Mindaugas Kubilius. Europos Sąjunga: zombiai ir Periklis

propatria.lt nuotrauka  Penktoji filosofų Alvydo Jokubaičio ir Mindaugo Kubiliaus virtualios diskusijos „Europos Sąjunga. Kur mes kelia...

propatria.lt nuotrauka 
Penktoji filosofų Alvydo Jokubaičio ir Mindaugo Kubiliaus virtualios diskusijos „Europos Sąjunga. Kur mes keliaujame?“ apie Europos Sąjungos būklę ir perspektyvas dalis. 

Tad klausimą apie Europos Sąjungą kankinantį demokratijos deficitą vertėtų peradresuoti patiems Europos piliečiams. Juk ne grėsmingieji Briuselio biurokratai, bet patys įvairių Europos valstybių piliečiai ir jų išrinkti politikai yra darinio vardu ‚Europos Sąjunga‘ išlaikytojai. O klausimas apie demokratijos deficitą veda priežasties išsiaiškinimo link: kodėl ‚liberalioji demokratija‘ atvedė Europą prie pačios demokratijos kaip sambūvio būdo krizės? Klausimas iškeltas, bandykime atsakinėti.

Nieko naujo po saule. Visada ir visur žmogus trokšta laisvės. Visada ir visur žmogus telkė darinius, kurie garantuotų jo paties laisvę ir iš jo laisvų pasirinkimų kylančią gerovę. Diktatūra irgi yra kažkieno gerovė - laisvas ir pačio geriausio pasirinkimo didele pastanga sutelktas padarinys. Tvariam būviui neįgali žmogaus prigimtis - nes mirtinga! - savęs įbūtinimą ir įgalinimą visada išreiškia per savęs išlaisvinimą. Demokratija irgi yra žmogaus ir jam būtinos bendruomenės įsibūtinimo priemonė. Ir čia atsiranda didžioji demokratijos dilema: kas gi turi turėti valdžią sambūvio įgalinimo ir gerovės kaupimo procesui palaikyti: galingieji „sisteminiai“ ar paprastieji suvereniteto turėtojai piliečiai. Pavyzdys. Šiuo metu stebime įdomų Brexit‘o procesą. Apie pusė Jungtinės Karalystės piliečių save laisvina nuo Europos Sąjungos, nes tiki, kad jie buvo įkalinti baisių ir nedemokratiškų Briuselio biurokratų. Tiki, nes politikai su išmanių technologų ir technologijų (big data analysis) pagalba įtikinamai kalba. Sunku netikėti. Juk laisvė ir yra TAS „saldus žodis“ visiems, kurie didesniu ar mažesniu intensyvumu, vienokia ar kitokia forma išgyvena savo ne-įgalumą, savo ne-būtinumą, savo ne-gerovę. Laisvė juk yra ‚galios būti‘ išgyvenimas. Tad visada atsiranda ‚galingųjų‘, kurie pasinaudoja neįveikiamai gundančia pagunda dar labiau įgalinti save, neįgaliesiems paprastiesiems žadėdami tai, ko šie labiausiai nori – galią būti ir būti gerai. Lengviausias ir klasikinis kelias į silpnųjų išsivadavimo iliuziją yra pasiūlyti šiems revoliuciją. Vardan LAISVĖS jie siūlo sakyti kažkam kitam galingam sakyti NE, kad pačiu išsisakymu jie patikėtų, kad įgijo galią, vadinasi, išsivadavo iš savojo silpnojo būvio. Tai – labai stipru: „Pirmyn, vergai nužemintieji / Išalkusi minia, pirmyn!  / Sukilkit, žmonės pavergtieji, / Visi kovon išvien smarkyn! / Pasaulį seną išardysim / Iš pačių pamatų ir tuo / Naujai pasaulį atstatysim – / Kas buvo nieks, tas bus viskuo.“ (Internacionalas). Pakelti kumštį ir dalyvauti Revoliucijoje yra JĖGA. O kai reikės atsakomybę prisiimti ir tą laisvę realiai sukurti kaip tvarų sambūvį ir kantrų gerovės kaupimą, tų politikų (demokratijos atveju) galimai jau nebebus; arba niekas tų, kurie tariamai įsigalino (totalitarinės diktatūros atveju) nebeprisimins. Nes tikrai ‚galingieji‘ savęs įgalinimo reikalą bus išsprendę ... O jūs, dorieji eiliniai piliečiai, pasrėbkite Revoliucijos dvasią, vis pasijausite kiek stipriau ... Nieko naujo po saule.

