Kun. Robertas Urbonavičius. Veni Sancte Spiritus

Ateik, Šventoji Dvasia,

pripildyk savo tikinčiųjų širdis

 ir įžiebk jose savo meilės ugnį.

(Evangelijos antifona)

Sekminių šventė, arba 50-oji Velykų diena, užbaigia bei apvainikuoja šį liturginį laikotarpį. Šiandien minime, kaip įprasta sakyti, Bažnyčios gimtadienį: Šventoji Dvasia sutrikusią Kristaus mokinių grupelę paverčia Bažnyčia – Viešpaties Mokymo skelbėja šiame pasaulyje. 

Kaip ir Velykų šventė išaugo iš judėjų Paschos apeigų, taip ir krikščioniškos Sekminės susijusios su Senojo Testamento Savaičių švente, kuri po Šventyklos sugriovimo (70 m.) buvo švenčiama kaip Sandoros bei Įstatymo įteikimo šventė. Per šią šventę apaštalams ir nužengė Šventoji Dvasia, tad Bažnyčia šiai Senojo Testamento šventei suteikė naują atspalvį – Naujojo Įstatymo paskelbimas, jau nebe akmens plokštėse, bet įrašytas tikinčiųjų širdyse Šventosios Dvasios. Iki IV a. krikščionių bendruomenės Kristaus Žengimo į Dangų iškilmę šventė kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Tai įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į Dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė penkiasdešimtą dieną po Paschos užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių (plg. Iš 19, 1–3). Taip ir Jėzus žengė į Dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią. Apie XI a. Vakarų Bažnyčioje buvo įvesta Sekminių šventės oktava, kuri panaikinta po 1969 m. liturginės reformos. Nuo XIII a. prieš Evangeliją giedama „auksinė sekvencija“ – Dvasia, Viešpatie, ateik, – priskiriama popiežiui Inocentui III.

Bažnyčios Tėvai Šventosios Dvasios veikimą lygina su lietaus poveikiu augalijai – vanduo tas pats, tačiau jo veikimas augaluose skirtingas: kiekvienas augalas, palaistytas vandeniu, veda skirtingus vaisius. Taip ir Šventoji Dvasia savo veikimu teikia mums skirtingas dovanas. Be Šventosios Dvasios veikimo mūsų tikėjimas yra negyvas ir paviršutiniškas. 

Nors ir teikdamas skirtingas dovanas bei veikdama skirtingai, Šventoji Dvasia visada išlieka ne susiskaldymo ar skirstymo į grupes Dvasia, bet vienybės ir meilės Dvasia. Tai, kas skaldo, kas verčia skirstyti į gerus ir geresnius katalikus, - visa tai ateina ne iš Dievo Dvasios. Vienos ar kitos formos suabsoliutinimas yra mūsų žmogiškosios dvasios veikimo vaisius. Šventoji Dvasia veikia įvairiomis formomis ir būdais. Visa, kas veda į tikėjimo ugdymą, šventumą – visa tai yra iš Šventosios Dvasios. 

Galima kalbėti kalbomis, bet širdyje būti pilnam puikybės, taip pat nuostabiai giedoti grigališką choralą, tačiau neapkęsti kitaip mąstančio. O juk Šventoji Dvasia veikė ir veikia Bažnyčioje nuo pat jos užgimimo – juk Ji liudijo per apaštalus, stiprino kankinius, mokė per dykumos Tėvus, nušvietė Bažnyčios Mokytojų protus. Ją atrandame Viduramžių Gotikos katedrose, lotyniškosios liturgijos grožyje, Bažnyčios atsinaujinime, kuris vyksta visuomet. Viešpats Jėzus Evangelijoje sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko.“ 

Taigi visa ko pagrindas – meilė. O meilė, pasak Bažnyčios Tėvų, ir yra Šventoji Dvasia, kuri sušildo širdis, uždega mus troškimu gyventi su Kristumi ir Kristui, nes, kaip primena apaštalas Paulius antrame skaitinyje: „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo.“ Tad prašykime, kad Viešpats šiandien išlietų į mūsų širdis savo Dvasią, kuri vestų į Tiesos pažinimą ir naują gyvenimą Jame.

Dieve, tu savo Bažnyčią turtini dangaus dovanomis; išsaugok duotąsias malones, kad joje visuomet būtų gyva Šventosios Dvasios veikla ir dvasinis valgis brandintų amžinojo atpirkimo vaisius.

(Postkomunijos malda)