai teikia visiems lygias teises, o turint prieš akis politinę įtaką, jie užtikrina kiekvienam tokį jų laipsnį, kokį suteikia ne viena ar kita politinė partija, bet priklausomai nuo garso, kurį kiekvienas įsigyja savo dorybe (gr. ἀρετή).“


Mūsų dienų iššūkis yra didis – grįžti prie prigimties ugdymo. Būtent vidinės galios ‚būti žmogumi‘ ugdymo ir praktikos - prie dorybės. Antraip, ne tik žlugs Europos Sąjunga; visa Europa ir vėl paskęs „nacijų išsilaisvinimo“ karuose. Ar turime viltį? Taip. Nes Europos Sąjungos pamatas yra įsišaknijęs Europos dvasios ir kultūros tradicijoje. Tereikia nebijoti nuskabyti parazituojančius įskiepus, iš širdies ir proto pašalinti ideologijų nuodus.  „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?“ (Ps 27,1).



Susiję

Mindaugas Kubilius 8583524100901048814
item