Mano giliu įsitikinimu, šiandienos Europos iššūkis yra įgalinti Laisvę ir Demokratiją. Tačiau, kas tai galėtų būti? Nes šiandien tai – nors ir banalu, bet neakivaizdu. Privalu grįžti šaltinių link ir iš naujo susižinoti ir susibūti ant Europos savasties pamato.     

Laisvė yra galia būti ir būti savimi. Įprasta manyti, kad laisvė yra galimybė pasirinkti, tai ko noriu. Taip, taip būna visada. Tačiau tik mąstantis paklausia savęs: kodėl aš šito, o ne kito noriu? Kas lemia, kad kažkas man yra būtinesnis dalykas? Vadinasi, laisvas pasirinkimas yra apsprendžiamas sieloje slypinčios būtinybės. Juk negaliu būti be TO, kas būtina. Be ŠITO nesu visavertis ‚aš‘. Todėl laisvė visada yra būtinas apsisprendimas. Apsisprendimas čia yra kertinis žodis, nuvedantis į dvasinį laisvės pamatą - susivokimą, t.y. būtinų dalykų savyje supratimą. Laisvė pirmiausiai įvyksta sieloje ir tik tada pasireiškia išorėje kaip ‚laisvas pasirinkimas‘. Ir priešingai, be vidinio pamato laisvė kaip laisvas savęs apsprendimas neįvyksta. Tad nebūtinai esu laisvas, kai kažką renkuosi. Mano pasirinkimas gali kilti iš įsitikinimo, kurį sukėlė galingas vidinę susivokimo galią naikinantis kito įtikinėjimas, kito savita būties galia, kito laisvas pasirinkimas. Tuo tarpu be vidinio savęs apsprendimo pamato ‚laisvas pasirinkimas‘ tėra „laisvės“ iliuzija.

Būtent tokia iliuzine laisve šiandiena alsuoja ‚vartotojų visuomenė. Pačia bendriausia prasme, ‚vartotojas‘ yra produkto ar paslaugos pardavėjo įtikintas žmogus - ‚zombis‘, anot Algirdo Kaušpėdo. Didžioji dauguma žmonių šiandien nebesvarsto, kodėl jie kažką renkasi. Gyvename įvairių madų diktato laikais. Mados būna drabužinės, gyvenimo būdo, technologinės, tai pat ir politinės. Jau tapo įprasta, kad šiuolaikinis politikas yra gerbūvio iliuzijos paslaugos vartotojams (t.y. ‚nuzombintiems‘ piliečiams) pardavėjas. Diskusija tarp politiko ir piliečių bei tarp pačių piliečių šiandien yra nykstantis reiškinys. Europos visuomenėse tragiškai mažėja save apsprendžiančių, taigi, pagrįstą ir argumentuotą nuomonę turinčių bei pajėgių ją viešinti pačiais įvairiausiais būdais  žmonių. Būtent dvasine prasme ‚nuzombintų‘ vartotojų sambūvį kurpia vadinamieji libertarinės (kraštutinio liberalizmo) mokyklos adeptai. Šis mokymas skelbia, kad žmogus yra išimtinai egoistinė ir savo naudos siekianti būtybė, o jo laisvė yra savęs kaipo tokio teigimas nepažeidžiant kito laisvės ribos. Dėl ribų tariamai susitariama. Tariamai, nes tikrovėje su ‚neįgaliaisiais‘ jau įgalinto ego atstovai iš tikrųjų nesitaria. Jie susitaria tarpusavyje, pasidalija vartotojus ir – tiesiogiai arba viešųjų ryšių projekcijų pagalba – sukurpia ar tiesiog nusiperka politines paslaugas teikiančias grupuotes. Visa tai ir yra vadinama „liberaliąja demokratija“, t.y. libertarinės žmogaus sampratos pagrindu transformuotas vartotojų sambūris. Demokratija čia net nekvepia. Nes tokia žmogaus ir jo laisvės samprata yra iškreipta.  

