Marcus Roberts. Ar pasaulio ekonomikos laukia perversmas?

Y-news.lt Tęsdamas mano dažnai plėtojamą temą , noriu pasakyti, kad šis London School of Economics Business Review blogas pateikia da...

Y-news.lt

Tęsdamas mano dažnai plėtojamą temą, noriu pasakyti, kad šis London School of Economics Business Review blogas pateikia daug įdomių faktų ir spėlionių, kaip ekonomikai atsilieps žmonijos senėjimas ir žmonių skaičiaus mažėjimas.

Pradedama nuo pastabų, jog po II pasaulinio karo prasidėjęs kūdikių bumas, paskui – sumažėjęs gimstamumas ir pailgėjusi gyvenimo trukmė gerokai padidino pasaulio dirbančiųjų skaičių (tiek matuojant absoliučiais skaičiais, tiek turint omenyje dirbančiųjų ir nedirbančiųjų santykį). Tokios demografinės jėgos suponavo šias tendencijas:

    - augant dirbančiųjų skaičiui mažėja vidutinis darbuotojo užmokestis;

    - gamyba perkeliama į tas šalis, kuriose galima mokėti mažesnius atlygius;

    - menksta profesinių sąjungų galia ir sumažėjo narių skaičius;

    - pajamų nelygybė auga valstybių viduje…;

    - … tačiau mažėja tarp šalių;

    - atsiranda defliacija (išskyrus žaliavų kainas);

    - smunka nominalios ir realios palūkanų normos.

Tačiau dabar šios įsibėgėjusios tendencijos slopsta ir gręžiasi atgal. Didesnėje Žemės rutulio dalyje išlaikytinių ir dirbančiųjų santykis didės. Vadinasi, daugelis šių ekonomikos tendencijų, prie kurių jau esame įpratę, taip pat pasikeis.  Bloge (kuriame pateikta informacija grįsta BIS konferencijoje skaitytu Manojʼaus Pradhano ir Charleso Goodharto pranešimu) teigiama, jog ne itin tolimoje ateityje galime stebėti pastangas plėtoti šalių vidaus gamybinius pajėgumus, užuot pasikliovus laisvąja prekyba, kylančius realius atlyginimus ir stiprėjančią darbo jėgos derybinę galią, o atskirose šalyse gali mažėjančią pajamų nelygybę, augančią infliaciją ir kylančias palūkanų normas.

Sumažėjęs darbuotojų skaičius nulems didesnes darbo sąnaudas; taip pat „gerokai išaugs“ sumos, kurias teks sumokėti pensijoms ir už medicinos paslaugas.

Autoriai abejoja, ar pakaks politinės valios gerokai padidinti pensijinį amžių ir sumažinti seniems žmonėms teikiamų medicinos paslaugų kainas, taip pat vargu ar pakaks robotų, kompensuosiančių ženkliai sumažėjusį žmonių skaičių. Nors Indija ir Afrika ilgainiui galėtų užimti Kinijos ir Rytų Azijos pozicijas, turėtas XX a. pabaigoje, ir tapti dar pigesnės darbo jėgos šaltiniais, tos šalys dar neturi pakankamai geros infrastruktūros ir valdžios.

Teiginys, jog pakils palūkanų normos, išties bauginantis, nes kone visas pasaulis apsikrovęs didžiulėmis skolomis. Bloge pateiktos išvados niūrios:

JAV atsigaunant po pasaulinės finansų krizės ir stengiantis normalizuoti palūkanų normas, šitai pajus visas pasaulis, ir JAV ekonomika sulauks atsako – liausis augusi. Tačiau tam tikru metu (kas žino, kada?) dėl demografinių pokyčių kai kuriose atsigaunančiose šalyse ims trauktis darbo rinka, didės darbo atlygis, vieneto darbo sąnaudos ir infliacija. Filipso kreivė niekur nedingo ir nedings. Ir kas tada nutiks? Silpnesnės šalys/sektoriai nevykdys įsipareigojimų, stipresnes šalis/sektorius ištiks infliacija?

Mums dažnai atrodo, jog tai, prie ko esame įpratę, truks amžinai. Visas darbingas mano gyvenimas paženklintas žemos infliacijos, lėto atlyginimų augimo ir žemų palūkanų normų ekonomikos. Daugelis mano bendraamžių paėmę didžiules paskolas ir gali jas išsimokėti, nes pinigai pigūs. Prekių, taip pat ir naftos, kainos ir toliau laikosi daugmaž stabiliai.

Tačiau niekas negali garantuoti, kad per artimiausius 15 ar 30 metų žengsime tuo pačiu keliu. Tiesą sakant, jeigu dirbančiųjų skaičius mažės taip, kaip prognozuojama, demografinis kelerių pastarųjų metų pamatas sudrebės. Beveik nelieka abejonių, kad bus paveikta ir ekonomikos superstruktūra.

Versta iš mercatornet.com

Susiję

Įžvalgos 2083479684255851933
item