Kun. Robertas Urbonavičius. Dievo vidus

Garbinkime Dievą:  Tėvą, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, nes pasigailėjo mūsų. (introitas) Pirmą sekmadienį po Sekminių, Bažnyčia ...

Garbinkime Dievą:
 Tėvą, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią,
nes pasigailėjo mūsų.
(introitas)

Pirmą sekmadienį po Sekminių, Bažnyčia dar neskuba minėti eilinio liturginio laiko, bet pagerbia Švenčiausiąją Trejybę – taip atskleisdama DIEVO būties gelmes. Pirmaisiais amžiais, atskiros šventės, skirtos paminėti visus dieviškuosius asmenis, nebūta, nes nebuvo ir svarstymų kaip Trejybės Asmenys tarpusavyje sąveikauja, kas kam yra pavaldus. Kuomet IV a. paplito Arijaus erezija, kuri Sūnų laikė mažesniu Dievu nei Tėvas („buvo laikas, kai Sūnaus nebuvo“), bei vėliau atsirado daugybė kitų trinitarinių erezijų, Bažnyčios Tėvai, rūpindamiesi teisingo mokslo perdavimu, sukūrė specialias Trejybės garbei skirtas liturgines maldas. Viduramžiais, kai kur Švč. Trejybė būdavo ypatingai liturgiškai pagerbiama sekmadienį prieš Adventą. Popiežius Jonas XXII (1316-1334 m.) įvedė Švč. Trejybės šventę Visuotinėje Bažnyčioje.

Šiais laikais, trinitarinės erezijos žinomos tik teologijos studentams, o klausimai kaip Asmenys Trejybėje sąveikauja tarpusavyje, kas iš ko ir per ką kyla – jau atsakyti nuo šv. Tomo Akviniečio laikų. Dauguma, net ir dorų katalikų, Trejybę prisimena persižegnodami, sakydami  maldelę Garbė Dievui ar užbaigdami maldą prašome per Kristų... Kunigai ir katechetai laužo galvas ieškodami įtaigesnių palyginimų, kurie padėtų suprasti Trejybę.

Ar svarbu mums žinoti Trinitologiją? Iš vienos puses, ne – nes pasak Tomo Kempiečio: „Ką tau padės gilus protavimas apie Švenčiausiąją Trejybę, jei nesi nusižeminęs ir dėl to nepatinki Švenč. Trejybei?“ Tačiau, būtent Trejybės teologiniai iššūkiai bei klystkeliai geriausiai įrodo, kad Bažnyčia nesukūrė Trejybinio Dievo. Daug paprasčiau būtų eiti Judaizmo bei Islamo keliu, kurie Dievą laiko Vienu ir Vieninteliu arba politeizmo keliu, kuriame sutiksime daugybę dievų bei dievukų. 

Tačiau Bažnyčia nepasirinko nei vieno iš šių kelių, bet nenuilsdama skelbė tai, kas Jai buvo apreikšta, - taip Dievas yra Vienas, tačiau šis Vienis nėra vienišas. Dievas yra Vienas tačiau kartu Trejybiškas. Viduramžiais paplitęs negatyvusis Trejybės aiškinimas: Tėvas nėra Sūnus, nėra Dvasia, Sūnus nėra Tėvas, nėra Dvasia, Dvasia nėra Tėvas, nėra Sūnus – tačiau ir Tėvas ir Sūnus ir Dvasia yra Dievas. 

Taip, painoka. Ir sausa. Tačiau mūsų tikėjimas nėra vien jausminė išraiška. Apreikštasis o ne susikurtasis tikėjimas nėra patogus. Patogūs būna tik stabai, kuriems pasirenkama tarnauti. O katalikiškasis tikėjimas yra skirtas mus išganyti, o ne suteikti psichologinę paguodą. Šių dienų žmogus yra gundomas išmesti teologinį ir dogminį „balastą“, kaip kliūtį užmegzti asmeninį ryšį su Dievu. Tačiau dažniausia norima, kad šis ryšys apsiribotų maloniu draugišku pokalbiu prie kavos, nei kardinaliu gyvenimo keitimu. O juk Visagalis ir Neaprėpiamasis Dievas, atskleidžia mums savo Būties gelmes ne tam, kad tuščiai smalsautume, bet, kad Jį pagarbiai mylėtume ir tarnautume Jam.  

Kuomet tariame Vardan Dievo: Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios – žinokime, kad sakome ne abrakadabra, bet kreipiamės į mus mylintį Dievą, kuris yra Trejybėje. Nesvarbu, kad gal kasdienybėje labiau esame prisirišę prie Viešpaties Jėzaus, Šventosios Dvasios, ar Mergelės Marijos, šv. Antano – tačiau viskas kyla iš Švenčiausios Trejybės ir baigiasi Švenčiausia Trejybe. Garbinkime. Dėkokime, mylėkime.

Garbė Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai
 – Dievui,
 kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis
(Evangelijos antifona)

Susiję

Robertas Urbonavičius 8988216371459323374
item