Demokratija yra laisvų, t.y. galinčių būti ir būti savimi, piliečių bendrabūvis. Piliečių ‚galia būti ir būti kartu‘, t.y. bendrabūvio laisvės galia kyla iš bendrojo gėrio, kurį sutelkia patys piliečiai bendru pokalbiu (politine diskusija) ir bendru darbu (valstybės institucijos). Sutelktas bendrabūvis pagrindžia  savarankumą (suverenitetą) su piliečiams tapačios savasties pamatu (savastinga tapatybe ir kultūra). Tai ir yra LAISVŲ žmonių valstybė, apie kurią kažkada Va.pr.Kr. kalbėjo Atėnų strategas Periklis: „Atsižvelgiant į skirtingus asmeninius poreikius, mūsų įstatymai teikia visiems lygias teises, o turint prieš akis politinę įtaką, jie užtikrina kiekvienam tokį jų laipsnį, kokį suteikia ne viena ar kita politinė partija, bet priklausomai nuo garso, kurį kiekvienas įsigyja savo dorybe (gr. ἀρετή).“


Mūsų dienų iššūkis yra didis – grįžti prie prigimties ugdymo. Būtent vidinės galios ‚būti žmogumi‘ ugdymo ir praktikos - prie dorybės. Antraip, ne tik žlugs Europos Sąjunga; visa Europa ir vėl paskęs „nacijų išsilaisvinimo“ karuose. Ar turime viltį? Taip. Nes Europos Sąjungos pamatas yra įsišaknijęs Europos dvasios ir kultūros tradicijoje. Tereikia nebijoti nuskabyti parazituojančius įskiepus, iš širdies ir proto pašalinti ideologijų nuodus.  „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?“ (Ps 27,1).



Susiję

Mindaugas Kubilius 8583524100901048814

Rašyti komentarą

  1. VΛRŠKĖ
    iš principo darot verbą

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2018-05-04 23:20

    Daug tuščio patoso, mažai minties. Tokios filologinės pratybos ir tuščia migla tik tolina nuo tikrųjų problemų svarstymo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš esmės pritariu, tik nepasakyčiau, kad tai labai filologiška. Tikra filologija gali pasakyti žodžio kilmę, kalbų giminystę, tiksliai ir teisingai išversti ką nors iš mirusių kalbų ir pan., t.y. padaryti tai, kam reikia ir prigimtinių gabumų, ir daug metų mokytis. O čia tikrai nėra filologija. Bet nesakysiu ir kad tai yra filosofija (nors pagunda taip pasakyti buvo kilusi, už filologijos niekinimą).

      Panaikinti
    2. Anonimiškas2018-05-07 11:38

      Aha, jei pasakai „netyčia paperdžiau“, tai čia dar nėra gili mintis; o jei parašai „netyčia paperdžiau (gr. ἄκων ἀπέπαρδον)“, tada jau labai gili mintis.

      Panaikinti
  3. Net neuzsiminta, kad Europos sajunga virto Europos susinaikinimo projektu igaunanciu vis didesni pagreiti. Kam cia tas blevyzgavimas apie "laisve"?

    AtsakytiPanaikinti
  4. Anonimiškas2018-05-05 08:15

    Susirinko minties proletarai. Tokiems visada viskas aišku, o svarstymai tik pydarams. Pro patria jų ganykla, čia žolę bandoje rupšnoti smagiau. Labai didžiuojasi savo atskirumu nuo delfių. Bet skirtumas, mielos karvės, tik tas, kad čia piemenys tautiniais vardais.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Iš kur tas įprotis apie visus pagal save spręsti? ;)
      P.S. "svarstymai tik pydarams" - tiesiog užmušė. Nuo kada visa ta liber-peder šutvė įgali ką nors SVARSTYTI? :D

      Panaikinti
  5. Pagarba autoriui gebančiam mintimis prasiskverbti į būtį giliau, nei asmeniniai (egoistiniai) interesai leidžia. Juk iš tiesų, priklausomybė (kažkam, bet ne nuo kažko kito) ir laisvė - tėra buvimo (kažkuo) ir jo savarakiškumo (nebuvimo kažko kito manipuliacijų objektu) du būtini momentai, kurių balansas ir yra tam tikra BŪTIES forma. Kai suabsoliūtinama indiviďų laisvė, paneigiama jų sisteminė bendros BŪTIES forma. Ir atvirkščiai, kai absoliutinama visuomeninio buvimo forma (teisė egzistuoti vien tik sistemai, kas reikštų "teisinės valstybės" chimerą) tuo paneigiama individų bet kokia laisvė, o sisteminė būties forma transformuojasi į priklausomybę NUO gryno formalumo, o prktiškai - tomis taisyklėmis ("teisėmis") manipuliuojančių. Tokiu būdu BŪTIES galimybė būti(?) naikinama jau ir individų lygmeniu. Realiai egzistuoti (BŪTI) imanoma tik neabsoliūtinant nei kurio kraštitunumo - tenkinantis tuo, kas neprieštarauja/nepaneigia nei individo, nei visuomenės stabilumo sąlygų.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Lietuva turėtų palikti ES ir savarankiškai gyventi, kaip 1990-2004 m.
    Demokratijos Europos Sąjungoje nėra ir mes jos ten tikrai nesukursim. Kurkim demokratiją SAVO šalyje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. 1. Nėra jokių šansų mums palikti ES. Per daug įsipareigoję. Tai gali sau leisti tik tokios turtingos šalys, kaip Jungtinė Karalystė.
      2. Taptume gardus kąsnelis sortyristanui ir nereikia lialia, kad mes jiems visiškai nereikalingi, mes nieko neturim, jokios iš mūsų naudos. Tai kokio b...bio mes jiems buvom reikalingi nuo neatmenamų amžių, kuomet jie mus pradėjo naikinti ir atiminėjo kąsnelį po kąsnelio žemes, kol galiausiai visiškai užėmė (1795 m.)? Po to vėl 1940 m., tada “išvadavo” 1944 m. ir pamiršo išeiti? Kas stebuklingai galėjo pasikeisti Mordoro mąstysenoje, kad neva tapome “nebereikalingi”? Juk matome su Gruzijos, Ukrainos, Krymo situacijomis, kad šovinistinė orda neatsisakė savo teritorinių ambicijų ir neketina atsisakyti per amžius amen. Nes tai jau jų laukinuose genuose.
      Todėl geriausia yra vienytis su šalimis, norinčiomis reformuoti ES, ir sugrįžti prie “šaknų” - ekonominės bendrijos. Dabar gi ES išsigimė, ir jai tapo svarbiau klyno ligonių problemos, įvairiausi atbėgėliai ir valkatos, nei skurdo ir socialinės atskirties mažinimas ir ekonomikos auginimas, VISŲ gyventojų (o ne tik pedikų) gerovė. Todėl turime mėžti lauk tiek iš savo šalies, tiek iš ES (bendradarbiaujant su kitomis tam pasirįžusiomis šalimis) visus apsivafliavusius tolerastikus-liberastikus, leftistus-neobolševikus, deportuoti atgal visus laukinius svieto perėjūnus, sunaikinti internacionalinės multi-kulti federacijos kūrimą, iškuopti ir utilizuoti visą tą jovalą, kurį tie marksistai privirė. Tik toks vienintelis įmanomas būdas atkurti demokratiją savo šalyje ir ES, išstojimas negalimas!

      Panaikinti
    2. Nemastantis žmogau Sėli. Kaimynai visoms imperijoms reikalingi, bet.. NATO šalių nepuola jokie priešai jau 69 metai, jei neklystu? Jei klystu, tu mane pataisyk. Tad narystė ES čia niekuo dėta..

      Panaikinti
    3. Sėli, visiškai pritarčiau Tamstos argumentacijai, jei būtų kalbama apie NATO, o ne apie eurosajūzą. Pastarasis niekad nebuvo, nėra ir nebus apsauga nuo rasiejos - o atsižvelgiant į sajūzo politbiuro šulų priešiškumą NATO centrui JAV, nes ten žmonės atsikratė neobolševikų valdžios (http://www.propatria.lt/2017/08/jean-claude-juncker-mes-taip-pat.html) ir simpatijas rasiejai (http://www.propatria.lt/2018/04/europos-komisijos-pirmininkas-europos.html), eurosajūzą kaip apsaugą nuo rasiejos gali matyti tik visiškas naivuolis.
      Iš kitos pusės, skubėti ir karščiuotis irgi nėra ko: jeigu sajūzas toliau išlaikys dabartines tendencijas, greitu laiku išstoti tiesiog nebebus iš ko, o jeigu "ateis į protą" ir "grįš prie šaknų" - išstoti nebebus prasmės.

      Panaikinti
    4. Tiek NATO, tiek ir ES yra nacionalinio saugumo garantai (kad ir ką bekliedėtų kaikurie prorusiški neomarksistiniai europiniai biurokratai). Praradus vieną saugumo garantą iš dviejų, šansai vėl patekti ruskijos įtakon stipriai išauga. Kad ir kaip būtų sunku pripažinti, vis dėlto ruskiai ne tokie durni, tad tiesiogiai mūsų nepultų. Jie turi pilna kenkėjų talkininkų mūsų šalies viduje, kurie tik ir laukia tokios progos, kada jiems bus atlaisvintos rankos. Visgi NATO jie kažkiek prisibijo, o išstojimas iš Europos “fašistinės buržuazijos” Sąjungos juos gerokai padrąsintų. O kur dar ekonominis smūgis Lietuvai, kuriuo jie žinoma pasinaudotų savo propagandai - kas gali garantuoti, kad jie nesiimtų agitacijų, provokacijų išstoti ir iš NATO, kas gali garantuoti, kad neatsirastų ir čia žalieji žmogeliukai Klaipėdoje bei Vilniaus krašte? NATO gali mus apginti nuo išorinės grėsmės, o ar sugebėtų nuo vidinės?
      Jei jau taip prispirtų išstoti iš ES, visų pirma reiktų surinkti ir išpašolvoninti visus prorusiškus elementus - homosovietikus, putkino ir lenino lavono garbintojus, tomaševskininkus ir co., kad jie vėliau nekeltų valstybei grėsmės. Bet čia jau iš fantazijų srities, kaip ir mūsų politikų nuosprendis išstoti iš ES, todėl tai ne tik negalima, bet ir jau neįmanoma.

      Panaikinti
    5. Anonimiškas2018-05-06 20:49

      Mes pasmerkti būti ES, tačiau nepamirškime, kad ES nebėra "jokie Vakarai" kaip atsvara Maskvai - tai aparatas, kuriam Lietuva naudinga tol, kol iš jos emigruoja darbo jėga ES senbuvėms. Kai ta banga išsisems, mes jų nebedominsime ir galime būti perleisti junkerių-šrioderių draugų administravimui.

      Panaikinti
    6. Na, galima tik spėlioti, kas čia labiau kaltas ir kas ką įtakoja dėl masinės emigracijos. Ar kalti pseudoeuropietiški mūsų “lovio patriotai”, o iš tikro Rusijai naudingi idiotai, skurdinantys ir taip išvarantys tautiečius svetur, ar čia slapta eurobiurokratai mūsų bestuburius valdžiagyvius verčia išduoti tėvynainius ir pirdolinti lauk, paliekant vietos valkatoms atbėgėliams. O gal net ir abu atvejai, matant, kaip Sąjungą uzurpavę liberalmarksistai bičiuliaujasi su Putleristanu. Viena aišku, kad visa tai tikrai vyksta dirbtinai.

      Panaikinti
    7. Labai tikėtina, kad abu atvejai. Iš vienos pusės - sajūzui mes esame papildoma rinka produkcijos realizavimui ir pigios, kvalifikuotos bei lengvai prisitaikančios (netgi besiasimiliuojančios) darbo jėgos šaltinis, iš kitos - vietinė valdžia, turinti krūvas nepilnavertiškumo kompleksų ir kiaurai persismelkusi baudžiauninkiška mąstysena, akrobatiškai bando suderinti šliaužiojimą prieš sajūzą pilvu ir užpakalio bučiavimą.
      Ir yra dar trečia pusė - vietiniai viarslinykai, kuriems lietuvių emigracija yra labai pageidautina, nes tada galės atsivežti pigiau dirbančių "gastarbaiterių".

      Panaikinti
  7. Tomai, išeiti iš sukčių užvaldytos ES galima ir reikia. Tik va, kokią kainą už tai tektų sumokėti? Jei pagal ES taisykles, išeiti sveikai tokiai Lietuvai - nėra jokių galimybių. Jei nusispjaunant į jų tokias taisykles - sankcijomis papjaus. Reiškia, būtina derinti veiksmus ir su kitų šalių siekiais buti ES dalyviais, o ne vien priemone ar medžiaga Briuselyje susitelkusiai globalistų sukčių klykai realizuoti savus projektus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nuo kada lietuviai bijo kainos už laisvę, baily?
      Reiks sumokėti? Atimsim iš milijonierių, gavusių ES paramą, ir sumokėsim. Nereikia tik drebint kinkų prieš Briuselį, juk Lenkija, Vengrija nedrebina, ir išgyvena. Net Baltarusija tebegyva. Nuo kada lietuviai bijo laisvės?

      Panaikinti
    2. "juk Lenkija, Vengrija nedrebina" - pala, o jos išstoja? ;)

      Panaikinti
    3. Tomai, prie ko čia baimė? Baimė yra gamtos sukurtas mrchanizmas, kad išvengtume bereikalingų praradimų. Todėl svaidytis verdiktais "tu bailys" yra nrprotinga, nes taip gaunasi, kad savo ir taip ne ytin gausias jėgas skaidome ir kiršiname savus prieš savus. - Tas tik mūsų priešams į naudą. Ir dar, rašei, kad "kurkim demokratiją SAVO šalyje". - Matote, prieteliau, tą demokratiją(!) kurti mums ir primetinėja priešai. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, tas memu virtusi "demokratija" pagal tokio žodžio prasmę turėtų reikšti liaudies vavdžią. O tas yra principe - absurdas. Juk tas reikštų, kad (visumoje tamsi liaudis) save pačią valdo. Dar Kristus sakė, jei aklas aklą ves, tai abu į duobę ikris... Todėl praktiškai, žodžio "demokratija" reikšmė yra susiaurinta iki valdžios suformavimo taisyklių rinkinio. O jau tai labai paranku mūsų priešams vertinti mūsų demokratiškumo laipsnį. Jei mes sutinkame rinkti jiems parsiduodančias vidutinybes, tai jie girs mūsų demokratiją. O jei tautai pasirįžusius tarnauti rinksime, tai jie sukurstys mums opoziciją, kurie šauks, kad išrinktieji išrinkti nedemokratiškai... Tai gi, ne neaišku kokią demokratiją kurti turime SAVO šalyje, o kurti ir prižiūrėti patį gyvenimą. - Šviestį liaudį būtina, kad ji suprasdama visuomeninį procesą palaikytų patri'otinę valdžios orientaciją.

      Panaikinti
    4. T0mas J. -> ale2018-05-07 12:49

      Logikos tavo mintyse aš neradau. Apie liaudies valdžią kalbi skeptiškai, nes tavo manymu liaudis yra tamsi ("tamsi liaudis"), "į duobę ikris", bet kažkodėl optimistiškai žiūri į tos TAMSIOS LIAUDIES gebėjimą "kurti ir prižiūrėti patį gyvenimą".
      Tamstai patariu mažiau jaudintis dėl to, kaip "mūsų priešai vertins mūsų demokratiškumo laipsnį" - tai nėra svarbu šalies gyvenime.
      Ar teisingai tave supratau, kad tamsios liaudies valdymas būtų nesąmonė, o valdyti šalį turi tamsios liaudies išrinkti šviesūs protai - tai gero gyvenimo pagrindas, taip?

      Panaikinti
    5. Dėl to tamsumo liaudies. O iš kur tas liaudies šviesumas dabar gali rastis, jei mokyklose vaikams suteiktos tokios "teisės" kad jie gali tyčiotis visaip iš mokytojo? Kam gi jiems mokytis dar. Žinoma, kokie penki procentai mokinių gan geras žinias įgauna, bet jau samdydami korepetitorius, nes daugumoje mokyklų pamokų metu ne mokymas vykasta, o mokytojo gynimasis nuo mokinių bespredelo. Bet argi nepastebėjote, juk užbaigiau postą mintimi, kad šviesti liaudį būtina? Ir suprantama, jog šviesti reikia tam, jog nebūtų ji beviltišai tamsi ir galėtų atskirti, kurie politikai makaronus kabina ant aisų. O švietimas juk galimas ne vien mokykloje. Vietoj absurdiškų baikų ir per valstybinę TV bent jau galėtų būti švietėjiškų laidų... O visų pirmiausia būtina atsisamyti svetimų patarėjų ir paskolų teikėjų paslaugų, nes tas yra tiesus kelias atgal į priklausomybę.

      Panaikinti
  8. Paprastas Žmogus2018-05-06 13:57

    Išstoti iš Briuselio imperijos šiuo metu dar nebūtų naudinga, be to, ir nerealistiška. Tam tikrą nedidelę papildomą apsaugą nuo Rusijos tai vis dėlto suteikia (greta pagrindinės apsaugos, kuri yra NATO). Taigi Europos sąjungai galima ir toliau priklausyti, bet: negarbinti Briuselio ponų kaip dievybių, neįtikėti visais jų tikėjimo postulatais, o aktyviai, energingai, gudriai, ieškant sąjungininkų ir atkakliai derantis su oponentais, veikti imperijos biurokratinėse įstaigose Lietuvos interesų labui. Haliucinacijomis netikėti, iliuzijų nepuoselėti, jei reikia, net ir pabaudas sumokėti už nepakankamą pamaldumą (pabėgėlių kvotos ir pan. beprotybės), bet atvirai nekonfliktuoti; būtinąsias maldas sukalbėti, bet nuo savęs papildomų atgailų prie jų nepridėti. Žinau, tai nelengva, be to, daugeliui naivių žmonių tai atrodytų ciniška laikysena; bet vis dėlto Lenkija su Vengrija tai sugeba; tad jei sugeba jie, kaip galim nesugebėti mes?

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

item